Nedidelis Lėlių (tarm. Laliai) kaimas Užpalių seniūnijoje, anot Kupriuose gyvenančios Nijolės Bučienės (Kemeklytės), visada buvo panašaus dydžio, kaip ir dabar. Gal sovietmečiu kiek ir padidėjo, nes tuo metu kaimas tapo pagalbine kolūkio gyvenviete. Ir melioracija kaimo neišdraskė.

Nuo jaujos ugnies supleškėję namai

N. Bučienė pasakojo, kad jos gimtojoje sodyboje Lėliuose stovi jau trečias gyvenamasis namas. Pirmas sudegė nuo prie jo priglaustos ir užsiliepsnojusios jaujos. Labai panašus likimas ištiko ir antrąjį namą – jį kiek atstatė, kiek paremontavo, ir taip jis stovėjo iki 1960-ųjų. Tuomet iš tremties grįžęs pašnekovės tėvas nuvertė senąjį namą ir iš dar seniau tam tikslui paruoštos medienos pastatė naują. N. Bučienė ėjo į penktą ar šeštą klasę, tad atsimena statybas. Atsimena ir senąjį namą. Seklyčią nuo pirkios skyrė nemaža prikaitė, kur rankinės girnos stovėjo, buvo laikomos bulvės, burokai.

Sodyboje stovėjo ir labai senas, didelis klojimas, kuris, kadangi buvo reikalingas kolūkiui, buvo perdengtas skiedromis.

Sodybą valdė du broliai: Pranciškus ir Juozapas Partinauskai, turėję apie 23 hektarus. Juozapas buvo virėjas, dirbęs „par ponus“ Vokietijoje. Namie buvo retas svečias, į senatvę grįžo tėviškėn. Šeimos nebuvo sukūręs. Po brolio mirties netrukus mirė ir jis.

Partizanai be ginklų

N. Bučienė pasakojo, kad susirinkęs kaimo jaunimas nusprendė neiti į sovietų armiją. „Visi susitarė neit kariuomenėn. Anys pasdarė kažkur ti kakį tai bunkerį. Paškanỹs, ažu Bakšia sodybas, Kavaliauskas taks gyvena.Tokia kaip ir nuošali vieta, tai ti jaunimas suveina. Nu, ir visi kartom groja. Takie ti ir partizanai. A kaip jauni buva, tai vis tiek tuo laiku taigi kūrė kažkokius planus, kaip čia nepapult ton kariuomenėn. Nu, tai Kemekliokai (Šarkių Kemekliai – aut. past.) buva plačiai užsidėjį, partizanava kaip reikiant, tai, saka, kakie jūs čia do partizanai, kad nei ginkla neturit, nei nieka, tai kų gi ti… Kažkur suieškaja kažkakį tai šautuvų. Mana tėtei, kaip pačiam vyriausiam, padave tų šautuvų, kai mus puls – tai gintis! Tai bija laikyt, kažkur miški išneše pakavot. Ir kažkas pamate ir indave, kad turi šautuvų ir kariauna prieš valstybį.“Anot pašnekovės, kuriai tuo metu buvo kiek daugiau nei metukai, tėvui 1949 m. sukurpė bylą ir išvežė į Vorkutą (Rusija), paskui Karagandą (Kazachstanas). Grįžo tėvas 1957-aisiais, tačiau palaužta sveikata. Mirė 1965 m. Apie tremtį daug nepasakojo, dirbo fermoje prie arklių, statybose.

Atgaivinta majava

Kai N. Bučienės marti Irena Bučienė atėjo gyventi į Lėlius, ji ėmėsi organizuoti majavas. Tada visiems prisireikė („Žiūriu, kad man ir žmones nebetilps – kiek jų priėja!“), bobutės dviračiais atvažiuodavo iš gretimų Pladiškių ir tolimesnių Šarkių, o kaimo senbuvė Eleonora Garunkštienė priminė, kad anksčiau pas juos būdavo gegužinės pamaldos. Pamokė naujokę, kaip reikia paruošti altorėlį. Kadai nutrūkusios pamaldos Bučių namuose vyko bent dešimt metų. Ir, anot I. Bučienės, majava buvo stipri, nes kaip giedoti susirinkusiuosius mokė Užpalių bažnyčios chore giedojęs Pranas Mikučionis iš Pladiškių. Jis pašnekovę mokė giedoti ir pagrabuose. Po majavos (bet tik šeštadieniais) vykdavo ir gegužinė.

Vasarą gegužinės vykdavo ant legendinio Šarkių kaimo Aukštuolas kalno, ten kultūrinius renginius (spektaklius) rengdavo ir Pladiškių biblioteka. Muzikantų netrūko, akordeonu grodavo net trys grojėjai: Narcizas Rožė iš Antakalnių, Algirdas Chmilkevičius (mokėjo ir armonika) ir Vytautas Kazlauskas iš Vygėlių.

