Kovo 18 d. Panevėžyje Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ apdovanojo garsią Užpalių žirgininkę Viktoriją Jovarienę už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą, o po dviejų dienų užpalėnai ir svečiai, sugužėję į buvusias Užpalių dvaro arklides, vietinių labiau žinomas kamenyčios vardu, džiaugėsi savo garbės pilietės įvertinimu.
Didelė širdis ne tik žirgams
Viena iš renginio vedėjų Utenos trečiojo amžiaus universiteto Užpalių fakulteto vadovė Birutė Masonienė susirinkusiesiems priminė, kad vasario 13 d. posėdyje G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ kandidatų vertinimo komisija apsvarstė pateiktus kandidatus ir slaptu balsavimu išrinko 2024 m. šio medalio laureatus. Šis medalis Seimo valdybos sprendimu įsteigtas 2011 m. Norint pagerbti iškilią G. Petkevičaitės-Bitės asmenybę, jis skiriamas siekiant skatinti Lietuvos visuomenę dirbti valstybės labui ir jos gerovei, stengiantis įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą.
Kita renginio vedėja, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Užpalių padalinio bibliotekininkė Vida Juškienė, kalbėdama apie žirgus laureatės širdyje, nepamiršo paminėti ir visuomenininkės didelės širdies bei vaišingumo. Utenos trečiojo amžiaus universiteto Užpalių fakulteto vardu ji sveikino žirgininkę ir kvietė įsilieti į šią senjorų mokyklą.
„Mūsų kepta duonelė, bandelės, paragaukite ir naminio sviesto, sūrių. Labai mėgstu bulvių košę su pienu. Kam? Gal kam atnešti?“ – taip ne vieno žodžiais V. Jovarienę citavo B. Masonienė ir stebėjosi: „Vaišinami ir priimami kaip mieliausi svečiai visi, tarsi tokių kaip mes daugiau ir nebūtų. Iš kur tas gerumas? Iš kur ta vidinė jėga? Iš kur ta išmintis? Bet apie save Viktorija kalba nedaug, daugiausia – apie aplinką, žmonių gyvenimą.“
V. Juškienė parodė Viktorijos Aprimaitės ir Viktorijos Urbonaitės knygą „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms: 100 istorijų apie Lietuvos moteris“, kurioje šalia tokių Lietuvos iškilių asmenybių kaip Emilija Pliaterytė, Marija Gimbutienė, Rūta Šepetys aprašyta ir trumpa V. Jovarienės gyvenimo istorija, bei paskaitė ištrauką: „Viktorija buvo visai visai mažytė, ant tėvelio arklių užsiropšdavo įsitvėrusi žirgo karčių. Pirmą kartą šitas nuotykis, aišku, baigėsi lazdyno krūmuose, bet ji tik juokėsi ir toliau stengėsi susidraugauti su šiais gražiais, dideliais gyvūnais. Jai taip patiko jodinėti, kad vos tik paaugusi, jau pralenkdavo suaugusius vyrus, drūtus kaimo vyrus. Ir Viktorija savo gyvenimo be žirgų pradėjo jau ir nebeįsivaizduoti. O žirgai mylėjo ją, suprato, ką ji jaučia, ką galvoja, ir paklusdavo jai.“
Dvasinių vertybių lobynas
Pasveikinti laureatės atvyko Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus specialistai. Vyr. specialistė Jūratė Misiūnienė kamenyčios šeimininkei įteikė Utenos krašto žymių žmonių – Reginos Katinaitės-Lumpickienės, Kastyčio Bariso, Arvydo Šaltenio, Rimanto Žvirblio – rekomendacijas, kurios buvo pateiktos G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ kandidatų vertinimo komisijai. Kita Kultūros skyriaus vyr. specialistė Regina Skomskienė žirgininkei padovanojo medinę lazdą su žirgo galva, tikėdamasi, kad šis daiktas, iki papildydamas visuomenininkės muziejų, dar spės būti panaudotas ir pagal paskirtį. Taip pat padovanojo savo knygą „Moris“, kurioje aprašytą žirgą Morį autorės tėvui 1992 m. padovanojo pati žirgininkė.
