Elena Lackuvienė (Leikaitė) jau 62 metus gyvena visai šalia Svėdasų žydų kapinių, Miliūniškio kaime kaimyniniame Anykščių rajone, vyro tėviškėje. Ir nors gimtieji namai Kušliuose (Užpalių sen.) jau nebepriklauso Leikoms, žemės moteris neatsisakė – jos ir ūkis, kurį valdo sūnus Vaidas, yra registruotas Utenos rajone. Beje, anot pašnekovės, Kušliuose Leikų anksčiau buvo nemažai: gyveno jie ir Būgų, ir Narbučių kiemuose, o vienus ji dar atsimena iš vaikystės gyvenus visai kaimynystėje.
Sienojai nuo Nasvės
E. Lackuvienė pasakojo, kad tarpukariu vykdant žemės reformą jos tėvas Juozas Leika, gavęs 12 hektarų žemės, iš kaimo ulyčios išsikėlė į vienkiemį. Apie tą laikotarpį moteris sakė žinanti tik tiek, kad naujajam namui statyti buvo naudojami senosios trobos, stovėjusios visai šalia Nasvės, sienojai. Tėvas labai vargo: žemės buvo nedaug, penki vaikai… Be gyvenamojo namo, J. Leika pasistatė tvartą ir klojimą (pastarieji pastatai neišliko). Žmona mirė anksti – 1949 m. Antrąkart vyras nevedė, o kai užaugę vaikai išbėgo savais keliais, sodyba buvo parduota Galvydžiams (dabar gyvena Almantas Galvydis). Tiesa, žemę pasiliko.
Vaikų šėlsmas vaiduoklio šešėlyje
Mokyklą E. Lackuvienė lankė Mikėnuose (Užpalių sen.) pas Masiulį. Mokytojavo tik vidurinę baigusi Aldona Dagytė, kilusi iš Maleišių kaimo, Svėdasų valsčiaus. Nelengva jai buvo, nes Masiulio kamarėlėje vienai reikėjo tvarkytis net su 56 mokiniais! Teko šiems ir už durų pabūti, ir paklūpėti… Nepaisant to, vaikai ir užaugę mokytojos nepamiršdavo – kartu statydavo spektaklius.
Vaikų netrūko ir kaime: vien Būgos buvo devyni, Narbučio – keturi… Vasarą daugiausia žaisdavo sviediniu lauke, o žiemą jų būrys susibėgdavo pas Būgas, nes ten buvo didelis kambarys: ir dainuodavo, ir šokdavo, ir visaip kitaip siausdavo… „Kai susitinkam su Būgų šeimyna, tai sakau: „Kaip pasiilgstu jūsų šitos gryčios, kai žaisdavom būdami vaikai!“ – minė vaikystės laikus kušlietė. Vasarą vyresnieji mažesniuosius surikiuodavo prie Momenio ežero, tada šmukšt ir sumeta visus į vandenį – taip išmokdavo plaukti. Ant ištvinusios Nasvės ledo sukdavo bobą, o čiuožinėdavusius nuo Kovaliovo kalno Teresė Būgienė gąsdindavo: „Kai išlįs jums Capronas (Safronas Kovaliovas, sušaudytas kaimo gyventojas – aut. past.) iš po kalno, tai žinosit, kaip ten naktimis eit!“
Iki melioracijos Nasvė, anot pašnekovės, buvo gražus, alksniais apžėlęs upelis, atabradų buvo „davaliai“, o vaikai dažniausiai maudydavosi vietovėje, vadintoje Telėtnyku. Yra išlikusios kelios nemelioruotos upelio atkarpos miške.
Už Umarų buvo pievos su mišku, vadintos Kuliais. Šios pievos priklausė Leikoms ir Būgoms.
Kulka kliudė galvą…
E. Lackuvienė pasakojo, kad brolis Vytautas buvo dvidešimties, kai gavo šaukimą į sovietų armiją. Nusprendė neiti, prisijungė prie Leono Tursos būrio. Neilgai partizanavęs nusprendė „prisiregistruoti“, o ir tėvas buvo jau su kažkuo susitaręs, bet nespėjo. Buvo jis nesunkiai ir sužeistas Lapiakalnio bunkeryje (kuris buvo netoli nuo bunkerio prie Momenio ežero). Žūties dieną Leikos pamatė keliu ateinant Svėdasų skrebus su kareivių garnizonu. Prie girininkijos pastato jie pasuko į mišką. Vėliau kartu su Leikų Vytautu bėgęs Leonas Tursa pasakojo, kad jie išbėgo iš miško Stadaliuose ir pasuko prie to kaimo kalvio Kučinsko sodybos, tačiau Vytautas buvo sužeistas į koją, o visai šalia sodybos antra kulka kliudė galvą. L. Tursa šoko į pakinkytą vežimą ir pabėgo. Tąkart, tik miške, žuvo ir Vytauto pusbrolis Jonas Leika. Pašnekovės tėvo pusbrolis Juozas Merkys atėjo iš Kėpių ir pasakė, kad kažką nušovė. Nuėję vyrai rado kūnus, pas Kostą Būgą buvo sukalti karstai ir tą pačią naktį partizanai palaidoti Mikėnų kapinėse. Vėliau slapta perlaidoti Užpaliuose. „Kai vežė, sakė, atkalė karstą. Kai palietė rūbus, tai tie pradėjo byrėti, o veidas – dar nieko. Karstas buvo iš storų lentų, – kokios pakliuvo, tokias dėjo. Užtai, kad du karstus sukalt pernakt – nelengva. Padėjo kaimynai“, – sakė E. Lackuvienė. Moteris įvardijo, kad šioje talkoje dalyvavo jos tėvas, K. Būga, Juozas Laučius iš Aulelių.
Nors J. Leika gerai sutarė su rusais, po sūnaus žūties, anot pašnekovės, niekas šeimoje nesitikėjo išvengti Sibiro. Bet išvengė, neaišku, kaip, bet išvengė.
Kryžius, „padėjęs“ išvežti Būgas
Pasak E. Lackuvienės, Būgos akmeninį kryžių pasistatė jau prie rusų. Šeimininkas buvo itin didelis Lietuvos patriotas ir labai nemėgo okupantų. Kartą, kai rinko pyliavas (jis buvo gal „dar po čerkos“), ne tik iškoneveikė rinkėjus, bet dar ir sviestu suoleliu vos jų nepavaišino. Žinoma, nepagelbėjo Būgoms ir akmeninio kryžiaus statyba – žmonės kalbėjo, kad šitas kryžius „padėjo“ juos išvežti.
Pašnekovė atsiminė, kad ąžuolinis kryžius, turbūt statytas dar jos senelio, stovėjo ir jų senojoje sodyboje, ulyčioje, visai netoli Nasvės. Moteris pamena ne tik tai, kai nupuvusį kryžių parvežė, bet ir kaip ji su seserimi šį supjovė. Pasak E. Lackuvienės, jos brolį Vytautą labai mylėjo mažasis Antanas Būga – nuo kaimyno kelių nenulipdavo. Jau daug daug vėliau jam, savamoksliam meistrui, prisisapnavo Vytautas ir jis niekam nieko nesakęs iš ąžuolo ėmėsi dirbinti kryžių. Netrukus jo darbą parėmė ir kiti kaimo gyventojai. Kryžius iškilo 1997 m.
