Zenono Misiūno vardas žinomas ne tik Utenoje bei Lietuvoje, bet ir tarptautinėje sporto bendruomenėje. Jis net 51 metus be pertraukos treniruoja vaikus, pastaruosius tris dešimtmečius ir vaikus (nors auklėtiniai jau suaugę, treneris įpratęs juos vadinti vaikais) su sutrikusiu intelektu. Su pastaraisiais Z. Misiūnas pasiekė ne vieną įspūdingą pergalę, jie dažnai lipo ant nugalėtojų pakylos, o ir pats treneris neliko pamirštas – už nuopelnus sportui Prezidentūroje jam į atlapą segti apdovanojimai.

Snieguotame Kirdeikių krašte

Z. Misiūnas sakė, kad sportuoti pradėjo besimokydamas Mielagėnų vidurinėje mokykloje (Ignalinos r.). Tada jam buvo trylika metų. Tais laikais, kai nebuvo elektros, o apie kažkokias didesnes pramogas nebuvo nė kalbos, vaikai savadarbėmis slidėmis čiuožinėdavo nuo sniegingų Ignalinos krašto kalnų. Pašnekovas, su nostalgija menantis tas gilias šio krašto žiemas, kai per visą šaltąjį laikotarpį nebūdavo nė vieno atšilimo, pastebėjo, kad Ignalina jau tada buvo žiemos sporto centras, kur treniruodavosi šalies rinktinės. Iš Ignalinos kilęs ir ne vienas žinomas sportininkas.

Po dvejų metų Z. Misiūnas buvo pastebėtas ir ėmė atstovauti Ignalinos rajonui, o vos šešiolikos atsidūrė ir nacionalinėje komandoje – dalyvavo Tarybų Sąjungos moksleivių spartakiadoje, kuri vyko Archangelske (Rusija). Tada naujokui tarp visų Sąjungos respublikų savo grupėje pavyko užimti apie 60-ą vietą. Treneriai džiaugėsi aukšta vieta, nes vis dėlto slidinėjimas buvo laikomas prioritetine rusų sporto šaka.

Daugiau apie tai skaitykite antradienio laikraštyje „Utenos diena“.