Būgos Kušlių kaime buvo stambiažemiai, turėję apie 30 hektarų dirbamosios žemės, pievų ir miško. Turėjo jie ir didelius namus, ūkinius pastatus. Vienas Būgų, Vladas Būga, šiuo metu gyvenantis tarp Užpalių ir Utenos, žmoną paėmė iš netolimo Stadalių kaimo (Užpalių sen.), tad šiame straipsnyje daug kur vyro pasakojimas susipynęs su papildančiais sutuoktinės prisiminimais.

Skaistus kaip saulė gaisras

V. Būga negalėjo pasakyti, kas statė jo gimtuosius namus, tačiau prie kelio buvus karčemą jis girdėjo. Pašnekovas juokėsi, kad kai smuklė degė, jo dėdei Baliui kažkodėl pasirodė, jog skaisčiai šviečia saulė. Nepamena vyras ir kaip buvusi karčema perėjo Būgų nuosavybėn, tik atsiminė, kad toje vietoje jie sodindami bulves vis išversdavo akmenų.

Pasak V. Būgos, didelį rūsį, esantį tolėliau nuo sodybos, greičiausiai statė jo senelis Martynas Būga. Būgos turėjo daug gyvulių, o akmeniniame rūsyje gerai laikydavosi daržovės. Buvo ir didelis klojimas, kurį vėliau išsiardė ir kažkur už Biliakiemio sau namus iš jo pasistatė laikinasis Vilučių kolūkio pirmininkas.

Anot pašnekovo, Būgos valdė 27 ar 29 hektarus žemės. 21 ar 22 hektarus sudarė dirbamoji žemė, likę plotai – pievos ir miškas. Už Leikų buvusi jų žemė vadinosi „Tursų kalionija“ – tai greičiausiai vienos Tursaitės, ištekėjusios už V. Būgos senelio, kraitis.

Garsiai skrendanti musia

Mokyklą V. Būga lankė Mikėnuose (Užpalių sen.) pas Masiulį. Atsimena pirmąjį mokytoją buvus šlubą vyrą, lyg ir Žvirblio pavarde. Mokinių buvo daug. Niekam nė į galvą nešaudavo mintis mokytojo neklausyti: „Būdava, musia kaip skrenda girdi, tyku, nei jokia erzelia, nei nieka – klausė visi.“ V. Būgos žmona Gailina, kilusi iš visai netolimo Kušliams Stadalių kaimo ir lankiusi tą pačią mokyklą, atsiminė, kad mokinių buvo per keturiasdešimt – suole sėdėdavo po tris. Ji juokėsi, kad tik dabar vieni kitiems mokiniai kliūva, o tada viskas buvo kitaip. Ją mokė ilgametė to krašto mokytoja Aldona Dagytė.

Majava – vaikų dūkimo arena

V. Būga atsiminė žmones Kušliuose į majavą rinkusis pas juos, taip pat Leikas. Kaimo „kunigu“ buvo gerą balsą turėjusi Ona Pošiūnaitė, o G. Būgienė sakė, kad Stadalių žmonės melstis eidavo pas Mikėnų Juozapą Remeikį, ten poterius skaitydavo „tokia panela, Stuka Janė“, vaikai nekantraudavo, ar po pamaldų užteks laiko padūkt.

Jei V. Būga į atlaidus važiuodavo tik į savo parapijos centrą – Užpalius (tik kartą dviračiu į Sudeikius), jo būsima žmona tiek su tėvais, tiek su dviračiais apsiginklavusiais draugais apsukdavo gerokai plačiau: Vyžuonos, Leliūnai, Duokiškis, Svėdasai, Dusetos, Sudeikiai…

Desperatiška tankietkos serija

V. Būga atsiminė, kad kai vokiečiai 1943 m. pralaimėjo prie Stalingrado, jie, vaikai, nuo Užpalių bažnyčios šventoriaus tvoros stebėjo, kaip naciai aikštėje agitavo vyrus stoti į Vermachtą.

Pašnekovas labai gerai atsimena, kaip netoli jų namų, šalia žvyrduobių, 1944 m. vėl grįžę rusai buvo pasistatę bent keturias zenitines patrankas. Kai nuo Mikėnų atvažiavo viena atsilikusi vokiečių tankietka ir paleido seriją į priešus, kurie greitai kūrė miškan. Tačiau žmonės kalbėjo, kad tą tankietką vėliau rusai susprogdino, nes jų jau daug į kraštą buvo priplūdę.

