Daug metų uteniškių sveikata besirūpinantys medikai, Liberalų sąjūdžio Utenos skyriaus nariai, kandidatuojantys į Utenos rajono savivaldybės tarybą (toliau – Taryba) – Arvydas Paleckis ir Gediminas Griškevičius – nesidrovėdami įvardijo mūsų rajono sveikatos priežiūros sistemos skaudulius: sustabarėjusią sistemą, persmelktą partinių protekcijų ir dangstymo dvoku, ant keturių kėdžių vargstantį ir neišsitenkantį kolegą, medicinos punktą pas kleboną, panorusiems tobulėti jauniems specialistams rodomas duris. Kokių pokyčių reikia, kad medicina Utenoje nebūtų galutinai sužlugdyta?

Įrangai – 15 metų
Neseniai paskelbta, kad sveikatos priežiūra Utenos rajono savivaldybėje įvertinta tik 5,4 balo iš 100. Nuo bendro šalies vidurkio – 42,2  balo – begėdiškai atsilikta. Šeimos gydytojas Arvydas Paleckis teigė esąs įsitikinęs, kad savivaldai turi rūpėti visos sritys, ne tik švietimas ar kultūra. Tačiau susidaro toks įspūdis, kad visos lėšos skiriamos paminėtoms sritims ir estetiniam miesto, miestelių gražinimui, visiškai ignoruojant sveikatos apsaugą. „Dirbdamas apskrities gydytoju daug padariau sveikatos priežiūros Utenos rajone gerinimui: kartu su gydymo įstaigų vadovais pasiekiau, kad 1998–2000  m. iš Pasaulio banko būtų skirtas finansavimas sveikatos priežiūros įstaigoms, – prisiminė medikas. – Tai buvo vienas iš rimčiausių finansavimų, kuris buvo skirtas mūsų rajonui. Jo dėka buvo supirkta įranga, transportas, įkurti šeimos gydytojų kabinetai. Deja, įranga beveik neatnaujinama, su ta pačia dirbama 15  metų…”

Sveikatos priežiūra – pačių medikų reikalas?
A.  Paleckį neramina sveikatos priežiūros degradacija rajone. „Visuomet Utenos pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC) dirbo pelningai. Pernai buvo pirmi metai, kuriuos įstaiga baigė nuostolingai, – apgailestavo gydytojas. – Taip yra todėl, kad dirbama iš inercijos.” A.  Paleckis atskleidė, kad savivaldybei sveikatos priežiūros įstaigas palikus suktis kaip išmano, būta ir tokių absurdiškų situacijų, kai medicinos punktas glaudėsi pas kleboną ar net privatų žmogų. Neapsikentęs gydytojas pats ėmėsi iniciatyvos ir kartu su vietinėmis bendruomenėmis medicinos kabinetus įkūrė suremontuotose kaimų bendruomenių patalpose. Jis stebėjosi, kad tai buvo atlikta bendruomenių, o ne savivaldybės rūpesčiu. „Kreipiausi į savivaldybės gydytoją, siūliau pasirūpinti medicinos punktais ir kituose kaimuose bei miesteliuose, tačiau atrodo, kad PSPC yra savivaldybei nepriklausanti struktūra, kone privatininkai, – pasakojo gydytojas. – Pasigendu savivaldybės sveikatos priežiūros sistemos vystymo strategijos.” Kandidatas į Tarybą akcentavo, kad vienas pirmųjų jo darbų bus aiškiai išdėstyti prioritetus ir sukurti strategiją, stiprinti materialinę bazę pirmiausia per projektus, o jei reikės – ir iš rajono biudžeto. Finansavimas turi būti orientuotas ne tik į socialinę ir estetinę gyventojų aplinką, bet ir į sveikatos priežiūrą, ypač todėl, kad visuomenė sensta.

