Kupriai – kaimas šiaurrytiniame rajono kampe, Užpalių seniūnijoje. Sovietmečiu jis buvo gyvesnis dėl čia pastatytų fermų, veikusio malūno, prie kurių nuolat sukosi žmonės, o dabar likusieji gyventojai gyvena labiau savam kieme, kiekvienas eina apie savo ūkį.

Ežeriniai rąstai ir vogtų grūdų kišenė

Vienas iš nedaugelio senųjų Kuprių gyventojų Povilas Kapušinskas pasakojo, kad jo senelis gyveno kaime, vadinamojoje ulyčioje, tarp Burokų ir Seržentų sodybų. Per žemės reformą 1928 m. išsikėlė gyventi į vienkiemį – gavo 12 hektarų žemės. Statėsi jau naujus namus. Beje, per Pirmąjį pasaulinį karą besitraukdami vokiečiai Daglėjaus ežere paliko daug sielių (turbūt ketino išsiplukdyti Šventąja), tad iš vietinių kas „turėjo jėgos“, tas traukė rąstus ir naudojo trobesių statybai.

Iki tol, kol Kuprius prijungė prie Norvaišių tarybinio ūkio, kaimas priklausė „Ąžuolo“ kolūkiui. Čia buvo ir kolūkio centras. Ir žmonių buvo daug. „Tai čia daug žmonių buva! Daug suveidava! Rugius pjaudava, atsimenu, tai kur gi, tai dvidešimt vyrų su dalgėm pjaudava – gražu žiūrėt!Moterys rišapėdas rugių rankam.“ Vėliau imta pjauti arklinėmis kertamosiomis. Vladziaus Seržinto dideliame klojime kuldavodampe, o grūdus taip saugodavo, kad vienos bobutės kišenėje radę grūdų, nuteisė moteriškę aštuoneriems metams. Pasisekė „vagilei“, kad Stalinas greitai mirė, tad kalėjimo teragavo vos keletą mėnesių.

Pašnekovo tėvo brolį Balį ištrėmė, nes šis buvo mokytojas. Ištrėmė toli į pačią šiaurę, Čiukotką. Su žmona. Trijų mėnesių dukrelę Ireną paliko broliui Povilui Kapušinskui, vėliau mažametę prižiūrėjo sesuo. Kai tėvai grįžo, įsikūrė prie Vilniaus – Balys Kapušinskas įsidarbino Buivydiškių žemės ūkio technikume, tuomet pas tėvus nuvažiavo ir dukra.

Pusė hektaro pulkui vaikų

Kolūkiečiams buvo palikta 60 arų, tarybinis ūkis sumažino dar dešimčia arų. Tame nedideliame sklypelyje ne tik rugius duonai sėdavo, bet ir bulvėms vietos turėdavo užtekti: „Bulvių sodindava, visa. Kiauliukas raikia susipenėt. Bulvių pasodina, užauga neblogai, kiaulius du susipeni, būdava, papjauna – lašinių yr, bulvių ir pragyvena. Mes buvam keturi vaikai, Seržentų – šeši, Bučiaus – šeši, tokia Indrašiaus – irgi gal šeši ar septyni. Tai kiek vaikų! Ir be atlyginima, be pinigų išlaike vaikus, užaugina. A dabar viska yr, a dejuoja – viena vaika neišlaika!“ – juokėsi vyras.

Pasak P. Kapušinsko, ne tik Kupriai, bet ir aplinkiniai kaimai (Mažionys, Antakalniai) pasižymėjo gausiomis 4–8 vaikų šeimomis. „Armija, būdava, šokiuos kai suveina, tai nepareidava salės!“ – juokėsi vyras.

„Čia gi įdomu kaime buva. Tiek vaikų – pulkai! Čia ežeriukas Daglėjėlis ir Daglėjas, tai, būdava, kai vasarų prieina vaikų! Niekas nesaugodava – nei tėvų, nei nieka! Vaikai nuo tokia iki tokia diduma plaukioja ežerų skersai išilgai – ir niekas! Nei prigėrė, nei jokių sargybų buva – nieka! A dabar tu vaikų palaisk vienų, kad nuveitų tokia diduma ir maudytųs da (juokėsi)… A tais laikais niekas – nu užsiėmį žmonės buva, dirba.“

Kolūkio darbadienių pelai

Elektrą, pasak P. Kapušinsko, kaime įvedė, kai paleido Antalieptės hidroelektrinę. Kadangi pas Kapušinskus gyveno linijos tiesėjai (žmonių buvo daug, nes viską darė rankomis, net duobes stulpams kasė), šeimininkai buvo vieni pirmųjų, kurių namuose sužibo elektros lemputė (tuo pat metu elektros energija atsirado pas Bučius ir fermose). „Vakari būnam pas Bučių, išeinam – pas mus šviečia jau (juokėsi)! Palaidė, atsimenu kaip šiandie, elektrų – bėgam žiūrėt. Penkiasdešimt kelintais metais.“

Vežiojamą kiną rodydavo visur: Kuprių kultūrkėj, Martinčiūnų Rudoko namuose, Norvaišiuose, Kaniūkuose… Į seansus susirinkdavo pilnos salės, bilietai kainavo kapeikas, nes niekas pinigų daug neturėjo. „Bilietas kainuodava 20–30, kad nedaug ti – kapeikom. Taigi tais laikais viskas pigu buva – niekas neturėja pinigų. Jeigu kiaušinių da nuneša, parduoda bobela kokia – kapeikas duonai atsineša, tai duonai neužtekdava. A kolūky taigi padirbėja – darbadienius rašydava, a už darbadienį pusantra šimta gramų dienai grūdų duodava. Ir tai pelų iš sandėlių sušluodava.“

Sodyba ant šunų tako

Bučių sodyba yra pačiame Kuprių centre. Gal ne veltui Bučių močiutė sakydavo, kad jie gyvena „kaip ant šunų tako“ – niekada čia užeinančių žmonių netrūko. Anot Nijolės Bučienės, sovietinė valdžia nė neklaususi ėmė vos ne jų kieme statyti karvidę, veršidę, vėliau – grūdų sandėlį. Taip gal sugalvota ir todėl, kad čia šalia buvo ir konfiskuotas Bučių klojimas.

Pašnekovė pasakojo, kad Bučiai į Kuprius atsikėlė iš Grumbinų kaimo. Pranas Bučius (gim. 1897 m.), N. Bučienės uošvis, apie 1933 m. iš varžytinių palyginti nebrangiai nupirko Vygėlių namus su 17 hektarų žemės. Juos kiek perstatė: supuvusį galą nuardė – liko beveik pusė senosios gryčios. Anksčiau namas (seklyčia) stovėjo galu į kaimo gatvę.

Visai netoli trobos (pietryčių kryptimi) stovėjo pieninė. Jos vietoje dabar stovi kitas pastatas, o tada pieninė priklausė kolūkiui. Čia pieną veždavo visi aplinkiniai. Pirmoji pienininkė buvo Tamyra Vygėlytė, ją pakeitė Marijona Bučiutė. Paskui pieninę iškėlė į Norvaišius.

Kurį laiką Bučių namuose veikė ir parduotuvė – P. Bučius už tą patalpą gaudavo nuompinigių.

Pasak N. Bučienės, nors melioracija vyko iki beveik namų laiptų, Bučių sodybos, prisišliejusios prie kolūkio pastatų, nelietė.

Daugiau skaitykite čia.