Irena Dabriagienė (Gaučytė) šiuo metu gyvena Vilučiuose (Užpalių sen.). Moteris atsimena, kad šis kaimas, išsiplėtęs kolūkmečiu, anuomet nė iš tolo negalėjo dydžiu prilygti jos gimtiesiems Mikėnams (Užpalių sen.), kuriuose pašnekovės vaikystėje buvo net 58 sodybos, o Vilučiai tegalėjo pasigirti 10–12 vienkiemių.
Išsaugoti senąsias ežias
Dar sovietmečiu dirbamuosiuose laukuose buvo likę senųjų ežių žymių. I. Dabriagienės tėvas, turėjęs 21 hektarą, sakydavo, kad reikia saugoti šitas ežias, nes ateis laikas, kai žemė vėl sugrįš žmonėms. Vaikai tada galvojo, kad tėvas nusišneka: juk pasaulyje visi vargsta, tik Tarybų Sąjungoje visi laimingi ir visko pertekę… Argi kur gali būti geriau? Vis dėlto atėjo laikas, kai tėvo žodžiai apie žemę išsipildė.
I. Dabriagienė sakė ir šiandien neįsivaizduojanti, kaip jos močiutė su gal devyniais vaikai (vyras buvo miręs) išsikėlė į vienkiemį, pasistatė namus. Žinoma, vaikai buvo labai darbštūs…
Šiandien Gaučių namų nebelikę, liko tik sodybvietė. Kažkada tėvo brolis prie namų pasodino du kanadietiškus topolius (tuopas). Kai nusprendė juos nupjauti, kamienai buvo tokio storio, kad grandininio pjūklo neužteko – apipjovus aplink, reikėjo laužti vikšriniu traktoriumi. Dabar auga tų galiūnų atžalos, kurių irgi grandininis pjūklas jau nebeįveiktų.
„Kai buvau paauglė, paskui ankstyvoj jaunystėj, labiausiai norėjau išbėgt iš savo šitos gryčelas kažkur pasaulin… – mąstė moteris. – O paskui po daugel metų supratau, kad nieko geresnio, mielesnio, kas ir dabar akyse stovi, neradau. Tai buvo pats brangiausias dalykas. Svarbiausia buvo tėvai, gyvenimas, tėviškė… O kai dabar kas sako: „Oi, parvažiavau po dvidešimties metų tėviškėn, tai raudojau, takeliai užžėlę!..“ Ko ten beraudot? Svarbiausia – tai tėviškė su tėvais, su žmonėm, kai gyvenimas vyko. Tada buvo miela ir gryčia, ir viskas buvo miela. O dabar, kai nieko nebėra, tai ko ten raudot? Ir nuvažiuoti į tėviškę prisiminimų nereikia – man prisiminimai sėdi čia…“
Mažoji pranašė
Pašnekovė paskaičiavo, kad ji pasaulyje atsirado, kai senelis, tėvo tėvas, buvo miręs jau 35 metus. Tačiau močiutę, vadintą bobute, dar atsimena, anūkė netgi išpranašavo jos mirtį: „Buvau septynerių metų ir pasakiau bobutei: „Šiemet sumažės žmonių mūsų namuos: brolis išeis kariuomenėn, aš – mokyklon (į pirmą klasę – aut. past.), o tu, bobut, kapuos eisi.“ „Aš, matyt, girdėjau, kaip tėvai kalba, kad bobutė silpsta, silpsta… Ateidavo ir kiti tėtės broliai, būdavo, tarpusavyje pašneka, kad mama silpsta, kad sveikata vis mažyn eina, kažna, kiek betrauks… Niekas tada jos tikrų metų nežinojo, bet jau buvo sena. Dabar galvoju, kad apie 90 galėjo būt. Taip ir nutiko – mirė tais metais. Bet bobutė buvo tokia linksma, tokia šposininkė, ji visiškai nesureikšmino mano žodžių, suprato, kad tai – vaiko šneka“, – pasakojo mikėniškė. Ji pridūrė, kad geraširdė bobutė prisiimdavo visus anūkų zbitkus: „Ai, aš padariau!“ Jos juk nebars, o vaikams kliūtų…
Kraujyje tekantis žalumas
I. Dabriagienė iš vaikystės atsiminė, kai po namus vaikščiodavo vadinamieji spekuliantai. Kartą jie atnešė gipsinių paveikslų. Iš krepšio dugno ištraukė audinyje suvyniotą vieną. Pašnekovė nespėjo pamatyti, tačiau vėliau suprato, kad ten buvo Vytis. Mama atsargumo dėlei paveikslo nepirko, tačiau, kad namuose „buvo prilaikoma lietuvybė, buvo akivaizdu“. Kartą, kai per radiją buvo transliuojamas kažkuris Lietuvos komunistų partijos suvažiavimas ir ilgiausiai griaudėte griaudėjo dirbtiniai plojimai, pašnekovė, nieko negalvodama apie tų plojimų prasmę, tiesiog vaikiškai ėmė pati ploti. Iškart nuo suaugusiųjų „gavo vėtros“: „Tik pabandyk dar paplot!..“
Mikėniškė, įgijusi mokytojo išsilavinimą, mokytojavo Vilučiuose, Ilčiukuose. Dirbo bibliotekoje, kultūros namuose. „Tas ir baisiausia, kad baigiau raudoną istoriją, o dėstyti reikėjo žalią“, – sakė moteris, bet pripažino, kad ką reikėdavo, tą ir padarydavo, persilauždavo. Kita vertus, net ir anais laikais ji žinojo, kad žmones į Sibirą trėmė už nieką. Todėl taip sakydavo ir mokiniams. Nesijautė dėl to jokia didvyre. Antra vertus, netroško kažkaip pakenkti ir sovietinei santvarkai, kurioje, pripažino, buvo su visais vienoje bandoje, o kitaip manančių „gal nebuvo ir vieno iš šimto“. Ir vis dėlto, anot buvusios Vilučių mokyklos istorijos mokytojos, turbūt tas žalumas buvo kraujyje, nes vos tik Sąjūdis ėmė įsisiūbuoti, labai greitai pražydo. Apylinkėse buvo daug tremtinių, mokytojos suburti „Lietuvaičiai“ eidavo pas juos, užrašinėjo prisiminimus, kvietė į šventes, lankė partizanų žūties vietas. Daug pašnekovės bendrauta ir su šiuo metu jau buvusia Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos istorijos mokytoja Birute Kairiene, organizuoti bendri renginiai.
Geriausia duonos kepėja
Iš vaikystės moteris atsimena kiekvieną kartą linine staltiese apdengtą stalą, susėdusią visą šeimą. Pasak I. Dabriagienės, jai neteko sutikti geresnės duonos kepėjos nei jos mama: „Kepdavo juodą ruginę duoną: puikiai išsikėlusi, iškepusi, visada skani… Kepalai gražūs, niekada nesuzmegę. O kita – plikyta, balta, citna vadinama. Buvo irgi labai labai skani.“ Kol dar krosnyje kepdavo kepalai, ištraukdavo pagrundį, iš tešlos likučių pagamintą pagranduką, kurio neleisdavo pjauti peiliu, tik laužti. Mama, priešingai nei kitos šeimininkės, duonkubilyje kitam kartui nepalikdavo saujos tešlos, viską švariai išgramdydavo. Beje, iš duonos tešlos virdavo tokius virtinius be įdaro. Dažydavo juos į cukrų ir valgydavo. „Kai lėkštėje, tai ne taip skanu, bet kai ant stalo papila krūvelę cukraus ir šitą virtinį padažęs į tą cukrų kandi… Buvo labai skanu“, – sakė ji.
Virdavo ir avižinį kisielių. Jis išeidavo kaip želė. „Man tai buvo siaubas – aš jo nevalgydavau!“ – prisipažino moteris. Kai pašnekovė dirbo mokykloje, namiškiai kažkokia proga išsivirė to kisieliaus ir dubenėlį paliko jai. Pasibjaurėjusi nesuvalgė ir to gailisi iki šiol – anot moters, tik gyvenimo patirties įgavęs supranti, kas yra tikra.
