Sakoma, kad žmogaus gebėjimas kurti grožį yra Dievo duotybė. Tik vieni kūrėjai savo kūrybą linkę demonstruoti, kiti taip ir lieka nežinomi bei nematomi. Žinomumo nesiekia ir Virginija Šinkūnienė, gyvenanti nedideliame Smilgių kaimelyje, esančiame Zarasų rajone. Moteris nerti vąšeliu pradėjo dar nelankydama mokyklos. Pirmą vąšelį iš medžio pliauskelės jai išdrožė mama. Šis užsiėmimas jai taip patiko, kad neapleidžia iki šių dienų.
Žada nerti iki gyvenimo pabaigos
Virginija neria servetėles, staltieses, kepures mergaitėms ir moterims, jomis labai mėgsta dabintis ir moters anūkės. O artėjant didžiosioms žiemos šventėms nėrėja imasi kalėdinių papuošalų – snaigių iš plonyčių siūlų – gamybos.
„Manęs niekas nemokė šio amato, viską išmokau pati. Jau kai pradėjau lankyti mokyklą, gyvenau bendrabutyje, ten dirbančios auklytės labai gražiau nerdavo. Tai jos mane pamokydavo. Mokykloje būdavo darbų pamokos, ten irgi nerdavome. Man labai patiko ir iki dabar patinka šis užsiėmimas. Virbalais megzti irgi bandžiau, bet tai nelabai patiko. O nėrimas vąšeliu kaip prilipo, taip ir neapleido. Aš nersiu iki gyvenimo pabaigos“, – apie savo hobį pasakojo Smilgių kaimo gyventoja.
Kiek moteris per gyvenimą yra sukūrusi rankdarbių nė nesuskaičiuotų. Tačiau savo darbelių pašnekovė kaupti nemėgsta. Anksčiau jų daug parduodavo. Dabar tokias grožybes, anot jos, žmonės perka mažiau. Tačiau esant progai savo rankdarbius moteris dovanoja savo artimiems, draugams.
Nerdama vąšeliu pailsi
Didžiausias Virginijos rankomis kurtas kūrinys – staltiesė ant trimetrio stalo. Pašnekovė sakė, kad ją nunerti užtruko apie du mėnesius, o prisėsti prie šio kūrinio tekdavo kasdien, kai tik rasdavo laisvą minutę.
Nėrinių raštus pašnekovė naudoja iš knygų ir neria net ir tuomet, kai nėra užsakymų.
„Gal ir niekam nereikia tų rankdarbių, tegul liks anūkėms, anūkams. Nors jie nenori mokytis šio amato. Bandė, bet greit numetė. Dabartinis jaunimas turi kitokių pomėgių. Aš nerti išmokiau tik savo tetą. Nei dukroms, nei anūkėms šis užsiėmimas neprilipo“, – atviravo pašnekovė.
Plonyčių siūlų, tinkančių servetėlėms nerti, moteriai parūpina dukra. Dažniausiai nėrėja naudoja baltos spalvos siūlus arba lino siūlus. „Plono lininio siūlo sudėtinga gauti, o iš storo nerti man nelabai patinka, mat plonesnio siūlo nėriniai būna dailesni“, – tikino Virginija.
Pašnekovė neslėpė, kad kartais gyvenime būna dienų, kai nesinori kurti rankdarbių. Bet laimei, tokių liūdnų dienų gyvenime pasitaiko nedaug. „Neskaitant tų liūdnų dienų, kasdien ryte ir vakare aš bent po porą eilučių turiu nunerti. Man tai yra ir poilsis, ir atsipalaidavimas, ir malonumas“, – atviravo pašnekovė.
Artėjant Kalėdoms moteris kasmet neria dekoracijas eglutei puošti. Šie puošybos elementai – tai balto siūlo snaigės, kurias moteris ne tik parduoda, bet ir dabina savo namų eglutę. Yra bandžiusi nerti kalėdinius angeliukus, bet šis projektas nepasiteisino. Snaigę moteris nuneria vienu prisėdimu per 20 minučių. Moteris juokavo, kad galėtų net ir savo miestelio eglę nėriniais papuošti.
„Kažkada anksčiau, dar kai mano vaikai buvo maži, esu surengusi savo darbelių parodėlę Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje. Tai tuomet man pavyko parduoti daug savo darbų, vis buvo papildomas pinigėlis“, – kalbėjo moteris. Dabar kūrėjos nėrinius perka vietinės moterys, kartais servetėlių kolekcijas tolima Virginijos giminaitė išveža parduoti į Uteną.
Moteris sako, kad išgyventi iš tokio amato neįmanoma. Mat komplektas moters nertų servetėlių kainuoja 25 eurus, o vieną servetėlę moteris parduoda už du ar tris eurus.
Nėrimas veikia raminančiai
Didžiąją dalį gyvenimo Virginija dirbo nekvalifikuotus darbus, augino vaikus. Kai buvo stipresnės sveikatos, augino ir gyvulius – karves, kiaules. Dabar telaiko vištų pulkelį ir didžiąją laiko dalį skiria nėrimui. Vąšelį padeda į šalį, kaip pati sakė, nebent tuomet, kai atvažiuoja anūkai. Moteris tvirtina, kad nėrimas vąšeliu veikia raminančiai, atpalaiduoja, o norint išmokti nerti tereikia turėti vienintelę savybę – norą tuo užsiimti. „Žinoma pasitaiko klaidų, reikia skaičiuoti akis, bet padariusi klaidą visada išardau ir pataisau. Niekas mano darbų nekritikuoja, todėl su vąšeliu rankose dirbu savo malonumui“, – kalbėjo nėrinių vąšeliu kūrėja V. Šinkūnienė.
Autorės nuotr.
