Vilučiai turbūt labiausiai nuo Utenos nutolęs didesnis rajono kaimas. Klestėjo jis sovietmečiu, kai iškilo didžiulis Vilučių kolūkiui priklausęs žemės ūkio paskirties kompleksas. Kolūkio centrinėje gyvenvietėje gyvenimas virte virė: šurmuliavo kolūkio kontora, krykštavo aštuonmetė mokykla, vaikų darželis, veikė paštas… Prieš griūvant socialistinei santvarkai užsimota pastatyti didžiulius kultūros namus. Ir tai pavyko padaryti. Tačiau naujasis pastatas, kurį teliko įrengti, naujo gyvenimo nebepamatė: papūtę nauji vėjai išnešiojo jį po plytą… Ir nors dabar nuo Vilučių iki Užpalių driekiasi neseniai patiestas asfaltas, kaime gyvena perpus mažiau žmonių nei prieš gerus tris dešimtmečius, nebėra nei darželio, nei mokyklos, o apleistas milžiniškas kompleksas, rodos, liūdnai laukia kultūros namų likimo. Beje, dideliame kaime dauguma žmonių kolūkmečiu suvažiavo iš apylinkių, aplinkinių rajonų, o senųjų vilutiškių Vilučiuose belikę tik vienas kitas…
Pabėgusi nuo tremties ir išnuodyta upė
Anot Vilučių senbuvio Alfredo Vanago, Vanagų ir Lapienių sodybos yra pačios seniausios kaime. Kas statė Vanagų namus, kuriuose gyveno ne viena jų karta, pašnekovas negalėjo pasakyti. Tėvas Juozas Vanagas pagal visai netolimai tekančią Nasvę pramintas Panasviniu, turėjo daug brolių, „visus juos iššaudė skrebokai“, tik Juozas, jaunėlis, liko, nes buvo paliktas saugoti namų. Slapstėsi prie namų iškastame bunkeryje ir jis, kol „nugaišo Stalinas, biškį pasikeitė valdžia ir nebetrėmė“. Žmoną Stefaniją Palskytę jis parsivedė iš Gireišių (Užpalių sen.). Beje, dar prieš ištekant ją su seserimi Kristina vežė į Sibirą. Bet traukiniui laikinai sustojus kažkokiame Lietuvos pasienio miestelyje netoli Vilniaus pasitaikė vienas šustresnis pacanas, kuris sugebėjo atidaryti duris. Per neatsargumą pacanas (nuėjo į stoties kioską nusipirkti maisto) įkliuvo, o baikštesnėms merginoms pasisekė pabėgti. Trėmė greičiausiai todėl, kad tėvai turėjo 21 hektarą žemės. Bėglė sugebėjo pasikeisti pavardę ir likti Tėvynėje.
Mokyklą iš pradžių A. Vanagas lankė Kišūnuose (Užpalių sen.), paskui – Vilučiuose. Kolūkis užardavo Vanagų žemę aplink sodybą. Kad tiesiau būtų į mokyklą, taką vaikai prasimindavo per dirvą.
Baigęs Vilučių aštuonmetę įstojo į Antalieptės „mechanikų mokyklą“ (žemės ūkio technikumą). Tačiau jau po metų paėmė į armiją. Grįžęs iš jos mokslų nebetęsė (tiesa, ir mokyklą perkėlė kažkur kitur) – įsidarbino vairuotoju autobusų parke Panevėžyje. Vėliau dirbo Kupiškyje, Utenoje.
Anot Panasvinio palikuonio, anksčiau Nasvėje žuvies netrūko: įbridęs iki kelių, galėjai trišakiu arba strėle nudobti (taip pat pagauti kilpa) pusmetrinę lydeką. „Kai balos pradeda sekti, kai kurie nepabėga – lieka baloj, tada juos ir sugaudai. Ir katinas gaudydavo mažesnius. Buvo ir lydekių, ir vėgėlių. Vėžį dar buvau pagavęs. O paskui išnuodijo – pradėjo kolchozas pilt visokius amoniakus, dabar ir varlių nebėra… Dar neseniai, atamenu, brastoj buvo žuveliokų mažų. Dabar, kai pradėjo art didieji ūkininkai, jie ten pila visokį velnią, nežiūri… Pila tykiai ir nereklamuoja – būk tai daro ekologinį ūkį“, – aštraus sarkazmo negailėjo A. Vanagas.