Vakarienei pas Gaučius verdami parpeliai kitur buvo vadinami zacirka. Jų gamyba buvo paprasta: į miltus pilstomas vanduo, su šaukštu ar šakute padaromas toks kamuolys, paskui jis suplėšomas plėšiniukais, juos išverda ir užbalina pienu. Dabar vietoje vandens naudojamas kiaušinis. „Man tai labai skanu, tik mano šeimyna priešinga, o dėl savęs tingiu virt“, – sakė I. Dabriagienė.
Pašnekovė atsimena, kaip mama kepdavo blynus (ne tik miltinius, bet ir bulvinius, grikinius), o ji, būdama dar visai maža, sėdėdavo greta ir valgydavo. Prašydavo jai kepti prastesnių miltų – taip skaniau… Blynus aplaistydavo spirgučiais, įkišdavo visą krūvą pečiun – ten jie suminkštėdavo, prisigerdavo taukų. „Padaryti bulvinį, kopūstinį dažinį nieko nereiškia, bet reikia, kad plauktų spirgučiai…“ – akcentavo skanaus padažo paslaptį.
Neišmoko iš mamos gaminti saldaus, geltono ir labai skanaus sūrio. Pašnekovė pastebėjo, kad ir to paties sūrio gamyba dabar yra kitokia: ant viryklės rūgštų pieną gali perkaitinti, o anksčiau pečiuje puodynėse įstumto pieno kontroliuoti nereikėdavo – vykdavo savaiminis procesas.
Anot pašnekovės, mama nebuvo lankiusi jokių kulinarinių kursų, ji neišsiskyrė iš kitų kaimo šeimininkių (visos mokėjo gaminti), tik jos duona buvo ypatinga.
Žvakučių eglutė
„Dažnai per šventes pašneku, kad nesvarbu, kokias dabar žybsinčias eglutes pasistatom, tokios gražios, kokia buvo mano vaikystėje, jūs niekaip nepadarysit“, – nostalgiškus laikus minė mikėniškė. Eglutę puošdavo lenciūgėliais iš sukarpytų ir suklijuotų juostelių, panaudojant sąsiuvinių viršelius, pabarstydavo vata, pakabindavo saldainių. Žibėdavo prikabinamos žvakutės, kurias labai saugodavo ir degdavo ne bet kada.
Anot I. Dabriagienės, kartais kaimynai sueidavo ir be didelės progos, buvo daug jaunimo, jei kokį buteliokų ir išgerdavo, girtų nebūdavo, juo labiau niekas nesivoliodavo. Visi gražiai išsiskirstydavo.
Nors oficiali sovietų valdžia neigė ir netgi draudė švęsti senąsias protėvių šventes, jas šventė ir tie, kurie privalėjo ne tik patys apie tai užmiršti, bet ir kitus sudrausti. Pašnekovė atsiminė, kad per vienas Kūčias, kai šeimininkės skubėjo padengti stalą, kažkas pabarbeno į langą. Visi net nutirpo – pagalvojo, kad gal kas patikrinti atėjo. Pasirodo, tai buvo Vilučiuose mokytojavę mokytojai iš Utenos – jie tiesiog pristigo aliejaus…
Vaikų ašarų upė
I. Dabriagienė pradinę mokyklą lankė Mikėnuose pas Balį Masiulį. Tuo metu vaikų jau nebuvo tiek daug – pašnekovė pirmoje ir antroje klasėse turėjo tik vieną bendraklasę, o visų klasių mokinių iš viso buvo 10–12. Mokytojavo griežta mokytoja Aldona Dagytė.
Mokykla nebuvo labai arti, reikėjo pereiti patvinusią upelę. „Būdavo, Nasvė, kai dar buvo neišgilinta, taip ištvinsta, net kunkuliuoja! Prie sandėlių pereinam per tiltą, paskui per vadinamąją gyvenvietę ir tada vėl reikia pereit per Nasvę, bet pereit negalim, nes tiltas ten toks menkas, apsemtas, tai bliaudami namo grįžtam. Dabar tai vaikai apsidžiaugtų, o tada mums buvo didžiausios ašaros“, – atsiminė savo kelią į mokyklą mikėniškė.
Žiemą į mokyklą pašnekovė dažniausiai pati brisdavo per pusnis, nes tėvai ir vyresnioji sesuo išvažiuodavo anksti dirbti į fermą. Pakeliui pasitaikydavo ir į užpustytą griovį įsmukti, ir kojas sušlapti. „O jei oras geras, tai, būdavo, išsivoliojam ir einam kaip sniego kamuoliai – kol pareini, visko prikreti…“ – juokėsi ji, prisiminusi draugiškų vaikų būrį.
Iki melioracijos Nasvės krantai buvo apaugę medžiais. Jų vandens išplautose šaknyse prišaldavo ledo gurgulų, vaikai nusilauždavo šituos gurgulus ir grauždavo. Vasarą pakrantėse gaudydavo vėgėles. Rankomis. Ir tik daug vėliau sužinojo, kad vėgėlės – plėšrios žuvys…
„Antroje klasėje, atsimenu, mokytoja paklausė: „Ar žinote, kas geriausias mokinys visoje mokykloje?“ Visa mokykla – tai gal 12 vaikų… Spėlioja spėlioja visi… O paskui pasakė, kad aš. Net pati nustebau: „Aš geriausia visoj mokykloj?..“ Tada nebuvo to, kad va reikia geriausiai mokytis, kažką pralenkt… Tiesiog mokaisi – ir tiek žinių“, – pasakojo pašnekovė, kuriai gerai mokslai sekėsi ir Kišūnų septynmetėje (vėliau perkelta į Vilučius). Baigusi septynmetę mokslus tęsė Užpalių vidurinėje. Reikėjo tais laikais mokytis ir šeštadieniais, o beveik kiekvieną sekmadienį vykdavo sporto varžybos. Taip pat mergina buvo labai apkrauta filmų titrų rašymu, dalijamosios medžiagos dauginimu… Dažnai namo grįždavo aštuntą. Dar reikėdavo pamokas paruošti, o ryte septintą jau stovėti autobusų stotelėje. Pamokos tada prasidėdavo devintą valandą, tad vaikai, kol atidarydavo mokyklą, trindavosi stotelėje. Senajame mokyklos pastate tuomet tilpo 600 mokinių.
Pionierius ne savo noru
I. Dabriagienė su kitais vaikais pavasarį skandindavo varlių kiaušinius. Tai nebuvo taip jau lengva: užmeta velėna, o slidūs kurkulai vis tiek sugeba išsprūsti. Kartą pašnekovė sugalvojo draugės katinui užrišti šeimininkės pionieriaus kaklaraištį – išsigandęs gyvūnėlis išlėkė kažin kur… Grįžo jau be jo. Taip draugė į mokyklą turėjo eiti be pionieriaus kaklaraiščio.
Kadangi kalbintos moters sesuo ir brolis už ją buvo gerokai vyresni, jaunėlė pati prisigalvodavo sau veiklos: pas vieną kaimyną eidavo pažiūrėti filmukų per medinį sukamą kino „aparačiuką“, jo mamai padėdavo suvaryti kolūkio viščiukus, eidavo pas kitą kaimynę, kuri dirbo skaitykloje ir parnešdavo nurašytų „Genių“, trečiame kieme turėjo labai skanių cukravinių abaliokų… Vis dėlto moteris pripažino, kad „palaidos balos“ nebuvo – negalėjai neatsiklausęs eiti bet kur ir bet kada, juo labiau kad reikėdavo ir priskirtus darbus nudirbti. Kai kurių, beje, netyčia pati sau prisidarydavo: labai norėjo išmokti karvę melžti arba kupetį labai gražiai sukrauti. Nepagalvojo, kad puikiai atliktą darbą teks kartoti nuolatos…
