Mikėnuose (Užpalių sen.) gyvenanti Emilija Galvydienė (Rutkauskaitė) šiame kaime gimė, užaugo, dirbo, apsiženijo ir iki šiol gyvena Galvydžių (vyro) name. Moteris nuo 54-erių turi judėjimo sunkumų, o dabar visai nebegali vaikščioti, tačiau ištvėrusi 10 operacijų, ji geros nuotaikos nestokoja. Ir nors kaimas nebe toks kaip anksčiau (gerokai ištuštėjęs), išėjusius tėviškėnus Mikėnų senbuvė sakė iki šiol matanti sapne…

Dūminė gryčiutė, kurioje tilpo visi

E. Galvydienė mena užaugusi senoje dūminėje gryčiutėje. Akių negrauždavo, nes, kūrenant pečių, dūmai laikydavosi viršuje, o virš durų buvo įtaisytas langelis, per kurį jie išeidavo laukan. „Žmogus vaikščioja, o šitie dūmai netrukdo. Kai dūmai išeina, langelį uždaro. Šilta gryčiutė buvo“, – sakė moteris.

Anot mikėniškės, jos tėvai turėjo žemės „gal tik hektarą ape gryčių“. Tiek žemės užteko tik daržams pasisodinti. O dirbti eidavo pas ūkininkus – kaip užmokestį gaudavo grūdų. Šieno prisišienaudavo kur nors pakraščiuose, kur ūkininkai dalgiu nepjaudavo. „Tais laikais, kai dar buvau maža, tėtė mama yra – ir visko man davaliai, o kai vyresnėm, tai nesmagu buvo gyvent…“ – pasakojo pašnekovė. Mama turėjo širdies ligą, tad dirbti nėjo, net tuomet, kai reikėdavo karvę pamelžti, prašydavo kažkurios dukters pagalbos. Šios ir pas ūkininkus eidavo uždarbiauti. Mama mirė 56 metų, kai pašnekovei tebuvo trylika. Po penkerių metų pasimirė ir tėvas.

Rutkauskų buvo penkios mergaitės, viena mirė šešerių (kaip ir gimdytojai, ji palaidota Užpaliuose). Suaugusios jos ištekėjo: viena – prie Utenos, o kitos – vietoje, už Prano Gaučio, brolių Stepono ir Broniaus Galvydžių.

Pasak E. Galvydienės, kai dvi seserys ištekėjo, liko ji su vyriausiąja seserimi. Ši su draugu sugyveno sūnų. Senoji gryčiutė visai suklypo, tad Rutkauskaitės greta pasistatė medinį namuką.

Senuosiuose namuose stovėjo staklės, ausdavo mama ir vyresniosios seserys, o jaunėlei, pradžios mokyklą lankiusiai, duodavo stiklinę pluksnų suplėšyti.

Iš tikrųjų gryčiutė nebuvo labai maža, su didele krosnimi, be to, prie namoglaudėsi tvartas, kuriame laikė porą paršelių, avį, karvę, arklį, ir daržinė. Vakarais iš pradžių degdavo balaną, o paskui – žibalinę lempą.

Mamos broliai Jurgis ir Jonas Kučinskai buvo kalviai (iš pradžių dirbo vienoje kalvėje, kai vedė, turėjo atskiras), visą kaimą aprūpindavę „viskuo, kas iš geležies“. Kitas jos brolis – Juozas – išvažiavo dirbti į kasyklas Argentinoje. Artimieji gavo tik vieną laišką, kuriame rašė, kad dirba labai sunkiai. Daugiau žinių nesulaukė, tad jo likimas nežinomas. Sesuo ištekėjo už Povilo Rudoko į Martinčiūnus (Užpalių sen.)

Pašnekovės vyras Steponas irgi buvo kilęs iš penkių vaikų šeimos (keturi broliai ir sesuo). Sesuo nutekėjo į Nemenčinę (Vilniaus r.), vienas brolis mirė mažas, Bronius „pasistatė namuką pre aksfalta“, Stasys gretimuose Kušliuose nusipirko Juliaus Leikos namus, Steponas liko tėvų namuose Mikėnuose.

Išrautų pivonijų šermenys

Nors mikėniškiai savo artimuosius jau seniai laidoja Užpaliuose, E. Galvydienė iš vaikystės atsiminė ir ne vienas laidotuves Mikėnų kapinėse. Čia buvo palaidotas partizanas Jonas Mierkys iš Kėpių ir „neteisingai skrebų nušautas“ Rimantas Barzda iš Bėkinčių (Užpalių sen.). Kapai jų buvo labai išpuošti, prižiūrimi savųjų, vėliau jie perlaidoti Užpaliuose.

