Nuostabūs tie Lietuvos dvarai – istorijos ir kilniosios kultūros saugotojai. Ignalinos rajone keturi jų privačiomis iniciatyvomis prikelti naujam gyvenimui. Vienas jų, daugeliui iki šiol dar nematytas, atgimimo sulaukęs Dūkšto dvaras. Baltasis jo rūmas iš tolo gražiai šviečia ant Parsvėto ežero kranto. Dvaras visuomenei pristatytas 2022 m., kuomet čia vyko Europos paveldo dienoms skirtas Ignalinos krašto muziejaus renginys ,,Dūkšto dvaro kultūros pėdsakais“. Dūkšto dvaras šį balandį atvėrė duris visiems – ne tik organizuotoms grupėms, bet ir pavieniams lankytojams. Įėjimas mokamas, grupėms būtina išankstinė registracija.
Tarp Parsvėto ir Parsvėtaičio ežerų pastatytas Dūkšto dvaras minimas jau XVI a., tada jį valdė kunigaikščiai Giedraičiai, vėliau – Stabrovskiai. 1573 m. dvarą nupirko dvarininkai Rudaminos ir rūpinosi juo iki 1813 m. Iki XX a. pr. Dūkšte šeimininkavo Beganskiai ir Daugėlos. 1901 m. Daugėlos dukra Teresė susituokė su Vilniaus universiteto filomatų draugijos veikėju Tomu Zanu. Zanams dvaras priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Tomui (Tomašui) Zanui dvarininkaujant čia buvo labai populiari sodininkystė, tvenkiniuose profesionaliai auginti starkiai, o iki šiol išlikę keli sodų masyvai dabar po truputėlį tvarkomi. Dūkšto dvaro parke iki Antrojo pasaulinio karo stovėjęs gyvenamasis namas, vadintas „prosenelių namu“. Jame gyveno Dūkšto dvaro savininko Tomo Zano (filareto T. Zano proanūkio) prosenelė Helena Bieganska, kitos vyresnės kartos moterys. Kartais tame name apsigyvendavo ir dvaro savininkai – dažniausiai vasarą, kai rūmus užleisdavo svečiams ar vasarotojams, nes buvo įkurtas pensionas. 1939–1944 m. dvare veikė Žemesnioji žemės ūkio mokykla. Daugybę metų senieji pastatai buvo laiko ir žmonių niokojami. Nepriklausomybės pradžioje jais domėjosi ir čia tvarkytis bandė ne vienas savininkas, bet tik maždaug prieš dešimtmetį dabartinių savininkų dėka dvaras pradėjo iš tikrųjų keistis, gražėti ir tapo atviras. Kiek toliau nuo pagrindinio pastato išlikęs ir senasis medinis kumetynas. Iš maumedžio statytas pastatas neblogai išsilaikęs, bet jį taip pat reikėtų atnaujinti. Išlikę ir nemažai ūkinių pastatų akmeninių sienų, dekoruotų liaudiškais motyvais. Šalia – Adomo Mickevičiaus liepų alėja. Garsus poetas čia dažnai svečiuodavosi. XIX pr. dvare gyveno žymus to meto dailininkas, Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas (1762–1835). Jis čia mirė ir buvo palaidotas dvaro kapinaitėse, buvusios ir 1956 m. sudegusios bažnyčios vietoje. Kapavietę ženklina betono obeliskas su metaline viršūne, pastatytas 1974 m. (architektas Viktoras Kunickas). Senosios dvaro laidojimo kriptos dabar uždengtos laikinu mediniu stogeliu ir laukia tvarkymo darbų. Kapinaitėse galima aplankyti ir žymaus pomologo Adomo Hrebnickio (1857–1967) šeimos kapus. Jei anksčiau lietuviai dvarus asocijavo su baudžiava, su blogybe, tai ilgainiui tas suvokimas keitėsi, ypač pasibaigus sovietiniam laikotarpiui. Dvarai pradėti atverti visuomenei, tapo ne tik istorijos, bet ir svarbiais kultūros paveldo objektais, o muziejai ima didžiuotis, turėdami sąsajų su dvarais. XX a. pr. dabartinės Lietuvos teritorijoje būta apie 3 500 dvarų sodybų, o šiuo metu yra išlikę tik apie 600. Ignalinos rajone pats žinomiausias ir kultūriniais renginiais garsus – Paliesiaus dvaras. Ignalinos krašto dvarai – tai deimantai, kuriuos turime saugoti, jais žavėtis ir puoselėti, kaip neįkainojamas paveldo vertybes.