Našlaitis–gimnazistas–partizanas–tremtinys
Vilutiškė Genė Džiugelienė pasakojo, kad jos tėvas Antanas Tumėnas liko našlaitis. Jį auginti paėmė Jonas Velutis iš Vilučių. Įsūnis mokėsi Utenos „Saulės“ gimnazijoje, tačiau jos nebaigė, nes išėjo partizanauti. Laikėsi Kuktiškių apylinkių miškuose. Buvo pašautas į koją ir grįžo namo, tačiau okupantai neišsiaiškino, kad jis priklausė miškiniams. J. Velutis, pasiturintis ūkininkas, atėjus sovietams buvo ištremtas į Sibirą, į Krasnojarsko kraštą. Pateko ten ir įsūnis. Ten jis susipažino su tremtine Anele Motiejūnaite ir ją vedė.
Kai tremtiniai grįžo iš Sibiro, Velučių namuose šeimininkavo kiti žmonės, buvo įsikūrusi kolūkio kontora. Nagingas J. Velutis įnamiams pastatė namuką – tie išsikraustė, po kiek laiko išsikėlė ir kontora. Vis dėlto tai dar nebuvo vargų pabaiga – tremtiniams reikėjo išsipirkti namus.
G. Džiugelienė baigė Salų žemės ūkio technikumą (Rokiškio r.). Įgijusi zootechniko specialybę, kurį laiką dirbo Salose, paskui – to paties rajono Aukštakalnio kaime. Ištekėjusi grįžo į Vilučius, iš pradžių įsigijo nuosavą namą, paskui, kai teko prižiūrėti senstančius tėvus, persikraustė į tėviškę.
Nuimtas laidotuvių nuoširdumas
Šiuo metu Vilučiuose gyvenanti Irena Dabriagienė iš vaikystės gegužinių pamaldų gimtuosiuose Mikėnuose jau nebeatsimena, tačiau, kai apsigyveno Vilučiuose, jos mama su anūkais eidavo pas Veroniką Sirvydienę majavon. Vėliau pati I. Dabriagienė, dirbdama kultūrinį darbą, Vilučių mokykloje organizuodavo gegužines pamaldas, bendravo su kunigais, ypač Edmundu Rinkevičiumi, kuris kartą ir mišias mokykloje laikė – tais laikais buvo daug žmonių… Jam pašnekovė prasitarė, kad labai norėtų, jog Vilučiuose atsirastų kryžius. Kunigas pritarė, tada kultūrininkė ėjo pas žmogų prašyti, kad žemės duotų. Organizavo, dirbo ir visi drauge pastatė kryžių.
I. Dabriagienės nuomone, kaimo kapinės yra „labai geras dalykas“: mažos, tvarkingos, arti namų. Ramios. „Dabartinės laidotuvės… Kiek dingsta nuoširdumo! Aišku, dabar nereikia namai iškraustyt, nereikia kiauliaipjaut, valgyt ruošt ir panašiai, bet kiek nuoširdumo dingsta! Kai išlydi žmogų iš namų, būdavo, veža sunkvežimy, kampuose, priklausomai nuo metų laiko, stovi berželiai ar eglutės. Kūzave keturi stovi rankas uždėję ant karsto, išlydi iš namų, per visą kaimą veža… O dabar kiek nuoširdumo nuimta!“
Kaimo žmonės ir dabar nepamiršta vienas kitam padėti. Praeitais metais grįžo vienas vilutiškis, sergantis vėžiu, iš ligoninės, ir po kelių valandų sudegė jo namas. Kaimo gyventojai suėjo, pašalino degėsius, sudėjo pinigų… Po pusantro mėnesio tas žmogus mirė. Tada vėl kaimo žmonės susidėjo. „Kai bėda ištinka, tai dar susivienijam, tik kad labai mažai žmonių tebėra…“ – liūdnoka gaida užbaigė I. Dabriagienė.
Kremlius sarkofage
„Kolūkio pirmininkas ruošėsi ruošėsi statyti, paskui nedastatė ir dabar viskas sarkofagu guli“, – apie Vilučių kultūros namus, vadintus Kremliumi, kalbėjo vilutiškis Petras Dabriaga. Buvo numatyta 300 vietų salė, kontora, o visos kitos kolūkio įstaigos turėjo persikelti po naujuoju stogu: „Po stogu pavarė, ištinkavo, langus sudėjo, duris ir nebaigė.“Griuvus senajai santvarkai, plytas išsinešiojo verslininkai, bet pamatų blokai liko neišlupti. Tokių kremlių projektų rajone buvo ne vienas, pavyzdžiui, Pačkėnuose (Utenos sen.). Pašnekovo nuomone, reikėjo statyti mažesnį pastatą, kam kaimo vietovei reikalinga 300 vietų salė. Kita vertus, jis pripažino, kad Vilučių kolūkis tada buvo didelis, sujungtas net su gretimu „Gegužės 1-osios“ kolūkiu, už gerą derlių specialistai gaudavo premijas.
