Sienomis vaikštanti liepsna ir drąsaus muzikanto „apšikti“ Stalino „skrabukai“

Kalbėdama apie kaimo žmonių likimus, gaidžiš­kė Vanda Guigaitė apgailestavo, kad Gaidžių isto­rija atrodo gana liūdna, tačiau tarp tragiškų šei­mos netekčių galima įžvelgti ir linksmų, drąsių epizodų: kaimo muzikantas atvirai kerta komu­nistinei Stalino santvarkai, merginos nepabūgsta šokti su partizanais…

Muzikanto „apšikti“ Stalino „skrabukai“

Protingais Gaidžiuose pašne­kovė pavadino Sviklius. Šeimos galva Vladas (Vladzius) buvo muzikantas – grojo akordeonu. Buvo drąsus, nepabijodavo kai­mo šokiuose, į kuriuos ateidavo ir juknėniškių, ir bajoriškių, ir kubiliškių, išrėžti tokį priedainį:

Šikt un žirnių,

Šikt un pupų,

Šikt un Stalino skrabukų!

Gaidžiškė stebėjosi, kaip mu­zikantas nebuvo suimtas už to­kias daineles. Ji įsitikinusi, jog Stalinas tikrai būtų nepagailė­jęs šmaikščiam dainininkui 25 metų lagerio. Jo sūnus Stasys ir dukra Laima taip pat grojo. Vis dėlto V. Sviklius labai gėrė (net vaistus „samagonu“ užgerdavo) ir mirė nuo džiovos. Stasį suva­žinėjo mašina, kitas sūnus Ka­zys išvažiavo į Rygą (Latvija), susidėjo su bloga kompanija ir pateko į kalėjimą. Kalėjo Daug­pilyje (Latvija), pabėgo, slaps­tėsi apie Gaidžius, tačiau buvo sugautas. Tolesnis jo likimas pasakotojai nežinomas. Vienin­telei Laimai lemtis buvo malo­nesnė. Ji buvo sportininkė, labai stiprios sveikatos.

Nenusileido nei pagalys, nei kirvis

Minėtųjų Sviklių giminai­tis Povilas Sviklius prie Pa­grabių ėmė nederlingą šlaitą vien dėl didesnio žemės ploto. Anot V. Guigaitės, svajonę vy­ras turėjo didelę: pastatyti ma­lūną, bažnyčią ir „karčemą“. „Pasistatė didelį didelį tvartą. Iš gerų gerų medžių. Vienoje pusėje laikė karves, kitoje pa­tys gyveno. Tačiau buvo galvo­jama, kad tai laikina – paskui statys rūmą (didelę trobą – aut. past.). Bet sūnus Povilas šokiuose ėmė šokinti tarnaitę. Darbščią kaip ugnis. Bet tar­naitę. Grįžta Povilas namo, tė­vas žino, kad sūnus tarnaitę šo­kino, pasideda pagalį ir kala sūnui per galvą. Kad atsisaky­tų. Kituose šokiuose sūnus vėl šokina tą pačią tarnaitę. Ir vėl jis su malka. Prisiderino Po­viliukas, pasidėjo kirvį ir kir­to tėvui į galvą. Tėvas pagulė­jo dar tris paras, sako, matėsi ir smegenys (beje, P. Sviklius tu­rėjo labai gerą atmintį – galėjo papasakoti metų senumo baž­nyčiose sakytus pamokslus). Tačiau po trijų dienų jis mirė. Parvežė kunigą, kuris, gelbėda­mas Povilą, susirinkusiesiems pasakė: „Jūs jo nepasmerkit“, – pasakojo V. Guigaitė. Tačiau Povilą „paėmė į kalėjimą“. Gaidžiškė negalėjo pasakyti, kiek ilgai jis kalėjo, tačiau pui­kiai atsimena, kaip tėvažudys, apsirengęs ilgais kailiniais, at­eidavo pas juos. Labai tyliai kalbėdavo. Bendravo ir su ki­tais kaimo gyventojais. Kaip ir kiti, eidavo į bažnyčią, ta­čiau kartą Vajasiškyje (Zarasų r.) kunigas turbūt jam pasakė kažką, su kuo Povilas nesutiko. Nueidamas nuo klausyklos, jis tarė: „Tu man ne sūdžia (teisė­jas – aut. past.).“ Daugiau nie­kas Povilo bažnyčioje nebema­tė. Vis dėlto jam būnant mirties patale, dvasininkas buvo at­vežtas. Name-tvarte jis taip ir mirė, tėvo svajonės liko neį­gyvendintos. Žmonės kalbėjo, kad nenorėdamas turėti dau­giau vaikų, P. Sviklius (tėvas), mušdamas nėščią žmoną, su­žalodavo dar negimusį kūdikį, todėl sūnus buvo apykurtis, o dukra – kuprota.

