Mėgėjiško teatro Utenoje pradininko ir režisieriaus, 1927 m. įkūrusio Utenos teatro mėgėjų kuopą ir visą laiką buvusio jos pirmininku, Liudo Urbanavičiaus-Urbonaičio atminimą bei gausų dokumentinį palikimą atidžiai tvarkanti ir sauganti jo dukra Danguolė Jonaitienė tėvą prisimena neslėpdama susižavėjimo bei didžiulės pagarbos. Konferencijose skaitydama pranešimus, savo namų duris atverdama kiekvienam tarpukario Utena besidominčiam istorijos trupinių rankiotojui, 1925 metais gimusi gyvybinga moteris nestokoja energijos skleisti L. Urbanavičiaus-Urbonaičio epistoliniam palikimui, bibliografinės ir teatrinės veiklos prisiminimui. „Utenos dienai” ji priminė žinomus tarpukario visuomenės veikėjo biografijos faktus ir atskleidė asmeninio gyvenimo detalių.
Grįžo iš užsienio
Raštininkas, kolekcionierius, mėgėjiško teatro įkūrėjas, artistas, režisierius L. Urbanavičius-Urbonaitis gimė 1904 m. vasario 10 d. Vilkaviškio apskrityje, Pilviškiuose. 1917 m. įstojo į Marijampolės gimnazijos antrą klasę, o 1918-aisiais – į Pilviškių progimnaziją, kur baigė trečią klasę. 1919 m. išvyko į užsienį, gyveno Austrijoje, Vokietijoje. Grįžęs į Lietuvą gyveno Pilviškiuose, Kaune, vėliau apsistojo Utenoje, kur sukūrė šeimą ir buvo aktyvus visuomenės veikėjas. 1927 m. L. Urbanavičius-Urbonaitis įkūrė Utenos teatro mėgėjų kuopą ir visą laiką buvo jos pirmininku. Teatro mėgėjų kuopa debiutavo 1927 m. vasario 27 d. Prano Vaičaičio trijų dalių komedija ,,Nervai”. Tų pačių metų spalio mėn. buvo parodyta Petro Vaičiūno komedija ,,Patriotai”. Spektaklius Utenos mėgėjų teatro kuopa statė iki 1940 m. Juos taip pat režisavo Antanas Luckus, Vincas Kulys, Utenos miesto burmistras Juozas Bartašius. Teatro veikloje dalyvavo apie 20 dramos aktorių mėgėjų. L. Urbanavičius-Urbonaitis mirė susirgęs tuberkulioze 1942 m. sausio 14 d. Utenoje.
„1924 m. pavasarį tėvas atvyko į Uteną ir dirbo Utenos apskrities žvalgybos skyriaus politinės policijos vedėju, – pasakojo D. Jonaitienė ir rodė išsaugotą tėvo tarnybos lapą. – Jis nuomojosi kambarį Daržų gatvėje iš mano senelių, ten susipažino su mama, sukūrė šeimą, 1926 m. pradėjo dirbti Utenos nuovados taikos teisėjo raštininku, 1928 m. eksternu baigė Utenos ,,Saulės” progimnazijos keturias klases.” D. Jonaitienė gimė Daržų gatvėje, buvo vyriausia dukra, turėjo dar du brolius ir tris seseris, tačiau dvi seserys mirė būdamos jaunos, trečioji gyvena šalia pašnekovės. L. Urbanavičius-Urbonaitis, pasak moters, buvo griežtas tėvas, berniukus, ypač vyresnėlį, kuris buvo labiau išdykęs, neretai pastatydavo į kampą ar auklėdavo diržu. Namuose galiojo tvarka, pagal kurią vaikai negalėjo niekur eiti neatsiklausę. Tėvui buvo labai svarbus jo vaikų išsilavinimas. Pats bibliotekoje parinkdavo knygas, kurias vaikai turėdavo perskaityti. L. Jonaitienė prisiminė, kad parinktos knygos atitiko skaitytojo amžių, interesus, todėl skaityti tėvo pasiūlytas knygas buvo įdomu.