Žiemą žmonės šokdavo Čerškų sodyboje Pladiškiuose, trypdavo kaimo žmonės ir senoviniame dviejų galų Rudokų name Martinčiūnuose (šokiai vykdavo po kino).

Biškį traktariaus ant laukimo ežios

N. Bučienė prisimena, kad Lėliai priklausė kolūkiui „Naujas gyvenimas“ (kolūkio centras buvo Rimiškiuose), Mažionys – „Ąžuolui“, Norvaišiai – „Artojui“… Paskui visus kolūkius sujungė į Norvaišių tarybinį ūkį. Kai mirė direktorius Čiegis, ėmė keistis vadovai, lyg ir stengtasi, kad ši žemės ūkio organizacija išsilaikytų, kolūkis virto žemės ūkio bendrove, bet nuo žlugimo nebeišsigelbėjo: vieniems atrodė, kad drauge visiems bus geriau, o kiti norėjo dirbti savarankiškai. Pagal darbo stažą skyrė pajus, bet mažai kas gavo atskirai pastatą ar traktorių – teko dalytis bent keliems savininkams: „Gava biškį pastata, biškį gelažų, biškį traktarius, biškį kambaina. Vienas traktarius priklausa keliem – vienas išvažiuoja dirbt, a kitas unt ežios sėdi ir laukia, kadu gali pasimt. Šienas džiūsta – vienas varta, a kitam irgi raikia…“ Vėliau vieniems iš kitų techniką perpirkus, savininkų sumažėjo.

Anot N. Bučienės, Norvaišių tarybinis ūkis buvo stiprus, tik bėda, kad vadovas buvo per taupus – viską, ką sukaupdavo, atiduodavo valdžiai. Visai kitaip esą elgėsi iš Antakalnių kilęs Jotaučių tarybinio ūkio direktorius Barauskas, jis padėdavo žmonėms, stengėsi pagerinti infrastruktūrą.

Pasak N. Bučienės, vaikai norėdavo kolūkyje uždarbiauti, bet kol būdavo maži, niekas jų neimdavo. Tik kai pabaigė tris klases, leido arkline grėbelka grėbti pievas. Tėtė pakinkydavo arklius, ir ji su kita vienmete pacanka Gražina Chmilkevičiūte iš gretimos Voverynės grėbdavo. Pirmą vasarą grėbė ne tik šieną per šienapjūtę, bet ir rugienas per rugiapjūtę. Mynė vežimus. Daug dirbo, daug ir uždirbo – po 20 rublių.

Javus tuomet dar kirsdavo su arkline kertamąja, paskui juos kūlaraišomis rišdavo į pėdus, o šiuos statydavo į gubelas. Iš 8–10 rugių pėdų sustatydavo stagus. Iš vieno perlaužto pėdo padarydavo stogą. Kai javai kiek pradžiūdavo, kraudavo į vežimus ir veždavo į klojimus, į šalines. Tada kuliamąja prasidėdavo kūlimas.

Lengvų pamokų trumpi kilometrai

Anot Genovaitės Bertašienės (Remeikytės), ji šiuo metu bene vienintelė Lėliuose, kuri gimusi, augusi ir dabar gyvenanti savo gimtuosiuose namuose. Moters senelis, Dominykas Gipiškis, mirė keturiasdešimtkažkelintais, palikęs tris dukras. Sūnus dingo be žinios per karą. Viena iš dukrų, pašnekovės mama Stanislava, ištekėjo už Jono Rimiškio, kuris buvo kilęs iš Užpalių. Vyras atėjo užkuriom pas žmoną ir šiosios gimtojoje sodyboje ėmėsi statyti naujus namus.

Nors įprastai mokykla buvo Paškonyse, kai G. Bertašienei prisireikė eiti į pirmą klasę, mokyklą atkėlė į Lėlius, Garunkščio namus (jos jaunesnė sesė vėliau ėjo jau į Norvaišius). G. Bertašienė pradinėje turėjo keturias mokytojas: Butiškienę, Dadonienę, Varkauskaitę ir Strakšytę.

Vidurinę mokyklą lankė Užpaliuose. Važiuodavo autobusu. Jei pradinėje mokytojas buvo šventas dalykas, vidurinėje jau išmoko, kad kartais ir iš pamokų galima pabėgti. Jei būdavo sunkios pamokos ir autobusas neatvažiuodavo, tai grįždavo namo, o jei lengvos – tai ir pėsčiomis nueidavo. Autobusai buvo pilni (ypač penktadienį ir šeštadienį), žmonės stovėdami važiuodavo.

Daugiau skaitykite čia.