Ignalinoje dažnai galima išgirsti ukrainietiškai kalbančius žmones. Tai – čia apsigyvenę karo pabėgėliai iš Ukrainos, daugiausia – moterys ir vaikai. „Ignalinos diena“ nusprendė susitikti ir pasikalbėti su keturiomis moterimis, kurios Ignalinoje rado laikiną pastogę nuo karo negandų. Visos jos išdidžios, protingos, išskirtinės, drąsios, nedejuojančios dėl smulkmenų ir nepasiduodančios likimo smūgiams bei iš- bandymams. Savo skaitytojams siūlome keturias trumpas istorijas apie karo pabėgėles

Karas išmokė gyventi šia akimirka

Charkive daugiabutyje kartu su 76 metų mama invalide gyvenusi Jelena jau skaičiuoja antrus gyvenimo metus Ignalinoje. Čia atvykti jas iš nuolat bombarduojamo miesto pakvietė tolimi giminaičiai, pas kuriuos ir apsigyveno. Atvykėlė pasakojo, kad Ukrainoje karo nuojauta jau kurį laiką tiesiog tvyrojo ore, bet niekas tuo nenorėjo tikėti

Prasidėjus karui moteris dešimt dienų niekur nekėlė kojos iš savo buto, tos dienos jai atrodė kaip nesibaigianti amžinybė. Kasetinės bombos nuolat lėkdavo į jos gyvenamąjį mikrorajoną, o būti uždaroje erdvėje buvo labai baisu. „Po metų, jau būdama Ignalinoje, visa tai prisiminiau kaip sulėtintus filmo kadrus, viskas aplinkui drebėjo nuo krintančių bombų, išgyvenau didžiulį nuolatinį stresą. Mano mama viską išgyveno savyje ir nerodė jokių emocijų. Kad nors kiek užsimirščiau, stengdavausi dirbti įvairius buities darbus, nes bet kada galėjo dingti elektra arba dujų tiekimas, – pasakojo charkivietė. – Kai pirmą kartą po pertraukos išėjome į lauką, pamatėme, kad visuose aplinkiniuose namuose išbyrėję langų stiklai.“

Išvykti iš miesto buvo labai sudėtinga, net sveikam žmogui įlipti į sausakimšą pabėgėlių traukinį tapdavo savotišku iššūkiu. Vieną kartą Jelena socialiniuose tinkluose pamatė informaciją, kad savanoriai gali padėti išvažiuoti į Dniprą. Savanoriai motiną su dukra paėmė tiesiai iš namų. Iš Dnipro karo pabėgėlės traukiniu pasiekė Lenkiją, o iš Varšuvos į Vilnių jas Vasario 16-osios vakare atvežė du savanoriai broliai, nusprendę šią dieną skirti pagalbai nuo karo kenčiantiems Ukrainos žmonėms. Pašnekovė įsitikinusi, kad jei gyvenime atsiranda koks nors šansas ar galimybė, juo reikia pasinaudoti.

Svarbiausi daiktai, kuriuos ji įsidėjo traukdamasi iš Charkivo, buvo kompiuteris, dokumentai, diplomas ir biblija. Kai pirmosiomis karo dienomis buvo labai baisu, visada šalia Jelenos buvo biblija, kurią ji skaitydavo sėdėdama koridoriuje, nes manė, kad jame yra saugiau. Moteris įsitikinusi, jei žmogus yra tikintis, biblija jam gali padėti.

Vienoje Charkivo muzikos mokyklų chormeistere dirbusi Jelena dėkinga likimui ir jai padėjusiems žmonėms, nes nuo rudens pavyko įsidarbinti Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokykloje koncertmeistere. Puse etato dirbanti karo pabėgėlė dievina klasikinę muziką, labai įdomu jai kaip profesionalei buvo susipažinti ir su lietuvių liaudies muzika, jos niuansais.

Motina su dukra labai ilgisi savo namų ir mintyse nuolat keliauja į Charkivą. Jelena jaučia didžiulį dėkingumą ne tik savo giminėms, bet ir visiems žmonėms, kuriuos čia sutiko. Charkivietė už viską dėkoja dievui ir žmonėms, Ignalinos rajono savivaldybės administracijai, Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos Carito organizacijai (toliau – Ignalinos parapijos Caritas), kurios darbuotojos ir savanoriai iš visų jėgų stengiasi visomis prasmėmis padėti, bando nors trumpam atitraukti nuo liūdnų minčių. Pašnekovė sakė besimeldžianti, kad tik išliktų nesugriauti jų namai, kuriuos prižiūri kaimynė.

Didžiausias Ignalinoje gyvenančios karo pabėgėlės troškimas, kad greičiau baigtųsi karas, kad nežūtų žmonės ir visi gyventų taikoje. „Situacija mane išmokė gyventi šiuo momentu, žinau, kad egzistuoja rytojus, bet labiau branginu šią akimirką, taip turi būti gyvenime. Džiaugiuosi, kad gyvenu arti gamtos, kad mane supa tyla, matau prasidedantį pavasarį, o tai labai ramina“, – sakė atsisveikindama moteris.

Laukia susitikimo su kariaujančiu vyru

Iš Rivnės karo pradžioje kartu su trimis vaikais pasitraukusi Bogdana nuolat gyvena lyg įtempta smuiko styga. Kartu su vaikais ji laukia, kada pagaliau galės pasimatyti su į Lietuvą penkioms dienoms atvyksiančiu vyru, kurio nematė jau daugiau kaip metus – nuo karo pradžios: „Mūsų prezidentas Volodymyras Zelenskis išleido įstatymą, kuriuo remiantis fronte kariaujantys kariai daugiau nei metus užsienyje gyvenančius artimuosius gali aplankyti, o mano vyras yra kariškis. Girdėjau, kad artimuosius užsienyje jau aplankė daugiau nei dešimt tūkstančių kariškių. Ypač tėčio pasiilgo ir jo laukia nesulaukia vaikai.“

Į Ignaliną trijų sūnų motina atvyko 2022 m. kovo 15 dieną. Fronte kariaujantis ukrainietės vyras Jurijus liepė jai skubiai susikrauti būtiniausius daiktus ir palikti savo gimtinę po to, kai rusai sušaudė pirmąsias šeimas Bučoje. Kariškis jaudinosi, kad taip gali nutikti ir Rivnėje. Moteris pasakojo, kad jiems traukiantis iš tėvynės buvo smarkiai bombarduojama. Daug pažįstamų žuvo kare, dingo be žinios. Ne tik Bogdana, bet ir kiti pabėgėliai galvojo, kad į Ignaliną atvažiavo dviem savaitėms, todėl pradžioje neskubėjo gauti pabėgėlių statusą.

Ukrainietė pasakojo, kad tose vietose, kur jie gyveno iki karo, labai mažai žmonių moka rusų kalbą. Silpnai rusiškai kalbėjusiai moteriai, turėjusiai susitvarkyti daugybę reikalų, tai tapo didele kliūtimi. Laimė, ją visur lydėjo rusakalbė tėvynainė ir viską išversdavo. „Vos spėjome apsigyventi bendrabutyje ir iškart užsisuko nesibaigiančių reikalų ratas, – aiškino mokyklos bendrabutyje su sūnumis gyvenanti moteris. – Mano vaikai per metus priprato prie naujos aplinkos, adaptavosi, susidraugavo su vietiniais vaikais. Kai vienuoliktą ir antrą klasę lankantys sūnūs nenori, kad aš suprasčiau, apie ką jie kalbasi, jie tarpusavyje kalba tik lietuviškai. Mums nebuvo sunku, nes čia jau buvo daug ukrainiečių, visi mums padėjo, rūpinosi, vaikai pradėjo eiti į mokyklą, aš lankiau lietuvių kalbos kursus, tad tikrai nebuvo kada verkti.“

Nebuvo lengva šeimai gyventi ir iki karo. Ekonomistės bankininkės specialybę turinti Bogdana, pagimdžiusi du jauniausius sūnus, atsidėjo motinystės rūpesčiams. Pašnekovė džiaugėsi, kad jauniausias sūnus, lankantis darželį, jau viską primiršo, net kai kurių draugų vardų nebeprisimena. Jis mamai patiki savo svajones, kad jei Lietuvoje šeima turėtų namą ir čia grįžtų iš karo tėtis, norėtų likti ir gyventi Lietuvoje. Šešiametis netgi savo ukrainietišką vardą Liubomir „susilietuvino“ ir paklaustas vardo prisistato Liubomiru. Paklausta, ar jos vaikų neskriaudžia bendraamžiai, moteris nusišypsojo: „Bijau , kad jie patys kitų nenuskriaustų, jie tarpusavyje ginčijasi, o jei taip yra, vadinasi, jie draugai. Vyras mane patikino, kad kol bus gyvas, niekada neleis savo vaikams tapti kariškiais, nors anksčiau planavome, kad vyriausias sūnus taps karo vertėju.“

„Labiausiai bijau, kai vyras išvyksta kariauti į vadinamuosius karštuosius taškus, – jaudindamasi kalbėjo Bogdana. – Tada su niekuo nebendrauju ir nesijuokiu, dažnai verkiu. Suprantama, jis man nesako, kur kariauja, bet iš informacijos srauto galiu susidaryti nuomonę. Vyras manęs klausia, kas man sunku. Vien Ignalinos parapijos Caritas yra lyg stebuklas, pildantis visus mūsų norus. Jurijus labai nori pamatyti, kaip mes čia įsikūrėme, jis jau anksčiau svajojo pamatyti Lietuvą.“

Morališkai jau laimėjo karą

Nuo karo laikiną prieglobstį Ignalinoje prieš pora mėnesių radusi Tatjana pirmą kartą savo gimtadienį atšventė ne namuose, o būdama toli nuo jų – Lietuvoje. Charkive gyvenusi karo pabėgėlė, braukdama ašaras sakė, kad jai neprarasti vilties ir tikėjimo labiausiai padeda du dalykai – tikėjimas ir tabletės. Ją guodžia ir tai, kad ji čia yra ne viena, nuolat bendrauja su į Ignaliną pernai spalį atvykusia savo klasės drauge Ala. Vienoje klasėje besimokiusios moterys visą gyvenimą palaiko draugystę ir jaučiasi lyg būtų giminės. Jos abi dar prieš karą kartu ketino išvykti į kurią nors šalį padirbėti.

„Kai mūsiškiai laimės, iškart grįšiu namo, mes visi laukiam pergalės, aš ja tikiu. Morališkai mes jau laimėjome karą prieš Rusiją, beliko laimėti fiziškai, – tvirtai įsitikinusi Tatjana. – Baisiausia yra tai, kas mūsų žmonių laukia po karo, kaip juos paveiks karo baisumai psichologiškai, ypač vaikus.“

Buhaltere Charkive dirbusi moteris labiausiai dabar svajoja susirasti nors kokį darbą. Ji supranta, jog visur visiems sunku, tačiau nepraranda vilties. Moters sūnus liko Charkive, ten turi darbą, o savo žmoną su dviem vaikais išsiuntė į Vokietiją.

„Kai pradėjo bombarduoti mūsų miestą, sėdėjau bute ant kilimo, o šalia manęs du anūkai, įsikibę į rankas, rėkė iš baimės. Slėptis daugiabučio namo rūsyje nesiryžom, nes bijojom būti palaidoti gyvi po griuvėsiais, – jaudindamasi prisiminė Tatjana. – Netrukus tą pačią dieną man paskambino viena pažįstama, gyvenanti nuosavame name, ir pakvietė persikraustyti pas ją. Suprantama, iškart sutikau, nes šalia mūsų namo jau stovėjo rusų tankai.“

Paklausta, ko labiausiai pasigenda būdama toli nuo namų, ašaras valydamasi Tatjana sakė, kad ypač jai trūksta savo buto, kurį dažnai sapnuoja naktimis, vaikšto po kambarius. Kai sūnus atsiunčia nufilmavęs butą, moteris negali sulaikyti iš akių plūstančių ašarų. Neatitolti nuo gimtinės padeda ir Charkive gyvenančios dvi seserys, su kuriomis susiskambina kiekvieną dieną.

Jaučiasi lyg savo namuose

Anglų kalbos mokytoja dirbusi Ala, prasidėjus karui ir uždarius mokyklą, liko be darbo, o sėdėti namuose nieko neveikdama ji tiesiog negalėjo. Vasarą moteris dar turėjo ką veikti, o rudenį, palikusi išvykti kartu su ja nenorėjusį vyrą ir dukters šeimą, pernai spalio mėnesį nusprendė išvažiuoti iš namų. Save namine vadinanti Ala prisipažino, kad iki karo niekada niekur nebuvo išvažiavusi iš namų, tačiau prisivertė žengti šį žingsnį. Tai paskatino ir kalbos, kad tuoj prasidės rusų puolimas, pradėtas bombarduoti šalia esančiame kariniame miestelyje aerodromas. Gimtajame jos kaime gyveno daug kariškių, kuriems savo namus užleido civiliai gyventojai. 20 kilometrų už Charkivo su šeima įsikūrusi Ala, prasidėjus karui, du mėnesius su namiškiais ir giminaičiais gyveno rūsyje.

Iš pradžių Ala galvojo likti Lenkijoje ir ten padirbėti, tačiau pats likimas viską sudėliojo taip, kad ji atsidūrė Ignalinoje, kurioje turi senų pažįstamų. Karo pabėgėlė bandė įsidarbinti šio miesto mokykloje anglų kalbos mokytoja, bet pamokų tvarkaraščiai jau buvo sudaryti. Mokytojai buvo pasiūlyta mokyti vaikus vokiečių kalbos, tačiau jos atvykėlė nemoka. Moteris sakė, kad jai labai pasisekė, nes ji du kartus per savaitę dirba vienoje miesto įmonėje, kur tvarko patalpas.

„2022 m. vasario 24-oji mums tapo siaubo diena. Tą rytą, kai Ukrainą užpuolė Rusija, nubudau 20 minučių po ketvirtos valandos, mano lova stovėjo pasukta link lango. Išgirdusi garsus, primenančius stiprią audrą, žaibavimą ir baisų griaudėjimą, traškėjimą, išsyk nesupratau, kas darosi. Vyro paklausiau, gal šėlsta audra, o gal kieno kieme malkomis kūrenamas katilas sprogo, – prisiminė pirmąsias karo akimirkas atvykėlė iš Ukrainos. – Išbėgau į gatvę, kuri buvo pilna automobilių ir žmonių, tačiau kalbinamas nė vienas jų nepasakė, kad prasidėjo karas, o mano žentas gatvėje keikė Putiną. Po to puoliau skambinti į Charkivą, kurį jau bombardavo, ir tik tada įsisąmoninau, kad prasidėjo karas.“

Karo pabėgėlė džiaugėsi, kad atvykusi į Ignaliną niekada nesijautė esanti toli nuo namų. Pirmą vakarą ji buvo pakviesta užsukti į Ignalinos parapijos Caritą, kur sutiko nuostabias lietuves Jurgitą, Oną ir Zitą, ukrainietę Bogdaną, atėjo kitos čia gyvenančios ukrainietės. Alos tvirtinimu, kol ji bus gyva, net ir tada, jei praras atmintį dėl ligos, šių žmonių niekada nepamirš. Kaip ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos Linos Gladkauskienės, kurią tiesiog dievina.

„Kai vieną dieną pasibaigs karas, žmonės viską nusimes nuo savęs, giliai atsidus ir įkvėps laisvę. Tikiuosi, kad viską jie vertins kitaip, gal žmonėms nebebus tokie svarbūs turtai, materialinė padėtis, – užsisvajojo Ala. – Kai dar buvome jauni ir susirinkę ką nors švęsdavome, viena mokytoja visada sakydavo tostą:

„Išgerkime už taiką“. Žinoma, mes juokdavomės iš šio tosto. Tik dabar supratom, kad visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautybės, svarbiausia gyvenime yra taika ir sveikata.“