Sustingo laike
Kaimiškose vietovėse pacientais besirūpinantis A.  Paleckis akcentavo, kad iki šiol kaimuose veikę medicinos punktai nebeatitinka poreikių – senstant visuomenei mažėja profilaktinės sveikatos priežiūros paklausa, kuria dažniausiai naudojasi jauni žmonės, tačiau didėja gydytojų specialistų, galinčių atlikti sudėtingesnius tyrimus, išrašyti receptus, poreikis. Mediko teigimu, kaimiškų vietovių medicinos punktus reikia atnaujinti ir pertvarkyti taip, kad juose nuo ryto iki vakaro nesėdėtų slaugytoja, tačiau būtų aptarnaujantis šeimos gydytojas, o nustatytomis dienomis atvyktų specialistai – kardiologai, oftalmologai, echoskopuotojai ir kt.
Dar vienas A.  Paleckį stebinantis ir piktinantis faktas – privačiai klinikai pusdykiai savivaldybės išnuomotos poliklinikos patalpos su galimybe persivilioti pacientus, žinant, kad Ligonių kasos sveikatos priežiūros įstaigoms moka už prisiregistravusį asmenį. „Tai tas pats, kaip „Maxima” atskirtų dalį savo prekybos salės ir ten įsileistų „Norfą”, – palygino jis. – Tačiau kai tas įsileistas verslininkas yra rajono valdantiesiems artimas žmogus, viskas tampa aišku be žodžių. Savivaldybė žlugdo savo įstaigą ir rūpinasi ne gyventojų, o neaiškiais interesais…”

Komiteto vadovas pluša net keturiose įstaigose
Buvęs Utenos ligoninės direktorius gydytojas Gediminas Griškevičius atskleidė, kad viena iš problemų priežasčių yra ta, kad ilgus metus Tarybos Aplinkos apsaugos, socialinių, sveikatos ir kaimo reikalų komitetui (toliau – Komitetas), vaidinančiam pagrindinę rolę sveikatos įstaigų veiklos organizavime, vadovauja tas pats asmuo – Albinas Grincevičius, ilgametis Tarybos narys, gydytojas, besiplėšantis tarp keturių darboviečių ir visuomeninių pareigų. „Jau niekas ir neprisimena, kad būtų kas nors kitas vadovavęs šiam komitetui, – sakė G.  Griškevičius. – Per tą ilgametį darbą Taryboje ir Komitete jam pavyko pasiekti, kad Utenos rajono sveikatos priežiūros rezultatai nusirito kone į dugną.” Pasak G.  Griškevičiaus, niekas nepamena, kad Komitete būtų buvę keliami ir sprendžiami svarbūs klausimai, pasiūlymai, kaip būtų galima pagerinti sveikatos priežiūrą rajone. Išplatintuose lankstinukuose sau prisiima nesamus nuopelnus – pavyzdžiui, rašo ir džiaugiasi suremontuotu Ekspertiniu skyriumi, kuris nėra suremontuotas. Tai tėra tik geri norai, besitęsiantys jau 10  metų. „Turbūt A.  Grincevičius pervargo nuo didžiulio darbo krūvio: jis dirba ligoninėje, Neįgalumo ir netekto darbingumo nustatymo tarnyboje, poliklinikoje ir Utenos kolegijoje. Kada jis, dirbdamas keturiose įstaigose, miega? – ironizavo G.  Griškevičius. – Ir dar spėja vadovauti Komitetui, kurio darbas įvertintas penkiais balais iš šimto. Kolegoms labiau patiko jo ankstesnis šūkis: „Nusipelnėme gyventi geriau.” Jis tikrai nusipelnė. Juk kitiems gydytojams, kurie nepriklauso valdančiosioms partijoms, dirbti daugiau nei vienu etatu neleidžiama, o A.  Grincevičius vien ligoninėje dirba pusantro etato.”

