Vaikutėnų dvaro sodybos klestėjimo laikais, kai nė vienas ten gyvenęs, dirbęs ir ateitį kūręs dvarininkas nė nenumanė, kad kada nors nebebus nei jiems įprastos valstybinės santvarkos, nei statytų ir išpuoselėtų pastatų bei parkų, pilnas gyvybės buvo ir dvarui priklausęs Degučių kaimas. Kažkada gausiai gyventą ūlyčią šiandien mini tik keletas gyventojų, prisiminimais nuo slenksčio šluojantys dulkėmis užneštus vargus. Prie įvažiavimo į kaimą ant kalnelio ilsisi buvę gyventojai, kiekvienąkart nebyliai sutinkantys likusius Degučių žmones, o užklydėlius įspėjantys, kad čia gerbiama atmintis.

Gyventojų kaita

Nuvažiavus 8 kilometrus nuo Utenos link Zarasų, į dešinę nusidriekia menkas keliūkštis. Nei kelio ženklo, nei nuorodos, kad čia – kaimas. Senbuviams tai netrukdo, o pasitaikančiam prašalaičiui padėti gali čia gyvenančios Bronislavos ir Pranciškaus Motiejūnų ar Birutės ir Petro Silickų šeimos. Senatvės dienas Degučiuose leidžia ir šiais metais 90-ies metų jubiliejų minėsianti Stefanija Kalinauskienė, tačiau ramią jos kasdienybę ištikimai saugo namus dengiantys aukšti medžiai. Dar kelios laukuose išsimėčiusios sodybos savo gyventojų dažniausiai sulaukia tik vasarą.
Utenos krašto enciklopedijos duomenimis, Degučiai dar kitaip buvo vadinami Skubeikiais. 1670 m. dūmų (kiemų) registre įrašyta viena Šuminų ir Degučių kaimo dūma (kiemas), kurios gyventojai baudžiavą ėjo Vaikutėnų dvare. Manoma, kad kaimo pavadinimas atsirado nuo degutininkų. Dar tarpukario metais čia, arti plento, buvo degutinė. Šiuo pavadinimu Degučiai jau minimi XVIII a. vid., Utenos parapijos gyvenviečių sąrašuose.
1853 m. kaime jau buvo 95 gyventojai, iš kurių 24 – samdiniai. Gyveno Justino Bernoto, Stanislovo, Motiejaus, Konstantino Dikinių, Juozapo Jankausko, Tamošiaus, Jurgio, Mateušo Malaiškų, Pranciškaus Murausko, Mykolo Petrėno, Antano Sarinsko, kampininkų Stepono Dikinio, Liucijos Juodytės, Zofijos Matulytės, Ievos Paragytės, Liucijos Petrėnienės, Stepono Ramanausko šeimos. Daugelis čia išvardytų pavardžių iškaltos ant Degučių kaimo kapinaitėse amžino poilsio vietą žyminčių paminklų. Kalnelyje dar ir šiandien laidojama, o sniege palikti pėdsakai rodo, kad ne visi užmiršti. Apleistų kapų netrūksta. Daugelis paminklų masyvūs, ant kai kurių – sunkiai įskaitomi ar jau nebeįskaitomi žodžiai. Ramybę mirusiesiems ošia kalnelį apaugę beržai.
1897 m. kaime buvo 18 ūkių (93 gyv.). 1923 m. – 20 ūkių (89 gyv.). 1936 m. – 39 ūkiai (104 gyv.). 1984 m. – 25, 1998 m.– 15 gyv., 1996 – 8 sodybos (16 gyv.). 2000 m. – 8 ūkiai (19 gyv.).