Sienomis vaikštanti liepsna

Anot V. Guigaitės, mirus Svi­kliams (Povilui ir jo seseriai Le­vutei (Leokadijai)) jų namuose ėmė glaustis partizanai Vynas, Viesulas, Tigras, Gediminas, Žilvitis, Dobilas… Tai buvo ato­ki nuo vieškelio vieta, partiza­nams pirtį pastatė Gasiūnai, ją kūrendavo ir valgį gaminda­vo Povilas Gasiūnas. Vykda­vo ir šokiai, smuiku griežda­vo Pranciškus Andriusevičius, o armonika grodavo jo brolis Kazimieras. Iš kaimo ateidavo merginos: Tilvytytės, Andriu­sevičiūtės, Pumputytės, Gui­gaitės… P. Gasiūnas sakydavo, kad „miško broliai“ mėgo labai karštą pirtį. Kūrikas iškūren­davo ją „iki sienomis imdavo vaikščioti liepsna“. Vėliau, kai pirtimi niekas nebesinaudojo, vyras ją parsivežė namo, į Gui­gų sodybą (P. Gasiūnas buvo at­ėjęs užkuriom). Iš tvarto gyve­namosios dalies Sirvydžiuose buvo pastatyta kolūkio kontora (pastatas ir dabar stovi važiuo­jant nuo Tauragnų dešinėje pu­sėje, paskutinis prieš sankryžą), klėtis buvo perstatyta į tvartą (priklausė Fominai).

Palaidojo, kai žemę sušildė pavasaris

Pašnekovė pasakojo, kad ne­toli ežero gyveno Jonas ir Uršu­lė Linkos (brolis ir sesuo). Nors P. Svikliaus sesuo Levutė buvo su kuprele, guvumo jai netrūko: apeidavo ir gyvulius, ir daržus, todėl kaimynas J. Linka būtų vedęs darbščią merginą. Tačiau P. Sviklius nenorėjo, kad sesuo „išsineštų“ pusę žemės, pusę namų, todėl, sako, įskundęs J. Linką vokiečiams ir šie iš­vežę galimą jaunikį į Vokietiją. Taip Levutė liko netekėjusi.

Pasak V. Guigaitės, nebuvo Linkai gudrūs. Jono ir Uršulės tė­vas, išgirdęs, kad prie Panevėžio žmonės gerai gyvena (gaidžiškiai vienu metu vykdavo ten grūdų), susodino vaikus į rogutes ir išva­žiavo. Tačiau pasirodė, kad jo­kie kepti pyragai jų ten nelaukia – teko grįžti atgal. Prieš išvykdamas Linka žemę pardavė pašnekovės seneliui Žilinskui, tačiau kadan­gi neįtvirtino sandorio notariškai (Linka mušėsi į krūtinę esąs žo­džio žmogus), grįžęs atgavo ją. Anot gaidžiškės, žemė tais me­tais buvo tokia brangi, kad, kai kažkuris iš gaidžiškių (Jackūnas ar Norkūnas) išarė vienas kito „parubežy“ svetimą vagą, už tokį „baisų darbą“ to „neprietelio“ karvei buvo nupjauti speniai.

Apie U. Linkaitę V. Guigai­tė atsiliepė kaip apie labai gerą, dvasingą moterį: „Kai karo metu virš galvų skraidė bombo­nešiai, bėgdavome iš namų. Nu­bėgdavome į pakalnę ir pas Lin­kas. Uršulytė man ir sakydavo: „Tu labai bijai, bet kalbėk po­teriuką ir nieko nebijosi. Tary­biniais laikais ligoninėje ji pa­gimdė (nebuvo ištekėjusi) dvi mergytes. Žiema buvo labai šal­ta, kol atsinešė, jos ir sušalo. Ir palaidoti negali, todėl pasidėjo ant lubų (aukšto – aut. past.) ir sulaukus pavasario palaidojo.“

