Rašytiniuose šaltiniuose Bikuškio dvaras minimas dar 14 amžiuje. Aplink dvarą, kadaise priklausiusį Radviloms, Oginskiams, Prušinskiams, Plevakams, Benieckiams, Drazdauskams, kūrėsi kaimas, gavęs Bikuškio vardą. Kadaise buvęs gyvas, smagus kaimas Alaušo ežero pakrantėje dabar nurimo, atkuntantis vasaros sezono metu, artėjant žiemai Bikuškis palydi į miestą išvykstančius ne tik naujas vasaros rezidencijas pasistačiusius, tačiau ir senuosius, kadaise čia nuolat gyvenusius bikuškiečius.

Kaimas pokariu

Viena iš nedaugelio senųjų Bikuškio gyventojų, Danutė Butkienė, jau ne pirmus metus senajame tėvų name gyvena vasarą, o prasidėjus lapkričio šalnoms išvažiuoja į Uteną, tačiau visa jos jaunystė prabėgo Bikuškyje. Į trobą, kurioje pasitiko „Utenos dieną” bikuškietė, su tėveliais įžengė 1956 metais. Iki tol, kol buvo pastatytas jų namas, šeima gyveno dvaro gyvenamajame pastate, kur jiems pagal tuomet galiojusią sovietinę tvarką buvo skirtas vienas kambarys. D. Butkienė prisiminė, kaip į dvarą buvo atvykę senieji šeimininkai – buvę dvaro savininkai ir jame ieškojo užkasto vyno. Tuomet vyno dvarininkai nerado. „Jis arba seniai kareivių, dvare šeimininkavusių pokary, išgertas buvo, arba ir dabar dar po žemėmis guli”, – aiškino pašnekovė.
D. Butkienė pasakojo, kad pokario metais jai atvykus į Bikuškį kaime nebuvo net padoraus kelio – per kaimą einančiu keliu arklių traukiami vežimai iki pusės ašių klimpdavo į purvą. Atsiradus traktoriams kolūkiečiai kelią patvarkė, o kai per kaimą pervažiavo pirmasis kolūkio automobilis, jo pasižiūrėti bikuškiečiai bėgo lyg stebuklo. Nepasiekiamas stebuklas tuomet kaimo gyventojams buvo ir elektra. „Spingsėdavo kaip vilko akis žibalinė lempa, nedaug tokioje šviesoje matydavosi, bet vaikai pamokas sugebėdavo paruošti. Mokyklos Bikuškyje nebuvo, vaikai lankydavo Sudeikių mokyklą, – daugiau nei pusės amžiaus senumo gyvenimo sąlygas prisiminė bikuškietė. – Į mokyklą tuomet 17 Bikuškio vaikų eidavo aplink ežerą taku, o žiemą – per ežerą ledu. Mama sustojusi pakrantėje žvilgsniu sekdavo, kol vaikai pereidavo ežerą – stebėdavo, ar neįlūš”. Vaikai ne tik kompiuterių, tačiau radijo imtuvų tuomet nebuvo matę. D. Butkienė po pamokų eidavo padėti mamai, dirbusiai kolūkyje, jos sesuo ganė veršelius. Iki šiol pašnekovei įsiminė kiaulėms verdamų kritusių arklių mėsos dvokas.

Jausmų audros

D. Butkienė prisiminė įdomių detalių iš dar prieškarinio dvaro gyvenimo, kurias pasakojant pati buvo girdėjusi. Kai dvare šeimininkavo Povilo Puzinausko ir Marijos Puzinauskienės, buvusios Drazdauskaitės, paveldėjusios dvarą iš motinos, šeima, dvare gyveno net 67 gyventojai. Nors dvarininkai valdė kone 200 ha žemės, savo vaikų jausmų suvaldyti negalėjo. Pasak D. Butkienės, ponai turėjo dukrą, įsimylėjusią neturtingą jaunuolį. Nepritarę dukters pasirinkimui tėvai pyko ir dukrą iš dvaro išprašė, tačiau vėliau tėvas jai davė 20 ha žemės.
„Utenos dienos” žurnalisčių aplankytas Miroslavas Girdziuška, dvarininkų anūkas ir išprašytos dukters sūnus, pasakojo gimęs Alinaukoje, o į Bikuškį atvykęs prieš porą dešimčių metų. Nuoskaudos, kad netapo dvarininku ir kad gyvenime neteko ponauti, jis nereiškė, džiaugėsi, kaip pats sakė, gyventu paprasto darbininko gyvenimu. Tačiau nors ne čia gimęs, nuo Bikuškio dvarininkės palikuonis niekada nenutolo. Ir dabar prižiūri šalia dvaro savo rankomis sodintus augalus, renka rudeninius obuolius, o orams dar labiau atvėsus,išvažiuos į miestą. M. Girdziuškos atmintyje išliko, kaip mirus seneliams dvare apsigyveno kareiviai, dirbę žemę, sėję ir sodinę, auginę gyvulius. Kai buvo įkurtas Aknystų tarybinio ūkio Bikuškio skyrius, kareiviai išvyko, o įsteigus kolūkį pradėjo kurtis gyvenvietė, kolūkiečiai, gavę po 60 arų žemės, statėsi namus. Ne per vienas rankas perleistas dvaras gerokai pakito, o Bikuškio kaimo neapleidžiantis dvarininkų anūkas dabar čia atvyksta tik vasaroti. Po to, kai šeimos dvarą susigrąžino giminaičiai, M. Girdziuška su žmona porą metų gyveno jame, tačiau vėliau, naujiems šeimininkams ėmus reikšti nepasitenkinimą, persikėlė į nedidelį vasaros namelį, pasistatytą tarp puoselėjamų augalų . „Taip visiems ramiau”, – skūpiai rinkdamas žodžius šypsojosi jis.
Ponai su tarnais nesigiminiavo
D. Butkienės žiniomis, dvarponiams nepasisekė sukontroliuoti ir sūnaus – šis įsimylėjo tarnaitę. Iš tos meilės tarnaitė netrukus pastojo, o apie tai sužinojusi ponia M. Puzinauskienė išgrūdo merginą lauk iš dvaro. „Pagimdžiusi mergaitę atstumtoji atnešusi ją paliko prie kryžiaus, stovėjusio netoli dvaro, ten, kur dabar stovi M. Girdziuškos vagonėlis. Kūdikį rado dvaro tarnaitės, ėjusios karvių melžti, – anų laikų nelaimingos meilės istorija dalinosi bikuškietė. – Tai sužinojusi ponia liepė mergaitę parnešti į dvarą ir auginti, tačiau neleisti, kad ji pamatytų savo tėvą. Mergaitei pamačius tėvo portretą ir ėmus apie jį klausinėti, M. Puzinauskienė ją liepė išvežti į vaikų namus…”
Dvaro savininkė nesileido jokių jausmų užvaldoma ir su žemos kilmės ar turtinės padėties žmonėmis nenorėjo giminiuotis. Antrą savo dukterį ji ištekino už gydytojo Povilo Svilo. Kaip pasakojo D. Butkienė, 1923 m. valdžiusios 194 ha žemių, dvarininkės dvaras su visomis žemėmis buvo praloštas, tačiau skolų vekselius išpirko P. Svila, taip įgijęs dvaro savininko teises ir valdęs dvarą tarpukariu.
Po II Pasaulinio karo dvaro sodyba priklausė Sudeikių kolūkiui, nuo 1974 m. – Utenos statybos trestui. 1976-1979 metais Bikuškio dvaro pastatas buvo rekonstruota. Bikuškiečiai prisiminė, kad tuomet, rekonstravus dvaro namą, nugriovus XVII a. mūrinių pastatų liekanas, kumetyną ir tvartą, pristačius laiptus, pirtį, sporto aikštelę, dvaras buvo paverstas vila, kurioje poilsiaudavo garbūs svečiai net iš tuometinio Leningrado. 1992 m. Svilai atgavo Bikuškio dvarą: rūmus, svirną, kluoną, 77 ha žemės. Nuo 1996 m. dvaras atiteko Gintarui Eugenijui Gruodžiui.

Paveldo nevertino

D. Butkienė pasakojo, kad jos jaunystės metais Bikuškyje buvo kadaise dvarui priklausiusi didžiulė daržinė, freskomis ir paveikslais puoštomis sienomis pastatas, klėtis, kumečių namas. Pastarajame pastate „kolūkio laikais” buvo apgyvendintos vištos – istorinis pastatas paverstas vištide. „Visi dvaro pastatai sovietmečiu apgriuvo, rekonstruotas ir išsaugotas buvo tik gyvenamasis namas ir tai tik todėl, kad jiems vilos reikėjo, – apgailestavo dėl neišsaugotų istorinių pastatų kalbėjo D. Butkienė. – Viską jie nujojo. Ir prie ežero buvusią didelę pirtį, ir klėtį, kurioje vykdavo šokiai, o vienoje troboje prie ežero mums leido karves laikyti.”
Dar vieno Bikuškio gyventojo, Viliaus Trakelio, vaikystė prabėgo tarp dvaro sienų, jo tėvas Povilas rūpinosi valdiškais, tarybinio ūkio arkliais, o dėdė Vladas buvo pirmasis Bikuškyje pasistatęs gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Bikuškietis pasakojo, kad sovietų laikais Bikuškio dvaro gyvenamajame name buvo skiriami kambariai dirbantiems tarybiniame ūkyje, tuomet ten gyveno net keletas šeimų. Vėliau bikuškiečiai vienas po kito pasistatė savo namus, o begriūvantį dvaro namą perėmė statybininkai.
Smagiausia V. Trakeliui prisiminti dvaro klėtyje vykusius šokius. „Susirinkdavo pas mus ir iš Sudeikių, ir iš kitų kaimų jaunimas, net iš kitos ežero pusės ateidavo, – pasinėrė į nostalgiškus prisiminimus jis. – Vykdavo smagios gegužinės. Dar buvo futbolo komanda, važiuodavom žaisti su Sudeikių komanda. O dabar neliko jaunimo, nebevyksta nei šokių, nei sporto varžybų.” Nepaisant šokių ar kitų pramogų stygiaus, V. Trakelis – vienas iš nedaugelio bikuškiečių šiame kaime gyvenantis apskritus metus.

Laisvės paminklas

D. Butkienė sakė girdėjusi žmonių pasakojimus, kad šalia posūkio į Bikuškį kadaise stovėjo bažnytėlė, tačiau jai atvykus į šį kraštą bažnytėlės jau nebuvo. Toje vietoje stovėjo kolūkio fermos. Pasak pašnekovės, kasant fermoms pamatus buvo rasta daug žmonių kaulų – matyt kadaise čia būta kapinaičių, kurių dabar kaime nėra. Tačiau yra Laisvės paminklas, pastatytas minint Lietuvos nepriklausomybės 20-metį vilniečio Laisvės kovų dalyvio, Lietuvos kariuomenės savanorio ir Lietuvos kovotojų sąjungos nario Gedimino Ruzgio iniciatyva. Bikuškiečiai džiugiai pasakojo, kaip iškilmingoje paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo kariuomenės atstovai, atsigabenę patranką, Bikuškyje tuomet susirinko daugybė žmonių, o paminklą pašventino pats monsinjoras Alfonsas Svarinskas.