Dirbkit ir turėsit

Žvyruotos dangos kelias pirmiausia nuveda į Bronislavos ir Pranciškaus Motiejūnų šeimą. Įprastą dienų tėkmę išjudinę žurnalistai savo apsilankymu nustebina metų naštos slegiamos trobelės šeimininkus, tačiau jie mielai sutinka pasidalyti savo gyvenimo detalėmis.
Degučių kaime gimusi, augusi, ištekėjusi ir pati vaikus auginusi Bronislava pasakojo turinti dar tris seseris. „Tik viena sesuo yra kito tėvo. Prieš 1914-uosius daug jaunimo plūsdavo į Rygos fabrikus. Ten mama susipažino su tokiu Kučinsku iš Pauolio, – prisiminė moteris. – Jaunuoliai apsivedė. Netrukus į pasaulį pradėjo belstis nauja gyvybė. Šeimai reikėjo buto. Besidairydami po Rygą, viename iš butų užėjo raupais sergančius žmones. Nelaimei, mamos vyras apsikrėtė ir mirė. Jaunai moteriai su dviejų savaičių Adeliute teko grįžti į Lietuvą.”
Degučiuose Bronislavos mama ištekėjo už užkurio Bražulio. Gimė dar trys mergaitės. Vyriausioji – Stefanija, 1925 m. gimimo. Prieš dvejus metus amžinojo poilsio atgulė vidurinioji sesuo Valerija. „Utenos dienos” pašnekovė – pati jauniausia, 1930 m. gimimo.
Už skverno nutvėrusi užmarštin plevėsuojančias gyvenimų drapanas Bronislava dar prisiminė, kaip mama pasakojo, kad būdami kūdikiais numirė daug jos brolių, mat anais laikais buvo didelis vaikų mirtingumas. „Tuomet kažkas patarė pakrikštyti vaikus Adomu ir Ieva. Duktė jau buvo gimusi ir kaip tik tokį vardą turėjo, tai gimusį sūnų pavadino Adomu. Nuo to karto šeimoje nebemirė nė vienas kūdikis”, – pasakojo Bronislava.
1962 metais moteris ištekėjo už Pranciškaus iš Plipų (Daugailių sen.). Vyro tėvas jaunai šeimai nupirko Degučiuose namus. „Apsigyvenom ir pradėjom lipdyti šitas trobeles. Užauginom tris vaikus: Dalią, Ritą ir Saulių,” – džiaugėsi vaikais ir anūkais Bronislava. Pranciškui, kurį laiką leidusiam savo žmonai, kaip tikrajai šių apylinkių gyventojai, kalbėti, parūpo pasisakyti vaikų auklėjimo klausimu. „Mes nemušėm vaikų, bet išaugo vaikai geri. Yra, kad kai kas skundžiasi vaikais. Ne vienam esu pasakęs, kaip užsiaugini, taip ir turi”, – išrėžė Pranciškus. Jam tuoj ėmė antrinti Bronislava: „Dirbo jau maži būdami. Atsimenu, Sauliukas buvo penktoje klasėje, kai parbėgdavo namo, tuoj ir klausdavo, ką padirbti. Klasės auklėtojas sakydavo – sugebėjimų užtenka, bet mokytis tai tingi.”
Vaikus Motiejūnai augino savo išgalėmis. „Gimus Dalytei, gavau 20 rublių. Gimus Ritai – 60 ar panašiai. Iš viso už visus tris gavau 120 rublių. Kadangi darželių nebuvo, tai vaikus auginom patys. Būdavo Sauliuką tai aš nusivedu darban, tai anas”, – į vyrą rodydama pasakojo Bronislava. Trijų vaikų šeimai išgyventi nebuvo lengva. Moteris pasakojo, kad ūkyje galėdavo laikyti tik vieną karvę, prieauglį – tik iki šešių mėnesių. „Tai ką tu už tokį gausi?” – sunkius laikus minėjo Bronislava.
Ypač buvo sudėtinga išgyventi karo metu ir pokariu. „Šitiek sodybų buvo… Nieko neliko. Daug kas iš kaimo išbėgo karo metu, kai siautėjo banditai. Raikalaudavo dešrų, lašinių. Tikras partizanas užėjęs paprašo pavalgyti, padėkoja. Užėjo rusai. Tada vaketis vijo rusą, paskui rusai vijo vokietį”, – vis to mažo žemės lopinėlio – Lietuvos – dalybas prisiminė sutuoktiniai. „Degučiuose sprogo 300 sviedinių. Atsimenu, vieni užlipo ant vieno kalno, kiti ant kapų – ir prasidėjo susišaudymas. Vienas sviedinys mūsų kumelę užmušė. Sunku buvo gyventi ant savos žemės”, – pasakojo Bronislava.
Tačiau net ir gūdžiais laikais netrūko šviesesnių akimirkų. „Jaunystė – durnystė”, – šypsojosi Bronislava, papasakojusi, kaip gražiai anais laikais jaunimas linksminosi. „Dabar jaunimui, matyt, žiaunos užaugo. Kur tu matei ką nors dainuojant? Kolūky, būdavo, vyrai šieną pjauna – dainuoja, mes grėbdavom – dainuojam”, – sakė pašnekovė. Bronislava prisiminė, kaip jaunimas rengdavo viešus vakarus, vaidinimus. „Kolūky nieko negavom, bet kol jauni buvom, nieko netrukdavo. Atsimenu, pasisiuvu kokią perkelinę suknelę. Pirma nueinu į bažnyčią pašventinti ir tik paskui į šokius”, – šypsojosi moteris.
Bronislava taip pat prisimenė, kaip Vaikutėnuose buvusio dvaro sodyboje virė gyvenimas. „Malūnas stovėjo. Tvartuose daugiausia laikydavo prieauglius. Teko dirbti tuose pastatuose – bulves rinkom. Atsimenu, ir šokiuos ėjom. Buvusiame gyvenamajame name buvo didžiulė salė, tai ir kiną rodydavo”, – pasakojo moteris.
Šiandien Motiejūnai yra vieni iš seniausių Degučių gyventojų. Per didžiąsias šventes suvažiuojanti šeimyna vos betelpa nedidelėj grytelėj: trys vaikai su sutuoktiniais, keturi anūkai ir keturios anūkės. „Proanūkių jau irgi žada”, – didžiavosi savo gerais ir darbščiais vaikais Motiejūnai. Senoliai apgailestavo, kad šiais laikais žmonės dažnai nevertina jiems duotų gėrybių. „Dievas gali nubausti. Seniau valgydavom duoną, per kurią velnias basas nepereitų – tokia kieta būdavo. O dabar žmonės tik pašalpų prašo. Dirbkit ir turėsit”, – teisingo gyvenimo pamoką dėstė Motiejūnai.

Sugrįžus į tėvų namus

Artimiausi Motiejūnų kaimynai – Silickų šeima. Draugystė sutvirtinta nuoširdžiu tarpusavio bendravimu, vieno kitam pagalba ir rūpesčiu.
Birutė Silickienė – taip pat gimė ir augo Degučiuose. Tiesa, 17 metų kartu su vyru praleido Vilučiuose. „Suprastėjus mamos sveikatai, teko grįžti į tėvų namus. Kiti broliai ir seserys gyveno mieste, todėl mūsų šeima, jau gyvenusi kaime, be didelių pokyčių galėjo užimti tėvų vietą. Šį mėnesį sueina 17 metų, kai vėl gyvename Degučiuose”, – sutapimus pastebėjo Birutė.
Moteris pasakojo sunkiausių Lietuvai metų jau nepatyrusi. „Apie Smetonos laikus aš jau nepasakysiu nieko. Degučiuose kažkada buvo daug namų. Karo metu kaimą subombordavo. Daug gyventojų pasitraukė į Vakarus. Mano mama taip pat kilusi iš čia. Už 100 metrų stovėjo senelių namai. Tėvai pasakojo, kas dėdavosi Smetonos laikais, kas kairėn, o kas dešinėn suko, kokia politika buvo”, – apgailestaudama, kad tada jauna mergaičiukė prisiminimų nelabai klausėsi, pasakojo Birutė.
Pašnekovė tvirtino, kad anksčiau kaimuose buvo labai daug jaunimo. „16–18 metų mes jau buvome padūkę. Susirinkdavo kompanijos iš Vaikutėnų, iš Jotaučių… Grįždavom namo paryčiais. Tik jau mes nebedainuodavom kiekvienam žingsnyje”, – pasakojo moteris. Ji prisiminė, kad teko lankyti mokyklą Vaikutėnų dvaro sodyboje, vėliau ten buvo įrengta kontora. „Baigia išmirti žmonės. Kai kurie užima jų vietas, kitos sodybos sunyksta”, – sakė Birutė.
Gyvenimas moteriai nepagailėjo išbandymų. Sunki liga pasiglemžė dukters gyvybę, žento likimas taip pat tragiškas. Liko seneliams auginti anūką. „Geras vaikas. Knygų daug skaito ir man parneša”, – anūkui tapusi mama porino Birutė, kurios paguoda šiandien yra dar viena dukra ir du sūnūs.