Kas buvo gera, neprapuolė“

Gaidžiškė sakė, kad „ant la­bai senų Gaidžių kapelių“ pagal savo tėvo pasakojimą ji suskai­čiavusi 22 kūdikėlių ir vaikų kapus: Pumpučių, Guigų, Ga­siūnų, Gurkšnių, Andriusevi­čių, Linkų, Vadeišų, Maksima­vičių… Pasak pašnekovės, ji ir nežinojo, kad jų kaimynė Mo­nika Andriusevičienė taip pat buvo netekusi savo atžalų, ta­čiau, kai ligoninėje mirė Geno­vaitės Rožienės mergytė ir mo­tina visą savaitę verkė bei nieko nevalgė, atėjo pas kaimo mote­ris nelaimingosios anyta ir pa­prašė, kad jos pakalbėtų su mar­čia. M. Andriusevičienė bandė G. Rožienę paguosti tokiais žo­džiais: „Gene, tu vieną palaido­jai, aš palaidojau penkis.“ Anot V. Guigaitės, įėjus pro kapinių vartelius dešinėje pusėje buvo atitvertas kampas nekrikštams. Jų netgi tiesiai į kapines nebu­vo galima nešti – keldavo per tvorą. Taip buvo pasielgta ir su sau gyvybę atėmusia Geno­vaite Tilvytyte, vyriausia Petro dukterimi (anot pašnekovės, ji buvo graži gimnazistė ir… ėmė lauktis). Religingi giminaičiai pasmerkė tokį poelgį, tačiau seserys Pranė ir Stasė nepasi­davė – ėjo devynis penktadie­nius pėsčiomis į Spitrėnų (Ute­nos sen.) bažnyčią, nes tikėta, kad tokia apeiga išgelbsti savi­žudį nuo pasmerkimo. Ir tada Stasė susapnavo mirusią sese­rį, sapne jos paklausė: „Genute, kodėl tu taip padarei? Juk bu­vai tokia tikinti, pamaldi, įra­šyta į Amžinąsias Mišias (vie­nuolė, vienuolyno vyresnioji Jadvyga buvo visą Tilvyčių šei­mą įrašiusi į Amžinąsias Mišias – aut. past.)…“ Genovaitė atsa­kė: „Kas buvo gera, neprapuo­lė.“ Pasak V. Guigaitės, sapnas buvo papasakotas kunigui. Ir „vartai atsidarė“. Dabar supran­tama, kad savižudybei įtakos gali turėti liga, didelė nelaimė. Nesvarbu, kokia mirtimi miršta žmogus, jis jau nėra išstumtas iš Bažnyčios.

Su duonos rieke į tėvo laidotuves

V. Guigaitė pasakojo, kad kai mirė šeimos galva Ka­zys (Liudvikas?) Pumputis, jo žmona Veronika laukėsi penk­to vaiko. Žemės Pumpučiai tu­rėjo nedaug, skurdo. Norėdami palaidoti tėvą, turėjo kars­tui lentas plėšti nuo lubų. Še­šerių Kaziukas tuo metu pie­menavo Kalviuose (Tauragnų sen.). Nesaldus tarnavimas jo buvo – pervargusį vaiką žiau­rūs šeimininkai rykštėmis iš miego į darbą gindavo. Kar­tą jam atriekė duonos riekę ir liepė bėgti namo. Vaikas apsi­džiaugė, pagalvojo, kad jį at­leido nuo ganymo, o pasirodė, kad namie tokia nelaimė…

Jo brolis Pranukas, likęs „ūki­ninku“, kartą parbėgo namo bai­gęs pjauti ar arti ir radęs suval­gė kruopų katiliuką. Pamačiusi motina išbarė sūnų, kodėl jis su­valgęs visos šeimos maistą.

Kai atėjo laikas keltis į vien­kiemius, vaikai (be Kazio (Ka­zimiero), Prano (Prančiškaus) dar buvo Teofilis, Stefanija ir Veronika) turėjo visus trobesius savo jėgomis persikelti patys. Tačiau, anot V. Guigaitės, susi­tvarkė. Vis dėlto tik kolūkių lai­kais jie yra prasitarę, kad „dabar jiems gerai“, nes galėjo dirbti ir kažką užsidirbti.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas