Savo kūrybos be žirgų neįsivaizduojanti Jolita Levčenkienė: „Jodinėjau pirmą ir paskutinį kartą“

Utenoje gyvenanti tautodailininkė, kuriai prieš penkerius metus buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, Jolita Levčenkienė (Gradauskaitė) pirmą personalinę parodą surengė 2007-aisiais. Šiandien menininkės, tapančios paveikslus ant drobės, mezgančios riešines, kuriančios keramikos dirbinius bei sutažo papuošalus, kraityje jų – kelios dešimtys. Šventiniam maratonui intensyviai besirengianti meno kūrėja, daugelyje savo darbų vaizduojanti, jos įsitikinimu, tobuliausią gyvūną (žirgą), „Utenos dienai” atskleidė, kad didžiausiu įvertinimu laiko ne padėkas ar apdovanojimus, o žmones, kurie žavisi jos kūryba.

Tepliodavo sienas

Iki penkerių metų gimtame Antalieptės (Zarasų r.) kaime augusi J. Levčenkienė 1991 m. baigė tuometinę Utenos 5-ąją vidurinę (dabar – Vyturių progimnazija), 1989 m. – dailės mokyklą. Paprašyta prisiminti vaikystės metus pašnekovė šypsodamasi sakė, kad buvo rami mergaitė, kuri susikaupusias emocijas išliedavo piešdama ant sienų. „Nors vaikystėje labai mėgdavau piešti, niekada negalvojau, jog šis užsiėmimas mano gyvenime užims tokią svarbią vietą. Kad nebetepliočiau namų sienų, tėvai nusprendė leisti mane į dailės mokyklą. Mokslai truko penkerius metus, – kalbėjo kūrėja. – Dailės mokyklos, kurią baigiau būdama šešiolikos, pamokos man, paauglei, tebuvo laisvalaikio praleidimo būdas. Daug žinių ten nepasisėmiau, todėl, galima sakyti, kad esu savamokslė.”
Nemenko dydžio skulptūras iš molio lipdanti J. Levčenkienė prisipažino, kad lankydama dailės mokyklą skulptūros pamokų negalėdavo apkęsti, todėl dažnai iš jų pabėgdavo. Būsimajai keramikei labiausiai patikdavo piešti pieštuku šviesios atminties mokytojo Remigijaus Repšio pamokose.

Mokėsi su vaikais

Paklausta, kuo vaikystėje troško tapti, pašnekovė tikino, kad jos svajonių specialybė buvo drabužių dizainas, tačiau tėvai tokiam, jų manymu, nerimtam pasirinkimui tarė griežtą „ne”. „Mano močiutė, kuri gyveno Vyžuonose, buvo siuvėja. Kai tik ji kur nors išeidavo, mudvi su dvejais metais vyresne seserimi iš karto bėgdavome prie siuvimo mašinos, – pasakojo tiek sau, tiek vyrui drabužius siuvanti J. Levčenkienė. – Tais laikais netrūko audinių parduotuvių, kuriose būdavo galima nebrangiai įsigyti norimos medžiagos.”
Ne tik maisto serviravimo indus, taupykles, dekoratyvines žvakides ar šaldytuvą puošiančius magnetukus, bet ir visiems puikiai pažįstamus animacinių filmų herojus (Karlsoną, Garfildą, Homerį Simpsoną) gebanti nulipdyti uteniškė keramikė sakė, kad molį prisijaukino prieš bemaž ketverius metus. Moterį ypač sužavėjo keramikinė dovanų dėžutė, kurią gimimo dienos proga jai įteikė tuometinės Utenos jaunimo mokyklos (dabar – Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centras) Laisvalaikio skyriuje keramikos būrelį (mokytoja Jovita Paukštytė) lankiusi dukterėčia. J. Levčenkienė atskleidė, kad daug ko ją išmokė vaikai, su kuriais pusantrų metų minkė molį minėtame būrelyje.

