Buvęs geležinkelininkas kelis dešimtmečius Utenoje gyvenantis Edmundas Šileikis meistrauja inkilus ne tik paukščiams, bet ir medinius namelius Vyžuonos parke gyvenančioms voveraitėms. Paukščių ir laukinių gyvūnų mylėtojas prisipažino, kad meilė laukinei gamtai atsirado nuo mažens. Dar mažas būdamas savo gimtinėje stebėdavo gamtoje vykstančius procesus, aplink namus ratus sukančius gandrus ar vaizdingame Ligajų ežere plaukiojančias gulbes.
J. Basanavičiaus gatvėje gyvenantis E. Šileikis paukščiais rūpinasi ir žiemą, ir vasarą. Žinodamas sunkią jų dalią, uteniškis jiems sukala ne tik inkilus, bet ir lesyklėles, įberia kruopų net ir šiuo metu, kai maisto lig valiai. „Štai pažiūrėkite, kaip supuola žvirbliai ir puotauja”, – šypteli pašnekovas, besidžiaugdamas paukščių bičiulyste.
Privačiame name gyvenantis Edmundas turi ir nedideles savo dirbtuvėles: čia jis namelius ir lesyklas paukščiams meistrauja iš turimos medienos atliekų.
„Negaliu atsidžiaugti paukščiais, jie man tekia didžiausią malonumą”, – prisipažino uteniškis, inkilus kabinantis ir vaismedžiuose, ir ūkinio pastato pastogėje. Daug inkilų iškeliavo į gimtinę šalia vaizdingojo Ligajų ežero.
Paklaustas, iš kur atsirado meilė paukščiams, Edmundas prisipažįsta, kat jis turįs neįprastą Dievo dovaną. „Ilgai dirbau geležinkelininku, tad paprasčiausiai neturėjau laiko ir nebuvo sąlygų rūpintis silpniausiais gamtos gyventojais. Gyvenau Vilniuje, bet po kurio laiko atvažiavau į Uteną ir čia gyvenu nuo 1970 metų. Nesu uteniškis, tačiau šio krašto sūnus, kilęs iš Zarasų”, – pasakojo E. Šileikis.
Gamtos vaiku save vadinantis pašnekovas prisiminė istoriją apie žaltį. Kartą nuvykęs į Salako kapines jis pamatė ant tako išsitiesusį žaltį. Priėjęs arčiau jis pakraupo: žalčio kūnas buvo įsispraudęs į kapų žvakės dangtelį. „Buvo perlindęs net du kartus, o dangtelio krašteliai įaugę į kūną. Mačiau, kad jis negalėjo išsivaduoti iš šių spąstų. Laimei, man padėjo pro šalį ėjęs žmogus. Išgelbėjome žaltį, kuris laimingai nušliaužė tolyn”, – prisimindamas kokių penkerių metų įvykį pasakojo pašnekovas. Vaizdžiai aprašęs šią žalčio gelbėjimo istoriją vyriškis laišką nusiuntė vienai žurnalo redakcijai – už šį darbą jis gavo leidinio prenumeratą.
Kartą šalia statomo namo esančios žvyro krūvos aptiko iš lizdo iškritusius kregždžiukus – juos saugiai sudėjo į dėžutę, iš smilgų susuko lizdelį ir pastatė į kampą. Tačiau vėliau dėžutė su paukščiukais buvo saugiai iškelta į balkoną. Paukščiais besirūpinantis vyriškis nuoširdžiai džiaugėsi, kad jam pavyko išgelbėti kregždes, kurios sėkmingai išaugo ir išgyveno. „Aš esu įsitikinęs, kad kregždės sutūpė ant vandens latakų – toje vietoje, kur niekuomet nenutūpdavo. Arti manęs. Vadinasi, taip jos atsidėkojo man už suteiktą gyvenimą”, – su džiaugsmu pasakojo Edmundas.
Jis prisipažino, kad rūpestis paukščiais jam teikia sveikatos ir stiprybės. „Esu gamtos vaikas, mat gimiau už Veneciją gražesnėje vietovėje, šalia ežero”, – kalbėjo uteniškis, kuris savo sodybą dažnai aplanko, čia stebi gamtos pasaulį iš arti. Kelis metus valtimi iriasi per ežerą ir stebi gulbių šeimyną. Tačiau pašnekovą neramina tai, kad kasmet sumažėja gulbiukų gretos. Jis nežino priežasties, kodėl iš būrio mažylių lieka vos keli.
Visuomet gamta besidomintis Edmundas Šileikis 70-mečio proga dovanų gavo fotoaparatą, šiuo metu stengiasi užfiksuoti išskirtinius gamtos kadrus.
Savo bitynu besirūpinantis E. Šileikis užmarštyje nepalieka ir drąsių bei su miestelėnais susidraugavusių pūstauodegių gyventojų – parke gyvenančių voveraičių. Šiais metais joms sukalė namelius, į juos įdėjo riešutų ir nunešęs į parką iškėlė medžiuose. Šį darbą atlikti padėjo pro šalį skubėję mokiniai. Gamtos bičiulis Edmundas džiaugiasi jaunimu, kuris nėra abejingas mus supančiai gamtai.
Autorės nuotr.