Aule pagauta vėgėlė ir paslaptingi skalbiniai

Anot G. Būgienės, Stadalių vaikams Nasvėje tėvai leisdavo maudytis tik prie Mikėnų tilto, o jos vyras šioje upelėje išmoko plaukti. Būgų ir pirtis stovėjo prie Nasvės, tik kitoje kelio pusėje, einant link Pošiūno. Vėliau prie pirties Jonas Būga iškasė prūdą, kurį pripildydavo „užeinanti“ Nasvė.

J. Būga, melioratorius, melioravo Nasvę, jo bendradarbiai, atsiminė G. Būgienė, kuri jau buvo atitekėjusi už vyro, gyveno Būgų seklyčioje.

Žuvų nedideliame upelyje netrūko. Buvo galima jų pagauti net batu. Pavyzdžiui, kaip pasisekė G. Būgienės seseriai Aldonai: „Prie Vanago, pakalnytėj, per Nasvę buvo padarytas kaip ir tilteliukas. Ne valdžios – žmonių. Kad būtų arčiau ait iš ulyčias. Sesuo ėja iš mokyklos. Jau buva rudeniop, pašalį, ir jinai neįvertina, kad gali lūžt ledas. Ir kaip smuka ana! Buva apsiavus, kaip anksčiau vadindava, vingerkom. Aulais platesniais. Ir – vėgela! Nusiava ana paskiau, iškratė, ataina, runkoj ataneša mamai, saka: „Va, pagavau vėgelį.“

Pasak V. Būgos, tiltas Kušliuose buvo medinis. Kai rusai tankais važiavo, kad tilto nesugadintų, aplenkdavo jį tiesiai per upelį iš vakarų pusės.

Pašnekovas pasakojo, kad jis paauglystėje su Pošiūno, Narbučio, Leikų bendraamžiais eidavo miške kavotynių, traukdavo maudytis į Momenį. Pasirodo, maudykla buvo visai šalia partizanų bunkerio, tik jaunimas nieko apie tai nenutuokė. Nesuvokė net ir tada, kai kartą matė padžiautus drabužius, tiesa, trumpai – po maudynių juos kažkas nukabino. V. Būga sakė tąsyk nusistebėjęs – negi kas iš Kėpių bus čia atnešęs rūbus džiauti?..

Bulves galima kasti ir pavasarį

G. Būgienei pasakojo, kad gyveno kaime toks keistas žmogelis Dunda. „Saka, būdava, kasa kasa bulves: „Ai, gana – pavasarį nukasma!“ Nu ir palieka. O ten tokia smėlėta žemė – tai išgyvendava, pavasarį sudygsta tos bulvės…“ – pasakojo moteris apie kaimo keistuolį. Jei kažkas kažką darydavo ne taip, kaip visi, tai jį lygindavo su Dunda. Buvo jis išėjęs ir Stalinui dėl kažko skųstis, bet kažkas grąžino atgalios, paprotindamas, kad Stalinas nepriims. Apie šią kelionę taip pat atsirado palyginimas (G. Būgienė iš tėvų girdėjo): „Užsikabink terbelį kaip Dunda ir keliauk Maskvon!“

Prikurka dėl gėlių ant kapo

Kušlių miške buvusio bunkerio (Leono Tursos) pašnekovas sakė nežinojęs, bet apie jį žinojo jo žmonos tėvai, kurie uogaujantiems, grybaujantiems vaikams drausdavo ten eiti. Ir nors vaikai prie pačios slėptuvės baiminosi prieiti, kur ji buvo, puikiai žinojo. „Einant nuo Stadalių į Kėpius in Mierkį, buvo jaunuolynas, miškelis toks. Visu pakraščiu, o toliau – jau suaugęs miškas. Sakė, kad tenai buvo sušaudyti keturi partizanai. Mes, kaip vaikai, lundžiojom visur ir radom tokį kauburėlį, panašų in kapų. Tai, būdava, prisiskinam iš pievos gėlių ir einam, nunešam tenai, pasodinam šitas gėlas. Tėvai numanė, kad mes einam tenai, tai tadu gavom prikurkos, kad neit“, – juokėsi G. Būgienė. Anot jos, kalbėjo, kad partizanus slapta perlaidojo Užpaliuose.

Buvo ir dar vienas bunkeris. V. Būga su bendraamžiu Gintautu Pošiūnu Kušlių kaimo gale, prie kelio į Linskį, vietovėje, vadintoje Kuliais, galbūt iš seno kareivių apkaso (apdengė jį šakomis) buvo pasidarę bunkerioką – tilpdavo trise, keturiese…