Vietoje žirgo – asilas

Pašnekovė sakė negalinti tiksliai pasakyti, kada gimė jos meilė žirgams, kuriuos šiandien drąsiai gali vadinti savo vizitine kortele. Kūrėja prisiminė, kad pirmi jos tapybos darbai toli gražu nebuvo tobuli. Kartą jaunėlis sūnus, išvydęs mamos tapytą paveikslą, paklausė, kodėl ji nupiešė asilą. Iš J. Levčenkienės paveikslų žvelgiantys žirgai – jos vaizduotės vaisius. Menininkė tikino nesidairanti į kitų dailininkų darbus, nes nenori su kažkuo supanašėti.
„Nė nežinau, kaip žirgai atsirado mano gyvenime… Meilę jiems tikriausiai jaučiu nuo vaikystės. Atsimenu, kad būdama vaiku labai mėgdavau pro tvoros plyšį stebėti žirgų lenktynes. Gyvenome netoli hipodromo – jeigu pradingdavau, tėvai žinodavo, kur mane rasti, – vaikystės metus prisiminė pašnekovė. – Kodėl tapau žirgus? Mano manymu, tai – tobuliausi gyvūnai, kuriuose telpa ir ekspresija, ir lengvumas, ir agresyvumas, ir švelnumas. Dažniausiai drobėje vaizduoju judančius žirgus. Kuo sudėtingesnis judesys, tuo įdomiau jį piešti. Tapyba mane labai atpalaiduoja.”
Ryškias spalvas labiausiai mėgstanti J. Levčenkienė atskleidė, kad svajoja juodame fone nutapyti juodą žirgą. Įgyvendinti šį sudėtingą sumanymą ji ketina pasibaigus šventiniam bumui.
„Utenos dienai” kūrėja prisipažino, kad vieną kartą gyvenime jodinėjo ant žirgo, tačiau daugiau to daryti neketina. Neva apjojus nedidelį ratelį jos širdis ėmė plakti kaip pašėlusi, o pasaulis sukosi ratu.

Dirbo siuvėja

16 gyvenimo metų siuvėjos darbui „Utenos trikotaže” paskyrusi ir prieš septynerius metus jį palikusi J. Levčenkienė 2007-aisiais įsiliejo į rajono tautodailininkų būrį, netrukus pradėjo rengti savo darbų parodas. Meno studijų neragavusi kūrėja sakė, kad geriausias jos mokytojas – teptukas. „Žinau savo tikslą ir stengiuosi nebesimėtyti. Esu žmogus, kuris viską tiksliai planuoja. Iš ryto lipdau arba piešiu, vakare į rankas imu virbalus ir mezgu riešines, – kalbėjo namuose kurianti menininkė. – Tapybos darbų niekada neatidedu ateičiai – pradėjusi užbaigiu per kelias dienas. Kūryba užsiimu ištisus metus – neturiu nei laisvadienių, nei atostogų.” Sklaidydama albumą, kuriame sudėtos visų jos darbų nuotraukos, J. Levčenkienė sakė, kad jai labiausiai patinka piešti natiurmortus – vaizduoti namų apyvokos reikmenis, nuskintas gėles, vaisius ir pan.
Kai kalba pasisuko apie neįprastus klientų pageidavimus, pašnekovė atskleidė, kad piešiant visiškai nuogas moteris jai teko įveikti save.