Nebeliko ašarų verkti

Apsilankyti pas vyriausią Degučių kaimo gyventoją patarė Bronislava Motiejūnienė. „Stefanija Kalinauskienė – mano vyriausia sesuo, nuo pat gimimo iki šiandien gyvenanti tėvų statytame name. Jos labai gera atmintis”, – gyrė seserį, liepos 17 dieną švęsiančią 90-ies metų jubiliejų, Bronislava.
Sodyba – kiek atokiau nuo kelio. Žiūrint iš toliau vargiai gali įžiūrėti tarp medžių esant namus. Tačiau atvykus prie sodybos atsiveria vaizdas lyg iš labai senos knygos, kurioje pieštuku išvedžiota sunykusi trobelė. Kieme – jokio gyvo padaro. Atrodo, lyg niekas negyventų. Tenka ilgokai belstis.
Senolė įsileidžia ne iškart. Atvykusias žurnalistes reginys nukelia keletą dešimtmečių atgal: dideli slenksčiai, senovinės durų skląstys, krosnis su duonkepe, skrynios, maži langeliai… Namų šeimininkė pakviečia viešnias atsisėsti ir išklausiusi apsilankymo tikslo pradeda pasakoti:
„Žinai, aš gimiau čia – kaip yra tvartas, buvo toks trisienis, tai ten ir gimiau. Užaugom trys seserys. Mama buvo labai nelaiminga. Patyrė persileidimų. Vienas 8 mėnesių kūdikis mirė nuo geltos. Paskui gimiau aš. Būdama vienerių, susirgau plaučių uždegimu. Niekas netikėjo, kad pasveiksiu. Šalia stovėdamos slaugės šnibždėdavosi, ar mama turi grabnyčių. 19 parų tarp mirties ir gyvybės vadavausi. Bet nenumiriau. Būčiau numirusi, būtų mama paverkusi, palaidojusi šalia sesės… Aš gi nieko neužgyvenau. Mano gyvenimas – tikra tragedija.”
Sakoma, kiekvienam duota tiek, kiek jis gali pakelti. Stefanijai kūdikystėje tekę išbandymai buvo pirmieji nelengvo gyvenimo iššūkiai. „Turėjau vyrą Petrą Kalinauską. Ištekėjau balandžio mėnesį, o kitais metais tą patį mėnesį jį suėmė. Buvo kaip Tadas Blinda – svieto lygintojas. Matė daug neteisybės, bet reikėjo tylėti, – lyg ir bardamasi pasakojo Stefanija. – Susikivirčijo su pirmininku. O prieš vėją juk nepapūsi. Nuteisė karo tribunolas. Gavo 25 metus su viso turto konfiskavimu. Politinis kalinys gi. Aštuonerius metus Archangelsko miškus kirto.” Senolė prisimenė, kaip sunku buvo gyventi be vyro, o ir širdį draskė ilgesys ir nerimas dėl sutuoktinio. „Gyvenau laukimu. Siuntinių bet kiek nepasiųsi, laiškų bet kokių neprirašysi. Viskam taikyta cenzūra. O gavusi laišką turėdavau sumokėti po rublį, kad atsiimčiau, nes laiškai ateidavo be markutės,” – prisiminė Stefanija, tuoj paaiškinusi, kodėl taip nutikdavo. „Politiniai kaliniai laiškus rašydavo naktimis. Vieni rašo, kiti saugo, kad prižiūrėtojas nepamatytų. Tada tuos laiškus sudėdavo į vieną ryšulėlį ir pakišdavo po rąstais ant platformos. Kadangi medžiai buvo gabenami net į 15 respublikų, tai ir laiškai nukeliaudavo kažkur. Geri žmonės tuos laiškus rasdavo ir sumesdavo pašto dėžutėn. Kadangi atgalinio adreso nebūdavo, tai laiškai visada pasiekdavo adresatą. Taip išeina, daug gerų žmonių mums padėjo patys to nežinodami. O laiškuose daug teisybės būdavo surašyta”, – pasakojo Stefanija, apgailestaudama, kad nepavyko išsaugoti laiškų – seserys sudegino.