Nesirūpina medikų pamaina
G.  Griškevičių piktina, kad nekreipiamas dėmesys į prevencinių sveikatos tikrinimo programų dalyvių amžiaus apribojimus. Kaip pavyzdį jis pateikė prostatos patikrinimo programą, kai nemokamai yra tikrinami vyrai nuo 50  m. iki 75  m. amžiaus. Jis teigė, kad savivaldybė nepatirtų didelių nuostolių finansuodama ir vyresnių nei 75  m. vyrų patikrinimą, kaip yra daroma kai kuriose kitose savivaldybėse.
Dar labiau baugina tai, kad greit gali nelikti kam gydyti senstančių uteniškių. G.  Griškevičius, vadovaudamas Utenos ligoninei, ypač rūpinosi, kad įstaigai būtų ruošiami jauni specialistai: įstaiga sudarydavo sutartis su būsimais medikais, apmokėdavo jų rezidentūrą, o jie įsipareigodavo penkerius metus dirbti Utenos ligoninėje. „Tačiau savivaldybė nė karto neskyrė lėšų gydytojams ruošti, nors dauguma Lietuvos savivaldybių tą daro. Utenos ligoninės gydytojų amžiaus vidurkis artėja prie 60  m., todėl pamainą ruošti – būtina, – akcentavo medikas. – Kitas akibrokštas yra tas, kad savivaldybė, nors aš pats ne kartą prašiau, jauniems specialistams neskiria tarnybinių butų ar kitaip nemotyvuoja, neskatina medikų, pasibaigus sutartyje numatytam laikotarpiui, likti Utenoje.”
Nesirūpinama ir gydytojų kvalifikacijos tobulinimu. Vadovaujant G.  Griškevičiui įstaiga apmokėdavo 50  proc. gydytojo ir 100  proc. slaugytojo kvalifikacijos tobulinimo lėšų. Utenos ligoninei pradėjus vadovauti Daliui Drungai darbuotojams nebeleidžiama tobulinti kvalifikacijos net už savo pinigus.

Utenai kvalifikuoti gydytojai nereikalingi
Utenos ligoninėje dirbantis gydytojas anesteziologas-reanimatologas, Skausmo klinikos įkūrėjas, turintis hemodializės ir echoskopuotojo sertifikatus Jurijus Blakunovas tai patyrė savo kailiu. Negana to, jis ne tik sulaukė psichologinio spaudimo iš D.  Drungos, bet ir buvo suniekintas pastarąjį globojančio bendrapartiečio rajono mero. J.  Blakunovas tvirtina supratęs, kas yra diktatūra – Utenoje ją tiesmukai demonstruoja socialdemokratai. Aukštos kvalifikacijos gydytojas specialistas pasijuto Utenoje nereikalingas, mat čia svarbesni siauri bendrapartiečių interesai negu visuomenės teisė gauti kvalifikuotą gydymą.
„Visi jauni gydytojai dirbti į Utenos ligoninę atvyko G.  Griškevičiaus dėka, tačiau šį, kaip ir daug kitų buvusio vadovo nuopelnų, prisiima socialdemokratų statytinis – D.  Drunga, – akcentavo J.  Blakunovas. – Apmaudu, kad direktorius, niekuomet pats nedirbęs gydytoju, nes niekada neturėjo gydytojo licencijos, specialistų neaprūpina būtinomis darbui priemonėmis, nemotyvuoja, todėl, jei niekas nepasikeis, jauni gydytojai jau greit paliks Uteną.”
Pradėjus vadovauti D.  Drungai nebeapmokama pusė gydytojų tobulinimosi kainos, o J.  Blakunovui neleista tobulintis už savo pinigus. Tačiau gydytojus tobulinti kvalifikaciją įpareigoja įstatymai. Gydytojo licencija yra pratęsiama kas penkerius metus. Per tą laiką jis privalo surinkti tam tikrą skaičių tobulinimosi valandų – medicina labai sparčiai juda į priekį, todėl gydytojams privaloma nuolat atnaujinti žinias. „Praėjusį pavasarį aš su Utenos ligonine pasirašiau sutartį, pagal kurią įsipareigojau baigti kursus, o įstaiga – įdarbinti mane gydytoju echoskopuotoju iki rugsėjo 1  d., – pasakojo J.  Blakunovas. – Aš įsipareigojimus įvykdžiau, tačiau direktorius manęs neįdarbino, taip pažeisdamas sutartį. Kaip gali toks direktorius apskritai dirbti? Jis ne tik nevykdo įsipareigojimų, bet ir sukūrė diktatorišką visuotinės baimės atmosferą ligoninės darbuotojams.” Tąkart gydytojas savo atkaklumu pasiekė, kad D.  Drunga vykdytų įsipareigojimus, tačiau užsitraukė, pasak jo, arogantiško direktoriaus nemalonę. Kai atėjo laikas J.  Blakunovui tobulinti kvalifikaciją, D.  Drunga tobulinimosi paraiškos nevizavo, kitaip tariant – gydytojo neišleido, nepaaiškinęs tokio sprendimo motyvų. „Aš turėčiau tobulinti kvalifikaciją dvi savaites per metus. Jei nesurinksiu reikiamo skaičiaus valandų – neteksiu licencijos, – aiškino J.  Blakunovas. – Manau, kad direktorius to ir siekia. Tai yra tiesiog kerštas, nemąstant, kad uteniškiai praras dar vieną mediką.”
Apie tai, kad D.  Drunga neleidžia jam vykdyti įstatymu įteisintos pareigos, jis raštu informavo Utenos ligoninės steigėjo, Tarybos, vadovą – merą – ir netrukus sulaukė kvietimo apsilankyti savivaldybėje. „Apsilankius mero kabinete pokalbis vyko už uždarų durų. Pasijutau kaip laiko mašina nukeltas 30  m. atgal į sovietinius laikus, į komunistų partijos centro komiteto instruktoriaus Alvydo Katino, kokiu jis ir buvo sovietmečiu, kabinetą, – prisiminė J.  Blakunovas. – Jūs net neįsivaizduojate, kaip su žmonėmis jis bendrauja. Kai mėginau jam išdėstyti, kas vyksta – jis mane sumenkino. Kai bandžiau įrodyti, remdamasis įstatymais, savo teisumą – jis ėmė šaukti…” Pasak gydytojo, jį nustebino mero grasinimai: užsiminus, kad tiesą yra pasirengęs įrodyti teismo keliu, meras iš anksto žinojo, kad teismų medikas nelaimės, nes „nė vienas toks nelaimėjo”…