Namisėda darboholikė

Paklausta, kokie rankų darbo gaminiai paskutiniu metu labiausiai žavi lietuvius, dažnai mugėse prekiaujanti J. Levčenkienė sakė, kad tautiečiai, gyvenantys baltuose it ligoninės palatos namuose, ieško ryškiaspalvių interjero akcentų. Kurdama keramikos dirbinius kalbinta uteniškė tikino vengianti žemiškų atspalvių. „Mugėse vos vienas kitas pirkėjas perka didelius darbus, dauguma ieško nebrangiai kainuojančių smulkmenų – magnetukų, suvenyrų. Turiu nuolatinių klientų, kurie atvažiuoja iš Vilniaus, Kauno, – teigė pašnekovė. – Mugėse man talkina vyras. Jam puikiai sekasi parduoti, matyt, turi prekybininko gyslelę. Man labiau patinka būti vienai nei tarp žmonių, esu namisėda ir darboholikė.”
J. Levčenkienė tikino, kad pinigai toli gražu nėra pagrindinis variklis, skatinantis kurti. Menininkės namuose „prištampuota” nemažai darbų, kurių niekas, išskyrus šeimą, nėra matę. Pasak uteniškės, yra žmonių, kuriems savo kūrinių ji nesutiktų parduoti už jokius pinigus.

Sugedusi krosnis įvarė depresiją

Pašnekovė su vyru užaugino du sūnus. Aštuoniolikmetis jaunėlis, mėgstantis brazdinti gitara, baigęs 12 klasių ketina mokytis Anglijoje, jo vyresnis brolis, kuriam 23-eji, studijuoja baldų gamybą ir dizainą. Medį prisijaukinęs J. Levčenkienės sūnus sumeistravo lentynas, ant kurių sutupdyti keramikos dirbiniai žvelgia į pro šalį einančius uteniškius. Drąsesni praeiviai, kaip teigė menininkė, lange išvydę spalvingas grožybes spustelėja durų skambutį ir užeina į svečius. Neretas smalsuolis, apžiūrėjęs J. Levčenkienės rankų darbo gaminius, patikusį įsigyja.
„Utenos dienos” kalbinta kūrėja sakė, kad negalėtų išsižadėti nei molberto, nei molio. „Neseniai buvo sugedęs „pečius”, kuriame degu savo keramikos dirbinius. Negalėjau juo naudotis tris savaites. Maniau, kad išprotėsiu… – juokėsi moteris. – Kiekvieną dieną skambindavau meistrui ir klausdavau, ar jį jau sutaisė.”

Dėl visko kaltas… taupumas

J. Levčenkienė puoselėja senąjį mezgimo amatą – virbalais mezga riešines, kurioms 2013 m. buvo suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas. Pašnekovė juokavo, kad kurti riešus šildantį ir puošiantį aksesuarą ją paskatino ne (kvaila) savybė – taupumas. Pirmą kartą pamačiusi riešines uteniškė norėjo jas įsigyti, tačiau šios tąkart pasirodė per brangios – kainavo 35 litus. „Per vieną parodą kolegė Julija Stankevičienė padovanojo man knygų skirtuką su įmegztais karoliukais. Grįžusi į namus tą skirtuką praardžiau, kad išsiaiškinčiau, kaip jis pagamintas, – prisiminė drabužius sau ir šeimai mezganti uteniškė. – Pamaniau – nebūsiu mezgėja, jei nenusimegsiu riešinių.”

Vokietį sužavėjo paršeliai

Prieš kurį laiką puodžių karaliumi tituluojamo Vytauto Valiušio seminare moliniais žaislais (švilpynėmis) susižavėjusią J. Levčenkienę šiandien jau galima vadinti jų meistre. Visą laiką dideliems darbams pirmenybę teikusi kūrėja sakė, kad norėjo pamėginti nulipdyti šį tą smulkesnio. „Mano švilpynėmis užkištas beveik visas pasaulis. Mugėse tai – labai populiari prekė, ypač mėgstama užsieniečių. Kartą vienas vokietis nupirko iš manęs visus molinius paršelius, – kalbėjo keramikė. – Švilpynės – puiki dovana tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Kuo didesnė švilpynė, tuo duslesnį garsą skleidžia. Vos tik sušvilpiu, prie manęs iš karto pribėga ir atsisėda šuo. Nežinau, kodėl jis taip daro…”

Jolitos Levčenkienės asmeninio archyvo ir autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas