Utenos padangė gausi daugybės iškilių žmonių. Vieni šį kraštą garsino praeityje ir šiandien galime juos prisiminti tik sekdami žemėje likusiais jų pėdų įspaudais, kiti gi nedidelį Lietuvos lopinėlį ir valstybėje, ir pasaulyje kaip geriausią vietą gyventi, kurti ir mylėti pristato ir šiandien. Viena iš tokių – pianistė, dainininkė, vargonininkė, mokytoja, vargonų muzikos festivalių organizatorė Zita Lukošiūnienė, lapkričio mėnesį minėjusi tris sukaktis – amžiaus, 30-ies pedagoginio darbo ir 25-erių metų vargonininkavimo Sudeikių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Pasibaigus šventiniam -mečių minėjimo šurmuliui, Zita sutiko pasivaikščioti paslaptingais sielos labirintais ir paieškoti laiko dulkėmis užneštų vardų, veidų, datų…
Tėviškės takais
Sugrįžti kelias dešimtis metų atgal Zitai pirmiausia padeda mamos Veronikos pasakojimas apie kiek sudėtingą mergaitės atėjimą į šį pasaulį. „Anais laikais lapkričio mėnesio pabaigoje jau būdavo priversta daugybė sniego. Mama pasakojo, kad man pradėjus belstis į šį pasaulį, iš Antalieptės (Zarasų r.) reikėjo kuo skubiau pasiekti ligoninę Dusetose. Kelias buvo užsnigtas, vietomis pūpsojo didžiulės pusnys, todėl tėčiui teko pasidarbuoti kastuvu, – pasakojimą apie save pradėjo Zita. – Esu jauniausia šeimoje, trečias vaikas. Šiandien džiaugiuosi 14 metų vyresnio brolio Alfonso Jurgelėno draugija ir, deja, jau tik prisimenu amžinybėn iškeliavusią 7 metais vyresnę seserį.” Kartais į dienos šviesą nupūtus metų vėjų užneštas dulkes iškeliamos ir akimirkos, praleistos su tėveliu, kuriam kitais metais būtų sukakę 100 metų. Prisiminti ir gražiu žodžiu paminėti gimdytoją lengviau, kai šalia pats brangiausias žmogus – mama. 92-metus skaičiuojanti moteris dalyvavo jubiliejiniame dukters koncerte, pabuvo kartu linksmoje šventėje.
Zita vaikystės dienas leido kaime. Tėveliai gyveno ūkiškai, todėl darbo netrūko. „Man pasisekė – aš buvau jauniausia. Tai lėmė, kad didesnė darbų dalis kliūdavo broliui ir sesei. Buvau lepinama”, – sakė Zita ir prisiminė, kad labai daug laiko praleido su meškere rankose. „Mūsų namas buvo ant Šventosios kranto. Anais laikais upėje buvo gausu upėtakių. Sunku patikėti, ar ne? Juk šios žuvys yra tyro ir skaidraus vandens gyventojos…” – nustebinta to, ką pamatė išsisklaidžius prabėgusių dienų miglai, pasakojo Zita. Pašnekovė tvirtino, kad žvejojimas buvo jos aistra. Parėjusi iš mokyklos ji sviesdavo kuprinę su natomis, su knygomis į kampą ir prisikasusi sliekų lėkdavo prie upės. „Neatsimenu net, kada aš ruošdavau namų darbus?.. O juk buvau klasėje pirmūnė, nuo kurios nusirašyti galėdavo bet kuris vaikas”, – šypsojosi Zita, atviraudama, kad ir šiandien niekam nieko negaili.
Į muzikos mokyklą Dusetose Zita įstojo būdama 10-ies. „Nebuvo lengva įkalbėti mamą, kad leistų mokytis muzikos. Jos sąlyga už įstojimą – paganyti kalakutus. Su duota užduotimi nesusitvarkiau, žinojau, kuo tai baigsis. Bet noras mokytis buvo didelis, todėl sėdom su drauge be tėvų žinios į autobusą ir išvykom į Dusetas…” – prisiminė Zita, iki šių dienų savyje išsaugojusi valią ir užsispyrimą, kurie mažai mergaitei nutiesė takus ir atvėrė platesnius horizontus į muzikos pasaulį.
Palikus namus
Muzikos mokyklos Dusetose Zita nebaigė. „Irena Budriūnienė – dėdės iš tėvelio pusės Juozapo dukra, garsi chorvedė, pasiklausė mano muzikavimo ir pasiūlė vykti mokytis į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, kurioje ji pati ir dirbo,” – pirmus jau kiek spėresnius žingsnius į profesionalumą atskleidė Zita. Ne visi buvo patenkinti mergaitės apsisprendimu išvykti. Ypač nuo tokio pasirinkimo atkalbinėjo mokyklos bendruomenė. „Jiems buvo nesuprantamas mano noras imtis profesinių studijų, nes paprastai tokiu keliu pasukdavo tik tie, kuriems nesisekė mokslas, o aš buvau pirmūnė. Tačiau manęs neperkalbėjo niekas”, – džiaugėsi Zita, kurios užsispyrimu šiandien belieka tik stebėtis.
Taigi su tėvų palaiminimu ir globėjų priežiūra mergina, būdama 15-os, išvyko į Vilnių. Muzikė prisiminė, kokia tada buvo menka jos manta: „Atsimenu suknelę, mamos apnertomis padalkomis, namie siūtą paltuką, kelnes… Garderobą sudarė gal kokie penki drabužiai…” Bet tai netrukdė siekti užsibrėžtų tikslų. Ypač daug prie Zitos išsilavinimo prisidėjo brolis Alfonsas. Jis dirbo Teofilio Tilvyčio vardo kolūkio vadovu, todėl globojo seserį kaip galėdamas – nuveždavo į geležinkelio stotį, į rankas įsprausdavo pinigų, nupirkdavo bilietą… Ir taip ketverius metus, kol Zita mynė konservatorijos slenkstį.
Ypatingi susitikimai
Mokantis konservatorijoje, Zitai teko pagyventi ar lankytis pas įvairius meno žmones. „Nuo 15-os mane supo daugybė inteligentų, meno žmonių. Ir kiekvienas su savo vertybėmis, nuostatomis, požiūriu į pasaulį… Tai mane brandino ir formavo kaip asmenybę”, – pasakojo Zita. Kurį laiką jaunai studentei teko pagyventi Aloyzo Sakalo, kurio buvusi žmona Rita Kučinskaitė-Sakalienė mokė Zitą groti pianinu, šeimoje. Ši pažintis suvedė muzikę su a. a. Juozu Baltušiu, su kuriuo mergina ne vieną valandėlę praleido ant ežero kranto laukdama, kada užkibs žuvelė… „Ano laikmečio šviesoj jis buvo didis rašytojas. Dar ir dabar lentynoje turiu jo knygų, dedikuotų man. Vienoje iš jų – „Sakmė apie Juzą” – užrašyta: „Mielai Zitai Jurgelėnaitei. Su meile blogai, be meilės blogiau, o vis dėlto tegyvuoja meilė!” – prisiminė Zita ir toliau vardijo žmones, su kuriais susitinkant formavosi jos pasaulėjauta. Tarp tokių asmenybių – aktorė Monika Mironaitė, valstybinio choro „Vilnius” vadovas prof. Povilas Gylys, pianistė Natalija Gylienė, operos ir baleto teatro solistas Eugenijus Čiplys, vargonų muzikos legenda prof. Leopoldas Digrys ir kiti, sutikti studijuojant konservatorijoje ir vėliau tęsiant mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Darbas, šeima, vaikai…
Studijuodama paskutiniame kurse konservatorijoje, Zita sutiko savo būsimą vyrą. „Lemtinga pažintis įvyko dalyvaujant sesers gimtadienio šventėje. Švenčionių rajone viename iš medicinos punktų dirbo felčerio profesiją įgijęs Algimantas. Patikom vienas kitam, ir štai su Dievo padėjimu jau 30 metų kartu vilnijam gyvenimo jūra”, – apie dar vieną sukaktį užsiminė pašnekovė.
Baigusi studijas konservatorijoje, Zita darbą gavo Kupiškio muzikos mokykloje, į kurią beieškodamas jaunų specialistų, ją pasikvietė tuometinis direktorius Mindaugas Aižinas. „Didžiausią pokytį, matyt, išgyveno mano vyras, kuris turėjo mesti darbą Švenčionių rajone, kitas veiklas, kuriose aktyviai reiškėsi, ir kartu su manimi vykti į Kupiškį, – prisiminė Zita. – Ten gimė abu mano vaikai – dukra Zelma ir sūnus Adomas.” Jaunai, talentingai ir perspektyviai moteriai, tapusiai namų šeimininke, ne kartą gniaužė gerklę vartant draugių atsiųstas nuotraukas ir akimis bėgant per paskubomis laiškuose išpasakotus gyvenimus apie studijas akademijoje. „Matyt, suveikė ambicijos, atgijo motiniškų jausmų į šalį nustumti polinkiai gyventi su muzika, todėl ėmiau ir aš galvoti apie tolimesnius mokslus”, – pasakojo Zita ir pridėjo, kad ji, neturėdama namuose pianino, visiškai negrojo dvejus trejus metus, o tai muzikantui yra pernelyg ilga pertrauka, po kurios ne kiekvienas geba iš naujo įvaldyti muzikos instrumentą.
Studijų laikas
Pasibaigus vaikų priežiūros atostogoms, Zita grįžo į darbą. „1989-ieji man buvo pokyčių metai: tėvai persikėlė gyventi į Uteną, aš pradėjau studijas akademijoje, šiek tiek dirbau Kupiškio muzikos mokykloje, keletą pamokų turėjau Utenoje. Gerus metus gyvenau ant ratų maršrutu Kupiškis–Vilnius–Utena”, – nelengvą periodą siekiant užsibrėžto tikslo prisiminė muzikė. Tėvams įkalbinėjant, 1990-aisiais Lukošiūnų šeima įsikūrė Utenoje. Mama Veronika padėjo rūpintis vaikais, atsirado daugiau laiko, kurį Zita galėjo skirti studijoms.
Jaunai užsispyrusiai moteriai likimas atseikėjo nemažai iššūkių, kuriuos priimti visuomet padėdavo šalia buvę artimi žmonės, sutikti geri dėstytojai. Todėl pradėjusi fortepijono studijas, paraleliai Zita ėmėsi mokytis ir vargonininkavimo meno. „Buvo akimirkų, kai norėjau mesti pradėtus darbus. Dar ir šiandien stebiuosi, kaip aš sugebėjau akademijoje studijuoti dvi specialybes. Įskaitų knygelėje niekuomet neužtekdavo vietos įvertinimams, reikėdavo priklijuoti papildomų puslapių. Kadangi buvau kruopšti ir visuomet siekiau geriausio rezultato, tekdavo nemažai paplušėti. O tai atimdavo daug jėgų”, – prisiminė Zita. Baigusi šias studijas, pašnekovė ėmėsi magistrantūros. „Kai 1997-aisiais gavau ir šį diplomą, tuometinis rektorius Juozas Antanavičius juokaudamas klausė, ar nenorėčiau dar ko nors pastudijuoti. 6 metai – Dusetų muzikos mokykloje, 4 – Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, 8-eri – Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje… 18-a metų atiduota studijoms…” – skaičiavo Zita ir patvirtino visiems seniai žinomą tiesą, kad mokslo niekada nebūna per daug.
Tėčio ir dėdės pėdomis
Būnant 15-os, prasidėjo Zitos kaip vargonininkės karjera. Pirmasis ir labai vykęs bandymas griežti vargonais įvyko Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje, kurioje tėčiui teko pavaduoti vargonininką. „Tuometinis klebonas kun. Gediminas Jonas Šukys skeptiškai pažiūrėjo į tėčio pasiūlymą pasodinti prie vargonų mergaičiukę, bet po šv. Mišių klebonas buvo taip sužavėtas, kad davė man apie 50 rublių. Anais laikais tai buvo dideli pinigai”, – pasakojo Zita. Sėkmingai prasidėjusi veikla ilgainiui tapo gyvenimo būdu. Zitai teko vargonininkauti Pakalniuose, Skiemonyse, Salake ir kitur. „Ypač įsiminė vargonininkavimas Turmante. Keletą kartų važiavau 150 kilometrų vien tam, kad per lietuvišką votyvą galėčiau pagriežti vargonais. Tai buvo tuometinio parapijos administratoriaus kun. Alfonso Merkio nuostata, kad lenkų tautybės vargonininkas negalėjo griežti per votyvą. Tam tikslui reikėjo lietuvio”, – įdomią patirtį ir dar vieną pažintį su neeiline asmenybe prisiminė Zita.
Į Sudeikius Zitos kelias pasisuko tuomet, kai buvęs vargonininkas Jonas Jukna pareiškė norą nebegriežti. Beje, Sudeikių Švč. Mergelės bažnyčioje vargonininkavo ir ilgametis Užpalių bažnyčios vargonininkas dėdė Pranciškus Jurgelėnas, kuris Zitai nuo pat mažumės darė didelę įtaką. „Jis buvo labai talentingas žmogus. Na, aš gal kokią šimtąją dalį to talento turiu. Iki šiol prisimenu mūsų muzikinius šėliojimus prie pianino…” – sakė vargonininkė.
25-eri metai vienoje bažnyčioje Zitai prabėgo akimirksiu. Ji džiaugiasi, kad kun. Povilas Klezys yra žmogus, turintis labai subtilų skonį ir gebantis įvertinti kokybišką muziką, poeziją, todėl visi Zitos sumanymai, susiję su koncertais bažnyčioje, labai greitai yra palaiminami. „Tai turbūt yra viena iš priežasčių, kodėl aš taip ilgai vargonininkauju toje pačioje bažnyčioje. Kita priežastis – giedotojai, kurie, man praleidus kokį sekmadienį, džiaugiasi vėl mane pamatę. Tiesiog neįsivaizduoju savęs kitoje bažnyčioje”, – ne kartą pabrėžusi, jog šioje bažnyčioje vargonininkaus iki gyvenimo pabaigos, sakė Zita.
Post scriptum…
Šiandien Zita Utenoje gerbiama ne tik kaip puiki pedagogė, vargonų muzikos festivalio, vykusio jau 18 kartų, organizatorė, bet ir kaip puiki vargonininkė, gražaus balso savininkė. Praėjusią vasarą Sudeikiuose apsilankęs maestro Virgilijus Noreika, atidžiai klausęsis jos giedojimo, pagyrė vokalą sakydamas, kad tai yra pats gražiausias kada nors jo girdėtas vargonininkės giedojimas, o kun. Povilas Klezys jubiliejiniame Zitos koncerte lapkričio mėnesį pabrėžė, kad nepaisant to, jog dideliems laivams paprastai reikia didelių vandenų, Zitos talentas puikiausiai skleidžiasi ir nedideliame, bet čia ją pažįstančių, atpažįstančių ir vertinančių žmonių mieste.
Vytauto Ridiko nuotr. 