Šie metai laikraščio „Utenos diena” kolektyvui buvo išskirtiniai. Pirmiausia dėl to, kad pavyko tiesiogiai laimėti bent kelis regioninei žiniasklaidai skirtus konkursus. Vadinasi, mes mokame, galime ir netgi privalome varžytis. Mes galime parengti puikiai ekspertų vertinamus žurnalistinius kūrinius, be priekaištų paruošti gana sudėtingus dokumentus ir viską tinkamai pateikti per viešųjų pirkimų sistemas. Todėl, kai gavome pasiūlymą dalyvauti regioninės žiniasklaidos konferencijoje Maskvoje, nedvejodami sutikome. Mes galime ne tik paklausyti, ką kalba kolegos iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos regioninės žiniasklaidos, bet ir pasidalyti savo įžvalgomis su Jumis.
Tikslas – skatinti dialogą
Gruodžio 15–16 dienomis Maskvoje vyko konferencija tema „Iššūkiai ir galimybės regioninei žiniasklaidai skaitmeniniame amžiuje”. Konferenciją organizavo Europos Sąjungos (ES) atstovybė Rusijoje su Rusijos žurnalistų sąjunga. Dalyvavo Europos žurnalistų bei Lenkijos žurnalistų sąjungų atstovai, leidėjai, redaktoriai, žurnalistai iš Rusijos, Kaliningrado srities, Belgijos, Švedijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos. Tai buvo jau ketvirtoji ir paskutinė konferencija šiais metais. Prieš tai konferencijos buvo rengtos Londone, Briuselyje ir Sankt Peterburge.
Konferencija buvo surengta norint sukelti diskusijų ir leisti skirtingų žiniasklaidos priemonių atstovams iš Vakarų Europos ir Rusijos aptarti ir apsikeisti įžvalgomis bei patirtimis, su kokiais iššūkiais susiduria regioninė žiniasklaida šiuolaikiniame skaitmeniniame amžiuje.
Mano nuomone, ES tikslas rengti tokias konferencijas aiškus – skatinti dialogą ir bendradarbiavimą su Rusija pačiomis įvairiausiomis priemonėmis. Pačiais įvairiausiais būdais nors truputį įpūsti vakarietiškos kultūros ir nuomonės į Rusijos visuomenę.
Visur problemos beveik tokios pat. Pirmiausia – tai reklamos pajamų mažėjimo tendencijos. Verslo įmonės, kurios turi vienokius ar kitokius reklamos resursus, dar prieš 20 metų iš esmės turėjo tris reklamos šaltinius. Tai spauda, radijas ir televizija. Žiniasklaidai buvo lengva dirbti. Galėdavai stabiliai tikėtis solidžių reklamos kontraktų. Dabar viskas pasikeitė. Įmonės, kurios leidžia pinigus reklamai, jų skiria tiek pat, tačiau gali pasirinkti ne tik tarp spaudos, radijo ir televizijos, bet ir interneto, socialinių tinklų, neadresuotos reklamos ir t. t.
Kitas bendras bruožas, liečiantis spausdintus regioninius laikraščius, tai per 20 metų nuolat mažėjantys tiražai. Tiesa, pastaruosius kelerius metus jie regioninėje žiniasklaidoje stabilizavosi, tačiau neauga ir jau turbūt niekada nebeaugs. Priežastis – skaitmeninis amžius. Šiuolaikiniai žmonės (iki 40 metų) renkasi kitus žiniasklaidos kanalus, aplenkdami laikraščius.