Domėjosi viskuo
Pašnekovė akcentavo, kad nors mirė labai jaunas, sulaukęs vos 38-erių metų, per savo gyvenimą jos tėvas spėjo nuveikti tiek reikšmingų darbų, sukaupti tokį turtingą epistolinį palikimą, kiek retas žmogus sugeba per dvigubai ilgesnius gyvenimo metus. L. Urbanavičius-Urbonaitis buvo inteligentiškas, išprusęs, plataus akiračio žmogus, pasak dukros, domėjęsis absoliučiai viskuo – nuo knygų iki augalų. Jis rinko pašto ženklus, senovinius pinigus, kolekcionavo knygas, platino įvairius leidinius. L. Urbanavičius-Urbonaitis aktyviai dalyvavo šaulių chore, priklausė šaulių kanklininkų būreliui. Mokėjo net keletą užsienio kalbų: vokiečių, esperanto, lenkų, rusų. Jis, vartydamas vokiškus katalogus, rinkosi neįprastus, įdomius augalus, medžius, kuriais vėliau puošė paties kurtą ir puoselėtą sodą – botanika buvo dar viena erudito aistra. Šalia namų įkūręs sodą jame laikė bites, namuose vienu metu gyveno kanarėlė. D. Jonaitienė prisiminė, kaip tėvas įsigijo akvariumą ir augino žuvytes, jas parsisiųsdavo iš Kauno botanikos sodo. Šį pomėgį perėmusios dukters namus taip pat puošia akvariumas su plaukiojančiomis auksinėmis žuvelėmis.
Saugo kiekvieną popierėlį
„Namą tėvas pasistatė 1928 metais. Turiu jo išsaugotus brėžinius – tėvas neišmesdavo jokio popieriuko, taigi, vėliau aš juos visus surinkau, surūšiavau, sutvarkiau ir iki šiol turiu”, – didžiavosi turtingu dokumentiniu palikimu pašnekovė. D. Jonaitienė saugo ne tik tėvo pasirašytus vekselius, bet ir dabartinius pirkimo kvitus, anuomet atstojusius pirkinių sąrašus, kuriuos sudarydavo prekeiviai žydai. Ji prisiminė, kad tarpukariu Utenoje gyveno per septynis tūkstančius žmonių, iš kurių net penki tūkstančiai buvo žydai, daugiausia vertęsi prekyba, komercija ir bankininkyste. „Nuėjus į krautuvę ant popiergalio surašydavo, ką pirkai, kiek kainavo, bendrą sumą. Galima buvo sumokėti už mėnesio ar net už metų – žydai lietuviais pasitikėdavo, – aiškino ji. – Yra išlikęs net sodo, kuris užėmė kone pusę hektaro, planas, kur sužymėta kiekvieno medžio augimo vieta. Tėvas pats darė sklypo planus, išliko ir namo brėžiniai. Jis labai plačiai viskuo domėjosi, viską išmanė, dabar tokių vyrų nebėra.”
Bibliografinė veikla
D. Jonaitienė išskleisdama ranka braižytus planus dėstė, kad, susirgęs tuberkulioze ir negalėdamas būti tarp aštrių kvapų, šviesuolis perbraižė namo planą ir virtuvę namo pastate panaikino. Tačiau dalis tėvo statytų pastatų apdegė per Antrąjį pasaulinį karą, kai vokiečių kareiviai nuo senojo pašto pastato ėmė šaudyti padegamosiomis kulkomis. D. Jonaitienė prisiminė, kad tuomet aplinkui degė dvidešimt namų, tik vienintelis L. Urbanavičiaus-Urbonaičio namas liko stovėti, pašnekovės įsitikinimu, išgelbėtas šv. Agotos duonos, saugotos lentynoje. Išliko ir didžiulė tėvo sukaupta biblioteka. L. Urbanavičius-Urbonaitis turėjo per tris tūkstančius įvairiausių knygų – grožinės, mokslo, populiariosios, didaktinės, religinės literatūros, retų senų knygų. Šia kolekcija jis leido naudotis mokiniams ir vietiniams inteligentams. Prenumeravo laikraščius ir žurnalus, kuriuos segdavo, kaupdavo. Bibliografas susirašinėjo, bendravo, keitėsi knygomis su kitais knygų mylėtojais ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, stengėsi įsigyti ir toms dienoms aktualių, ir kuo senesnių knygų. Savo tautos svarbiausių rašytojų parašytas knygas turėjo surinkęs visas, todėl uteniškiai skolindavosi jas ir skaitydavo. Dukra dabar apgailestauja, kad gausios knygų kolekcijos jai perimti ir išsaugoti nepavyko, mat ji per karą buvo pavogta. L. Urbanavičiaus-Urbonaičio biblioteka buvo pirmoji Utenoje, tik daug vėliau atsirado knygynas „Žibintas” dabartinėje Registrų centro vietoje.