Bobutės trukdo dirbti mero darbą
Gydytoją šokiravo ir A.  Katino požiūris į įstatymus. „Meras, kai akcentavau, kad pagal įstatymus aš privalau tobulinti kvalifikaciją, rėžė: „Kokie įstatymai? Ar žinai, kas būtų, jei imtume laikytis visų įstatymų?…” – nemalonų pokalbį atpasakojo J.  Blakunovas. – Meras ir D.  Drunga, matyt, vadovaujasi savais įstatymais. Mane toks požiūris pribloškė, todėl ir pasiryžau tai paviešinti, nors esu nepartinis, politikoje nedalyvauju. Socialdemokratai prieš rinkimus deklaruoja, kad jiems rūpi kiekvienas Lietuvos žmogus. Jiems tikrai nerūpi kiekvienas žmogus, jiems rūpi tik jų siauri partiniai interesai.” Gydytojas prisiminė, kad meras jam patarė nerašinėti, nesiskųsti ir netrukdyti. Esą ateina pas jį visokios bobutės, trukdo mero darbą dirbti… J.  Blakunovas svarstė, kad gal mero darbas yra juostelių perkirpimas ir renginių prieš rinkimus lankymas.
Pasak nukentėjusiojo Sausio 13-osios įvykiuose statusą turinčio mediko, sovietiniai tankai ir kariai jį sudaužė, sumušė, bet nesutraiškė jo asmenybės, o Utenos kunigaikščiai ir valdžiažmogiai mėgina sutraiškyti. Jis akcentavo, kad, tokius žmones palikus valdžioje, nė vienas uteniškis negalės būti tikras, jog per jį nepervažiuos lyg buldozeris traiškantys nomenklatūrininkai.

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio rinkimų sąskaitos. Užsakymo Nr. 018