Mikėnuose buvo palaidotas ir rusų kareivis, kurį vairuojantį automobilį nušovė lėktuvu skridę priešai. Pašarvotąjį prie Nasvės papuošė iš Dominyko Stuko darželio išrautomis pilnavidurėmis pivonijomis. Būta nemažai kareivių, kovos draugą jie pagerbė triskart iššaudami. Vėliau palaikai greičiausiai buvo iškelti kitur.

Mikėnų kapinėse palaidotas ir šiame kaime gyvenęs toks „seniukas“ Dulksnys. Pašnekovė basa bėgo pažiūrėti, kaip žmonės lydėjo mirusįjį į kapus.

E. Galvydienė yra girdėjusi, kad abu akmeniniai kryžiai „iš senų laikų “ kapinėse yra pastatyti jaunimui.

Anot kaimo senbuvės, prie Masiulio, ant kalniuko, važiuojant link Kiaulėno, buvo akmeninis kryžius, o mediniai – prie Jono Vanago ir Stuko.

Visą gegužę pas kažką išruoštame didesniame kambarėlyje prie išpuošto altorėlio vykdavo gegužinės pamaldos. Vakarais jaunimas kažkur rinkdavosi į šokius. Grodavo jau minėti vietiniai kalviai broliai Kučinskai. Vieno iš jų – Jurgio – sūnus Stasys, apsigyvenęs Vilučiuose, irgi tapo grojėju. Pašnekovės teigimu, į kitų kaimų šokius mergos neidavo, tik bernai, o bernų ateidavo į Mikėnus ir iš kitur (pavyzdžiui, gretimų Aulelių).

Šaltibarščiai iš ruginės sunkos

Kalbėdama apie kasdienį maistą, E. Galvydienė sakė, kad išsivirdavo ir cepelinų, ir kukulių. Ir bulvių su lupinom – kartais taip būdavo dar ir skaniau. Gamindavo ir dar vieną patiekalą. Užmaišydavo ruginių miltų košelę ir jos puodelį pastatydavo į pečių, į žarijas. Ji išverda. („Net saldi būna šita košytė!“) Košelė sudedama į bačkelą, užpilama verdančiu vandeniu. Išmaišoma, kai nusistovi, skystimas iš tos bačkelas nupilamas. Tas glitus skystis naudojamas šaltibarščiams gaminti: į skystį galima įpjaustyti svogūno, agurko. Valgoma su virtomis bulvėmis.

Rytais kepdavo blynus, tiek bulvinius, tiek miltinius, vakarienei virdavo zacirką. Iškočiojama kvietinių miltų tešla, supjaustoma. Panašiai kaip lakštiniai. Tešla gali būti ir sumaigoma. Arba iš jos padaroma kukuliukų. Išverdama, užpilama pienu. „Kukuliai kvepia šutintu pienu – nu, skaniai pavalgydavom!“ – juokėsi mikėniškė.

Pakrypęs Stadalių dvaras

Pasak E. Galvydienės, artimiausi jų kaimynai buvo Ingauniai, kitas kaimynas – Stadalių dvaras. Stadalių dvaro dvarininkė Minkevičienė sužinojo, kad ją su šeima ketina išvežti, tad nieko nelaukusi išvažiavo su dviem dukromis į Rokiškį, o iš ten – į užsienį. Po karo į dvarą atvyko gausi Staškevičių šeima. Buvo šeši vaikai: Vera, Albina, Zosė, Bronė, Antanas, Vladas. Pašnekovė bendravo su bendraamže Zosyte. Nors naujieji gyventojai buvo lenkų tautybės, su akcentu kalbėjo ir lietuviškai. Lietuvaitė nueidavo į dvarą, tačiau jokios prabangos ji ten nematė. „Labai paprasti žmonės buvo, nelabai kaip gyveno, tik blynus kokius tai kepdavo. Ir mane dar pavaišindavo“, – šypsojosi pašnekovė. Neilgai dvare gyveno tie Staškevičiai – išvažiavo.

Buvo didelis molinis tvartas, didelė daržinė. Dvaro pastatas pašnekovės atmintyje išliko jau pakrypęs, gonikas pairęs, kaminai nevalyti, nes viduje dažnai būdavo prirūkę dūmų… Staškevičiai nieko neremontavo. Paskui naujieji savininkai – Gaučiai – dvarą sumažino, padarė tvarkingesnį.