Mirus Stalinui, 1953 metais Petras buvo reabilituotas. Grįžo lapkričio mėnesį. Tačiau šeimos laimė truko neilgai. Kitų metų lapkričio mėnesį Petras žuvo. „Jau metai kaip vyras grįžęs. Reikėjo jam palto. Sutaupėm pinigų, nupirkom turguje medžiagos. Turėjo brolį Igną – siuvėją. Tai pas jį į Uteną ir išvyko pasimatuoti. Nei supykęs, nei susirūpinęs. Laukiu laukiu, o jo vis nėr. Pavakarį prie šulinio darbavausi, matai, žąsų dar turėjom, iššoko iš mašinos milicija ir apsupo namus. Jau, sakau, bus ką Utenoj prisidirbęs”, – prisiminė neramius įvykius Stefanija. Ir šiandien suskausta širdį moteriai dėl patirtos neteisybės ir išgyvenimų: „Prakeikiu tuos, kurie šitaip padarė – kad jie iš peklos neišeitų.” Senolė prisiminė, kaip tada saugumo viršininkas Misiūnas prasitarė, kad pasinaudota Petro rankomis baisiam darbui atlikti – jis girtas du žmones nušovė. „Tada penkias paras namai buvo apsupti. Mane areštavo, tardė. Penktoj dienoj netekau sąmonės ir nukritau. Atsibudusi žiūriu, sesutė vaistus leidžia. Nė vienos ašaros neišliejau areštinėj, – savo stiprybe žurnalistes stebino moteris. – Tardytojas mane visaip gąsdino. Sako – „Vištele tu, vištele, viską tu man pasakysi. Aš banditus, iš miško atvarytus, ištardau, ir tu man pasakysi.” O ką aš pasakysiu, jei nieko nežinojau.” Žmonės Stefanijai pasakojo, kad išsiblaivęs Petras gailėjosi savo poelgio, kad jis nesuprato, kodėl taip padarė. „Penkias paras po žmones vaikščiojo, slapstėsi. Nusibodo vaikščioti. Penktoj dienoj, lapkričio 18 dieną, atėjo prie pirtelės. Pėdos liko ant sniego. Kai bėgo tolyn, pamatė kareiviai. Jis iššovė turėtą savo šovinį – mediniam šulinio rentinį liko įsmigę šratai. Kareiviai atsakė iš automatų. Mūsų namuose buvusios mergaitės, paliktos gyvuliams prižiūrėti, pasakojo, kad į namus Petrą atnešė dar gyvą. Sakė, gerą pusvalandį dejavo, kamavosi, bet jau nekalbėjo. Nežinau, ir kur palaidotas. Kapo neturiu”, – tragišką sutuoktinio lemtį atskleidė Stefanija.
Kalinauskai vaikų neužgyveno. Senolė neslėpė, kad buvo ir jos amžiaus senbernių, ir našlių, bet ji pasirinko gyvenimą vienatvėje. „Būdavo, neturiu kur dėtis. Verkiu ir verkiu. Dabar jau ašarų neliko. Nors širdis paverkia labai dažnai”, – neslėpė skausmo Stefanija.
Paklausta apie Vaikutėnų dvaro sodybą, moteris prisiminė, kad jai teko ten eiti į mokyklą. „Vaikutėnų dvare baigiau pirmą skyrių. Prisimenu, buvo labai šalta. Tokia Janė Kondrotaitė, ketvirtos klasės mokinė, atidarydavo stačiamalkį, pasisodindavo mane ant kelių, nuaudavo kojas ir šildydavo”, – pasakojo Stefanija.
Senolė juokėsi, kad iš galvos neišeina dar vienas gyvenimo epizodas. „Mane mama palikdavo prie lopšio. Pamaitindavo, suvystydavo kūdikį ir man liepdavo pasupti. Supu supu. Pradeda rėkt, nebesusitvarkau. Išbėgu laukan, kur mama bulves kasa, ir rėkiu – „Mamut, mergiotė rėkia.” Matyt, tada dar buvo nekrikštyta, kitaip vardu būčiau sakiusi”, – šypsojosi Stefanija ir prasitarė, kad visos seserys gimusios liepos mėnesį.
Šiandien vienintelis moters džiaugsmas ir paguoda – dažnai apsilankantis sesers žentas Mindaugas. Jis ir maisto atveža, ir žolę vasarą aplink namus apipjauna. „Anksčiau turėjau vištelių, bet kiaunė išpjovė. Ir katinas nuo senatvės padvesė. Likau tik aš ir radijas. Sakoma gi, radijas – pasaulis tavo namuose”, – šypsojosi Stefanija ir tuoj pakalbėjo aktualiausiomis ir Lietuvą šiomis dienomis dominančiomis temomis.

Linos Narčienės ir Jurgitos Pavilonienės nuotr.