Man įdomiausia buvo bendrauti su regioninių laikraščių ir portalų leidėjais. Geriau sekasi tiems, kurie susijungia ir dirba kartu. Leidėjas apjungia arba sukuria ir leidžia kelis laikraščius, žurnalus, taip pat dar turi ir portalą, radiją bei televiziją. Tuomet mažesni administraciniai resursai, vienas reklamos skyrius ir kompleksiniai reklamos pasiūlymai jos užsakovams. Yra ir tokių regionų, kur stiprieji nupirko silpnesnius ir taip susijungė arba, norėdamos išlikti ir dirbti, susijungė kelios redakcijos. Visiems būdingos bendros tendencijos – daugiau turinio iškeliama į internetines svetaines, portalus, socialinius tinklus. Mes, leidėjai, turime suprasti, kad šiuolaikinis jaunas žmogus, mūsų skaitytojas, naujienas turi gauti iškart, čia ir dabar. Jis naudojasi išmaniaisiais įrenginiais, kompiuteriais, todėl turi būti nuolatinis ir nepertraukiamas bendravimas su juo visais įmanomais būdais. Jo ignoruoti negalima. Priešingai, kadangi turinį dabar gali kurti bet kas, reikia su skaitytojais bendradarbiauti. Tačiau laikraštį žmonės nori skaityti ir tikrai dar skaitys. Kita vertus, jis neturi likti vien tik žinių skleidėjas. Šiandienos žinios rytojaus laikraštyje jau yra pasenusios. Todėl laikraštis, norėdamas išlaikyti savo auditoriją, turi pasikeisti ir, pirmiausia, išsiaiškinęs, ką skaitytojas nori skaityti, tokią informaciją jam ir pateikti. Žinoma, čia susiduriama su problema – o kaip su žurnalisto profesija, jo misija, jo vertybėmis ir sumanumu?.. Ar laikraštis netaps vien tik pagal masinio skaitytojo poreikius šokantis ir jam pataikaujantis prisitaikėlis?.. Ir bus pamirštos ne tokios populiarios kultūros, meno ar sporto temos. Manau, tikrai ne. Tačiau į skaitytojų poreikius turime įsiklausyti. Apskritai, apžvelgiant visą konferenciją aišku, kad idealus modelio kol kas nėra arba mes tokio dar nežinome. Tačiau visi ieškome ir tokios konferencijos labai naudingos. Čia galima ir formalioje, ir vėliau neformalioje aplinkoje aptarti visus rūpimus ir įdomius jau šiandien leidėjams kylančius klausimus.
Smegenų plovimui pinigų užtenka
Galvodami apie Rusiją turime suprasti, kad beveik visi nacionaliniai televizijos kanalai yra propagandiniai ir remiami tiesiai iš Kremliaus. Juos iš esmės žiūri visi Rusijos žmonės. Regioninė žiniasklaida taip pat yra Kremliaus gniaužtuose. Jei nuo rytojaus valstybė neberemtų regioninių žiniasklaidos priemonių, tai 90 proc. jų Rusijoje užsidarytų. Galima daryti prielaidą, kad Rusijoje tik 10 proc. yra nepriklausomų leidėjų arba bent jau taip galvojančių. Mieste 200 km nuo Maskvos, kuriame gyvena 150 000 žmonių, regioninio laikraščio redaktorius dirba su 20 žmonių kolektyvu ir turi tik 5 000 tiražą. Išgyventi negali ir yra priverstas bendradarbiauti su vietos valdžia, už pinigus spausdinti jai palankią informaciją.
Rusijoje propagandos, apie kurią kalba ir jų pačių leidėjai bei žurnalistai, kiekis yra išties stulbinantis. Puikiai žinome, kad šios šalies dezinformacija viruso greičiu plinta ir pas mus bei kitose Vakarų valstybėse. Rusija – paradoksų šalis. Turint omenyje, kad šiuo metu joje didžiulė krizė, BVP pernai susitraukė 10 proc., ir situacija tikrai blogėja, tačiau V. Putino reitingai tokie aukšti niekada dar nebuvo. Taip yra todėl, kad pinigų karams bei smegenų plovimui visuomet užtenka. Su europiečiais kolegomis juokavome, kad po tokių ekonomiškai sunkių metų turbūt visose Vakarų valstybėse ne tik vyriausybės, bet ir parlamentai būtų atsistatydinę. O Rusijoje viskas ramu!.. ES sankcijos išties paveikė Rusiją. Žinoma, ne tiek, kiek žemos naftos kainos, bet paveikė. Tačiau apie sankcijų panaikinimą niekur nebuvo diskutuojama.
Žurnalistiniai tyrimai kažkur pradingsta
Konferencijoje kalbėta, kad Rusijoje yra Žiniasklaidos gynybos (specializuotų teisininkų) centras, kuris taip pat bendradarbiauja su regioninėmis žiniasklaidos priemonėmis. Narpliojant sudėtingus žurnalistinius tyrimus, redakcijos kreipiasi į minėtą centrą ir jų juristai padeda pasiruošti ir viską tinkamai atlikti, kad aštri publikacija ar reportažas pasiektų visuomenę. Vis daugiau tokių tyrimų kažkur pradingsta ir saulės šviesos neišvysta, nors centras įdeda labai daug pastangų, kad nebūtų prie ko prikibti.
Tomsko srityje prieš dvejus metus buvo uždaryta regioninė televizija. Konferencijoje papasakota, nuo ko prasidėjo susidorojimas. Iš pirmo karto FSB nebuvo pasiruošusi, ir jiems uždarymo akcija nepavyko. Žmonės išėjo į gatves piketuoti ir palaikyti TV. Į vieną piketą susirinko net 5 000 žmonių. Tačiau kitą kartą Tomsko regioninė televizija visgi buvo uždaryta ir iki šiol televizijos atstovai bylinėjasi teismuose, jiems atstovauja ir padeda būtent Žiniasklaidos gynybos centras. Televizininkų manymu, nors niekur nėra oficialiai pasakyta – juos uždaryti sprendimas buvo priimtas tada, kai jie parodė keletą reportažų apie kariaujančius ir žuvusius rusų kareivius Donbase bei kitose Ukrainos teritorijose.
Bendra kolegų iš Rusijos nuomonė tokia, kad tol, kol regioninė žiniasklaida nesikiša į federalinius reikalus, ji Kremliui neįdomi. Ir net naudinga, nes kelia vietos problemas, gubernatoriai negali tvarkytis pagal savo norus. Taigi tokia žiniasklaida Kremliui yra priimtina, o štai federalinių reikalų geriau neliesti.
Ar tikrai spauda išnyks…
Intriguojantis pavadinimas ir… jis toks ne veltui. Vienos iš diskusijų metu buvo kalbama, kada spauda išnyks. Galiu Jus nuraminti, kad tai neįvyks 2037 metais. Spauda išnyks tada, kai mes nuspręsime, jog ji išnyko. Tada, kai mes nebesugebėsime prisitaikyti prie Jūsų, skaitytojai, poreikių. Tada, kai kitos žiniasklaidos priemonės visą įdomią ir reikalingą medžiagą Jums sugebės pateikti geriau ir kokybiškiau. O kada taip nutiks, niekas pasakyti negali. Pastaraisiais metais redakcijoje nuolatos sulaukiame (praktiškai kas savaitę ir net po kelis kartus) įvairių žmonių su skirtingais džiaugsmais, problemomis ir nesklandumais. Žinokite, kad mes dirbame Jums, su Jumis ir dėl Jūsų. Todėl eikite pas mus, skambinkite mums, rašykite ir reikalaukite, kad būtumėte suprasti bei išklausyti, ir Jums bus tinkamai atsakyta.
Kokia praktinė nauda „Utenos dienai” ir Jums, mielieji skaitytojai, jau netrukus pamatysite. Šiais metais apie pasikeitimus jau rašėme, taigi keisdamiesi ir prisitaikydami prie Jūsų einame tinkama kryptimi. Tą daro ir mūsų kolegos, todėl ir kitais metais tikrai žadame keistis.
Maskvoje kaip Maskvoje
Gruodžio mėnesį Maskva pasipuošusi. Raudonoji aikštė toje pačioje vietoje, kur ir buvo. Kremlius už aukštų sienų ir Lenino mauzoliejus tebesaugomas. Kaip suprantu iš tėčio komentarų, kuris Rusijos sostinėje buvo ne kartą Sovietų Sąjungos laikais, viskas Maskvoje taip pat.
Tiesa, reikia pasakyti, kad Maskvoje visai kitoks gyvenimas nei Rusijos regionuose. Konferencijoje dalyvavo kolegos iš tolimiausių kraštų: Chabarovsko (keli šimtai kilometrų iki Vladivostoko), Altajaus ir kitų regionų. Jie išties draugiški, atviri ir nuoširdūs. Galiu pasakyti – netgi drąsūs. Maistas konferencijos dalyviams buvo patiektas irgi puikus, juokavome, gal tiesiog specialiai žurnalistus gerai maitino, kad ko blogo neparašytumėme?
Maskvoje truputėlį šalčiau nei pas mus, bet tai tik į naudą.
