Kaip buvo paminėta praeitame straipsnyje, Kušlių (Užpalių sen.) Būgos turėjo nemažai žemės, todėl tokie žmonės sovietams, ketinusiems visus sulyginti, negalėjo neužkliūti. O dar ir gaspadoriaus nemeilė okupantui… Ištrėmė beveik visą gausią šeimą, kuri, būdama darbšti, nepražuvo ir tolimajame Sibire, ir vėl grįžusi atgal į Tėvynę. Tęsiame Vlado Būgos ir jo žmonos pasakojimą.
Bekojis kūnų niekintojas
Pasak V. Būgos, jo šeimą išbuožino. Į gyvulinius vagonus 1951 m. sugrūdo tėvus Konstantiną ir Teresę, jų sūnus Joną, Antaną, dukras Marytę, Julę, Benutę (Benjaminą), Stefą, K. Būgos seserį Danasią ir motiną Marijoną Būgienę. „Tam ryti unksti ašenai su seseriu dviračiais išvažiavam Salos mokintis. Ir tadu išvežė mūsų šeimynų. Mum paskui pagava, penkiasdešimt untrais sausia mėnesį. Ir išvežė“, – pasakojo V. Būga. Iki tremties brolis su seserimi gyveno pas tetą Laučienę Auleliuose, savo krikšto tėvus Jokūbonius Kalviuose Anykščių rajone. Kai atrodė, kad viskas nurimo, bėgliai grįžo namo, bet čia juos ir pagavo. Brolis dar kalbino seserį šokti iš vežimo ir bėgti į netolimą miškelį, bet mergina pabūgo vilkinio šuns, be to, negalėjai žinoti, ar neims šaudyti. Beje, kai jaunieji Būgos grįžo į gimtuosius namus, jie nebuvo tušti – čia šeimininkavo Tarvydas su sūnumi iš netolimo Abromiškio (Užpalių sen.). Beje, tremties išvengė tik pašnekovo brolis Pranas, tuo metu tarnavęs sovietų armijoje.
Vežant Būgas, rusams vertėjavo Užpalių mokyklos muzikos mokytojas Pečiūra. Nežinia, ar jis padėjo savo noru, ar buvo priverstas. Tiek V. Būga, tiek jo žmona Gailina atsiminė bjaurų Užpalių skrebuką Repšiuką, kuris Užpalių aikštėje spardydavo negyvus partizanus. „Paskui, kai jam su kojomis blogai buvo, nebegalėjo vaikščiot, žmonės sakė: „Va tau, spardei lavonus, dabar pats kaip lavonas“, – atsiminė G. Būgienė. Tačiau ne visi skrebai buvo tokie bjaurūs kaip Repšiukas – pašnekovės tėvas girdavo tokį Sušinovą: „Simaniukas tai baika, nežiaurus, su juo dar galima susišnekėt.“
Šautuvo bijanti sargė
Anot V. Būgos, tokių sugaudytų bėglių kaip jis su seserimi buvo ir daugiau. Štai tame pačiame vagone Būgos dardėjo su žymiojo viešeikiškio etnomuzikologo Algirdo Vyžinto tėvu ir dukra. Su jais (ir dar keletu žmonių – iš viso aštuoniese) dar kurį laiką Sibire gyveno kartu tokiame nedideliame garažioke. Pusę metų, kol „susijungė“ su tėvais, jų atskirtieji vaikai trečiajame Krasnojarsko plytų fabrike gamino pečines plytas. Vėliau Vladas vežiojo malkas, dirbo vadinamuoju prikabinėtoju, traktorininkui broliui Jonui sutepdavo vikšrinio traktoriaus važiuoklę, taip pat sėdėdavo ant plūgo ir rankiniu būdu reguliuodavo plūgo gylį, kadangi nebuvo hidraulio.