V. Jovarienę sveikinę Užpalių gimnazijos atstovai dėkojo visuomenininkei už vaikams surengtas edukacijas, įvairius renginius, literatūros, istorijos pamokas, pavasario žygius. 2014 m. ji padėjo gimnazistams įgyvendinti projektą „Kurkime respubliką“, kurio rezultatas – atnaujintas dar 1973 m. senosiose Užpalių kapinėse pastatytas koplytstulpis 1863 m. sukilėliams ir sukilėlių vadui Povilui Červinskiui atminti. „Dėkojame Jums už etnokultūros ir patriotiškumo puoselėjimą, bendravimą ir bendradarbiavimą tiek su jaunimu, tiek su brandaus amžiaus žmonėmis, už svetingumą, dalijimąsi sukaupta patirtimi, asmeninį pavyzdį, skatinantį domėjimąsi, pažinimą bei darnų gyvenimo būdą“, – gimnazijos vardu kalbėjo mokyklos psichologė Iliuminata Gaigalaitė, o geografijos mokytojas Giedrius Indrašius susirinkusiesiems pateikė visai neseną „liudijimą“ apie užpaliečių viešnagę Valdovų rūmuose: „Kai pasakėme, kad esame iš Užpalių gimnazijos, tai gidė: „O, Užpaliai! Tai turbūt ten, kur žirgininkė Viktorija Jovarienė? Oi, gera brigadininkė (1965–1994 m. V. Jovarienė dirbo Užpalių kolūkyje – aut. past.) buvo – taip organizuodavo darbą, kad net bulvių laukas dulkėdavo!“
Užpalių garbės piliečių vardu V. Jovarienę pagerbė ir rašytojas Vytautas Indrašius su visuomenininke Nijole Rimkevičiene, kuri palygino žirgininkę ir su darbščia skruzdėlyte, ir su išmintinga bitele, sukrovusia dvasinių vertybių lobyną, skirtą lietuvių tautos žmonėms, stiprinantiems savo savimonę. O aktyvi kraštietė ir gera V. Jovarienės draugė Verutė Keblienė teigė, kad pasaulyje yra šeši geriausi gydytojai (saulė, oras, poilsis, pagarba, meilė, draugai), ir, įteikusi „sveikatos eliksyrą“, linkėjo būti žvaliai, kūrybingai ir kad šie gydytojai niekada neapleistų.
Užpalių deimančiukas
Anot užpalėno Juozo Pavilionio, koks teisus buvo iš netolimo Svėdasų krašto kilęs rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, sakydamas, kad kiekvienas kraštas turi savo deimančiuką. Svėdasai turėjo J. Tumą-Vaižgantą, Vyžuonos – Algirdą Indrašių, Leliūnai tebeturi V. Valiušį, o Užpaliai – V. Jovarienę. Pabrėždamas, kad žymi žirgininkė dar nesusišlavė visų įmanomų apdovanojimų, kuriems padėti pas ją vietos tikrai dar apstu, palinkėjo laimės ir begalinio noro gyventi bei, įtraukdamas ir susirinkusiuosius, pratęsė sveikinimo žodį eilėmis: „Pašėlusi jaunystė – praeity, Anūkai kreipiasi senoliai, Ir žingsniai mūsų netokie tvirti, Bet dar vis tiek gyventi noris. // Ir prie žemelės vis žemyn, žemyn, Daugėja metų, auga svoris, Kažkur pradingsta dėmesys, Bet dar vis tiek gyventi noris. // Ir virškina sunkiau mūs viduriai, Ir retkarčiais gadinam orą, Negalim valgyti sūriai, Bet dar vis tiek gyventi noris. // Pavargstame dažniau, judėt sunku Ir dieną poilsis mums brolis, Apeinam pramogas lanku, Bet dar vis tiek gyventi noris. // Nors sėdime prie stalo tarp visų, Įtaiso nuošaliai mus, porą, Ir užsidarom, kai lauke vėsu, Bet dar vis tiek gyventi noris. // <…> Gal širdyje ir esame jauni, Ir bandome mes jaustis oriai, Bet laikmečio tėkmė srauni Mus neša ten, kur mes nenorim.“
Kaniūkų kaimo bendruomenės pirmininkas Virginijus Keraminas V. Jovarienei nelinkėjo nei sveikatos, nei turtų, tik didelės sėkmės, nes visi plaukę garsiuoju „Titaniku“, nepaisant to, kad buvo bagoti, neišvengė mirties – pritrūko sėkmės. „Ir dar noriu pasakyti, Viktorija. Jeigu Jūs galvojate, kad čia žmonės eina Jūsų apšviest, ne – žmonės eina į šviesą. Ačiū Jums“, – su šypsena trumpą sveikinimą baigė Kaniūkų ūkininkas.
Asta Motūzienė, atstovaujanti Užpalių kanklininkų ansambliui „Pasagėlė“ ir Anykščių kultūros centro tradicinių kanklių ansambliui „Laumakė“, žirgininkei kanklininkių vardu dėkojo už „jos gerą ir plačią širdį, už tai, kad kelio pradžia ir pabaiga“ jos sodyboje. Taip pat perdavė „gražiausius žodžius, stipriausius apkabinimus ir visokius kitokius gėrius“ nuo profesoriaus Algirdo Vyžinto, negalėjusio atvažiuoti dėl sveikatos.
„Aš visada su jumis“
Prispirta vedėjos V. Juškienės V. Jovarienė greitai atpalaidavo liežuvį ir papasakojo apie vertingiausią varžybose laimėtą medalį. Vienose rungtynėse teisėjai apsiriko, ir lenktyniautoja liko be medalio. Nėjo aiškintis, nes nebuvo tais laikais įprasta kelti vėjo dėl tokių dalykų. „Tykiai apsiašarojusi“, širdy labai išgyvendama parvažiavo namo ir čia nustebo – laukė jos medalis! Skulptorės Onos Šuminaitės-Jurkienės išdrožtas žirgas laurų vainiko fone. Jokia prizinė vieta nebuvo nurodyta – tiesiog skirtas Viktorijai. Žirgininkė pripažino, kad jai nebuvo nusispjauti, ar laimėti, ar ne – azartiška sportininkė troško pergalės, todėl, nors ir neoficialus, medalis labai pamalonino lenktynininkei širdį ir dabar užima garbingą vietą jos pačios įkurtame Arklininkystės ir etnografijos muziejuje. Tas medalis jai simbolizuoja ir teisybę, kuri visada nugali ir žirgininkei asocijuojasi su Sartų ežero, ant kurio daug metų dalyvavo žirgų varžybose, legenda, kai piktas ponas, norėjęs paveržti baudžiauninko nuotaką, nugarmėjo su visu dvylikos sarčių kinkiniu gelmėn.
Papasakojo V. Jovarienė ir „humorėlį“, nutikusį pirmųjų jos varžybų 1966 m. metu: „Man, kaip brigadininkui-agronomui, buvo duotas toks arkliukas Varpelis. Varpelis taip plonai žvengdavo, kad net negaliu atkartoti jo žvengimo! Sustojo ir nebebėga. Kas man daryt? Nušokau, uždėjau jam pavadį ir aš bėgte! O jisai, žiūriu, lapsi paskui mane! Taip ir atbėgom abu. Tai irgi nelikau nepamatyta ir užmiršta už racionalumą.“
V. Juškienė užsiminė apie apleistame Užpalių aerodrome žirgininkės iniciatyva įkurtą hipodromą, o pati laureatė su nostalgija prisiminė tuos laikus, kiek apgailestaudama, kad dabar teliko pusė žirgų lenktynėms skirto ploto. Kita vertus, negalėjo nepasidžiaugti, kad jame vyksta nuostabios naktigonės.
Baigiant oficialiąją dalį garsioji Užpalių žirgininkė prisiminė sunkią vaikystę, kai vienintelei karvutei šiurkščią viksvą reikėjo tempti iš balos, o arkliai visai buvo atimti. Tuo metu Kirdeikių kolūkio agronomė jodinėjo darbe „nuostabiai gražiu“ obuolmušiu sarčiu. Ir nutarė mergaitė, kad bus agronome, visad turės žirgą. Po vidurinės ji įstojo į Buivydiškių žemės ūkio technikumą (Vilniaus r.), o jį baigusi, pirmiausia „įsitvėrė žirgų, kad visi jų turėtų“.
Visuomenininkė kvietė visus naudotis kamenyčios sale, kitomis erdvėmis, prašė nesidrovėti ir „tįsti“ įvairius eksponatus, kurių jai vis maža… Žirgininkė sakė kai kuriuos biografinius faktus užsirašanti ir netgi turinti „tokių vaizdelių, kad būk sveikas“, todėl tikisi, kad progų susitikti ir pasidalyti jais bus dar ne viena. „Na, o aš visada su jumis“, – šypsodamasi baigė V. Jovarienė.