Pavardžių šešėliai
Iki 1940 metų vieną pavardę turėjęs L. Urbanavičius buvo priverstas keisti ją į Urbanaičio, nes tikroji, tuometinės valdžios įsitikinimu, buvo šlėktiška. Jo duktė pavardžių vardijo turėjusi dar daugiau: buvo Urbanavičiūtė, Urbonaitytė, ištekėjusi pirmą kartą tapo Grigaitiene, antrą kartą ištekėjo už Ivanovo ir gavo jo pavardę. Antrasis vyras 1990 metais panoro keisti pavardę į lietuvišką, nes ir pats buvo lietuvis, todėl pašnekovė tapo Jonaitiene. Su pirmuoju vyru moteris pasakojo laime besidžiaugusi neilgai – vos pusantrų metų, nes nepriklausomos Lietuvos lakūnas buvo ištremtas, tremtyje 1949 metais mirė. Antruoju D. Jonaitienės vyru tapo Utenoje dirbęs fizinio lavinimo mokytojas.
D. Jonaitienė prisiminė, kad aktyvaus šviesuolio dukrai ir tremtinio bei politinio kalinio buvusiai žmonai sovietiniais metais teko iškęsti ne vieną pažeminimą ir įžeidimą, tačiau jai vis tik pavyko tapti pedagoge. Už tai ji iki šiol jaučia dėkingumą tuometiniam Švietimo skyriaus vedėjui. „Kai 1948 m. baigiau gimnaziją, trūko mokytojų. Tuomet man pasiūlė dėstyti matematiką. Tačiau „bandito žmonos” mokytojos ne visi pageidavo, todėl pirmiausia buvau įdarbinta sekretore, tik vėliau – matematikos mokytoja, – prisiminė pašnekovė. – Po kelerių metų baigiau matematikos studijas ir pedagoge dirbau visą gyvenimą, kartu sekdama tėvo pėdomis puoselėjau jo įdiegtas vertybes ir taip pat dalyvavau teatrinėje veikloje.”
Įkūrė mėgėjišką teatrą
Dukra prisiminė, kad L. Urbanavičiaus-Urbonaičio vadovaujama Utenos mėgėjų teatro kuopa iki 1940 m. pastatė 18 dramos spektaklių. Kaip kilo mintis kurti mėgėjų teatrą, dabar jo duktė pasakyti negali, tik prisiminė, kad tėvas susirašinėjo su žymiais to meto dramaturgais, iš kurių gaudavo pjesių ir tekstų vaidinimams, taip pat turėdavo gauti iš valdžios leidimą statyti spektaklius. Kai 1927 metais buvo pastatytas pirmas spektaklis, visi aktoriai, vaidinę ne tik šį, bet ir kitus vaidinimus, įsiamžino fotografijose, kurias D. Jonaitienė kruopščiai suguldė albumuose, užrašė spektaklių pavadinimus, datas ir aktorių pavardes, kad jos neišbluktų ateities kartų atmintyje. Ji prisiminė, kad nauji spektakliai buvo statomi kasmet, dažnai vykdavo net ne po vieną premjerą, o aktoriai patys gamindavosi ir kostiumus, ir dekoracijas. Pirmiausia vaidinimai vykdavo „Saulės” gimnazijoje arba prie bažnyčios buvusiuose parapijos namuose, dar vadintuose Liaudies namais. Vieni iš pirmųjų Lietuvoje parapijos namų su sale susirinkimams, vaidinimams dar 1907 m. buvo pastatyti Utenoje kunigų rūpesčiu. Tik 1933 m., kai buvo pastatyti Šaulių namai, Utenos teatro mėgėjų kuopos vaidinimai ir repeticijos persikėlė ten. Vaidintojai rinkdavosi ir L. Urbanavičiaus- Urbonaičio namuose, o pašnekovė prisiminė su didžiuliu susidomėjimu stebėjusi jų susitikimus. Mėgėjų teatre vaidino įvairiausių profesijų atstovai, tiek vyrai, tiek moterys. D. Jonaitienės atmintyje neišliko, kad jie būtų ko nors ginčijęsi ar pykęsi, susitikimai ir repeticijos vyko tvyrant draugiškai ir geranoriškai atmosferai. Uteniškiai su nekantrumu laukdavo vaidinimų, iš toliau atvažiuodavo jų pažiūrėti arklių vežimais. Vaidinimai vykdavo ir žiemą, ir vasarą, vieniems tekdavo ruoštis ilgiau, kitiems – trumpiau. Prie teatrinės veiklos prisidėdavo ir kunigai, skatinę ateitininkų, pavasarininkų, kitų katalikiškų organizacijų teatrinę veiklą, kartu glaudžiai bendradarbiavę su šauliais ir pačiu L. Urbanavičiumi-Urbonaičiu, keičiantis dekoracijomis, rūbais, teatro inventoriumi. Nors anuomet nebuvo įpročio nešti aktoriams gėlių ar reikšti audringų emocijų, nebuvo jokių padėkų, nominacijų ar apdovanojimų, tačiau mėgėjų teatras, D. Jonaitienės įsitikinimu, buvo ypač nuoširdus ir organiškas.
Nuotr. Autorės 