Nors vos tik atvykus į tremtį netrukus mirė močiutė, Būgos, palyginti, vertėsi neblogai. Žinoma, turbūt pasisekė ir dėl to, kad Danasia buvo paskirta saugoti grūdus – buvo iš ko skanios duonos išsikepti… Sandėlių nebuvo, derlių pylė tiesiog ant žemės, o kad jo nesaugojo net tvora, tai paskyrė Danasią sarge. Nors, anot V. Būgos, už darbadienius grūdais duodavo avanso, jo žmona juokėsi, kad to menko uždarbio neužtekdavo. Juokėsi ir iš sargės: „Tai paskyrė Danasiūtę būk tai sarge. Ta mažutė, su kuprinyte, padavė šautuvų – ana šautuva bija!“
Džiaugsminga giesmė ant Stalino kapo
Anot V. Būgos, jo šeimai nebuvo minčių pasilikti Sibire – vos tik leidus, tėvai tuoj susiruošė į Lietuvą. Nepaisė ir iki stogo sukirsto naujo namo – jį pardavę už tuos pinigus grįžo į Tėvynę. Tas namas, tiesa, jau užbaigtas, dar tebestovėjo, kai Būgos po nepriklausomybės nuvyko parsivežti močiutės (tremtyje ji mirė „trečioj dienoj“) palaikų – pastate buvo įsikūręs vaikų darželis. Tiesa, tremtiniams būta ir daugiau vilionių – K. Būgai buvo pasiūlyta užimti kolūkio pirmininko vietą. Ir ne be reikalo, nes lietuviai (taip pat ir Pavolgio vokiečiai tremtiniai, kurių ten gyveno bent 20 šeimų) buvo labai darbštūs, negirtuokliavo. Anot V. Būgos, brolis Jonas melioracijoje „dirbo labai smagiai“, taip pat mokėjo traktorių natiką, varomą žibalu, pats pasitaisyti, su brigados pagalba sugebėjo net ir pagrindinio veleno guolius lauke pasikeisti…
Kai mirė Stalinas, V. Būga tuo metu malkavo miške, tačiau vos grįžęs greitai apie „tautų vado“ mirtį sužinojo – užkaukė sirenos. Rusai verkė savo tirono, o lietuviai džiaugėsi, rankomis plojo, giedojo „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ Kita vertus, ne visi ir rusai liūdėjo dėl diktatoriaus mirties, nes ir jų buvo daug tremtinių. Tremtinių katile kalėjo ir čiuvašai, kazachai ir kt.
Išsisklaidę po Tėvynę
Kai Būgos grįžo iš Sibiro, savo namuose rado Joną Skardžių, V. Būgos žmonos giminaitį. Piktumų su įnamiu nebuvo – kartu dar bulves pasodino. Netrukus J. Skardžius nusipirko namuką Vyžuonose ir išsikraustė. Grįžę iš tremties, Būgos išsisklaidė: Jonas patraukė į melioraciją Utenoje, Stefa – į Kauną, Elena, pradėjusi farmacijos mokslus Sibire ir baigusi juos Lietuvoje, iš pradžių dirbo vaistininke, o paskui visą gyvenimą pradirbo veterinarijos vaistinėje… Kušliuose liko tėvai, į kolūkį nuėjęs dirbti Vladas. Tiesa, kaip reabilituotą asmenį, dvidešimtmetį vaikiną iškart paėmė į sovietų armiją. Apmokymus praėjęs prie Juodosios jūros Ukrainoje, tarnybą atliko Moldovoje (Kišiniove, Tiraspolyje). Į Lietuvą grįžo 1959 m.
Nedraugiškas kolūkis ir geri žmonės
Vladas Būga ir Gailina Gaučytė vestuves atšoko 1965 m. Iš pradžių pas jaunąją Stadaliuose, paskui pas jaunąjį Kušliuose. Prašė kolūkio mašinos, tačiau kadangi jaunoji buvo valstybės tarnautoja (dirbo pieninėje), o jaunikis kolūkio siųstas mokėsi statybininku Bartkuškyje (Širvintų r.), šis sutiko duoti tik samasvalą, skirtą gyvuliams į zagaskuotą vežti. Tačiau jaunuosius sutiko pavežti eigulys Vasilis, o pabrolius su pamergėmis savavališkai sunkvežimiu apsiėmė nuvežti kolūkio vairuotojas Beržinskas. Zaksas vyko Utenoje, o atsargos dėlei tik su liudininkais prieš dieną pasivinčiavojo Svėdasuose (Anykščių r.).
Kaip statybos inžinierius, V. Būga statė Utenoje, Mikėnuose, Vilučiuose ir kt. Ilgai dirbo, vykdė planus, tačiau vietoje žadėtosios paskyros gavo tik krūvą priekaištų. Susipykęs su viena partine darbuotoja, nuėjo dirbti eiguliu. Pastariesiems tuo metu jokių didelių reikalavimų, anot pašnekovo, nekelta.
