„Senas malūnas“, „Žiemos simfonija“, „Gimtadienio puokštė“, „Vienišas vilkas“, „Senelio pypkė“, „Audėja“, „Mamos augintinės“ – tai tik mažytė dalis pavadinimų, kuriuos savo paveikslams suteikė tautodailininkė, 2011 metais gavusi liaudies meno kūrėjo statusą, Alvyra Žemaitienė. Savamokslė tapytoja, savo darbuose daugiausia vaizduojanti gamtą, gėles ir kaimo buities epizodus, yra išleidusi du jos kūrybą pristatančius albumus: „Vėrinys tėviškei“ (2016 m.) ir šiais metais pasirodžiusį „Spalvų giesmė tėviškei“. Apie tai, koks buvo jos kūrybinis kelias, ir pasikalbėjome su autore, gegužės 4 dieną atšventusia savo 85-metį.
Piešdavo naktimis
Paklausta, kada jos gyvenime atsirado piešimas, A. Žemaitienė prisiminė savo vaikystę Šikšnių kaime (Daugailių sen.), kirpėjo amatą turėjusį „gramatną“ tėvelį ir mamytę, kuri buvo beveik beraštė, tačiau, kaip ir dauguma to meto kaimo moterų, puiki audėja. A. Žemaitienė augo penkių vaikų šeimoje. „Aš jau maža būdama piešiau. Iš pradžių kopijavau nuo mokyklinio leidinio „Saulutė“. Tai ir buvo mano pradžia“, – pasakojo dailės nestudijavusi, tačiau visą gyvenimą kurianti moteris. Ji dažnai piešdavo jau sutemus, kai tėvai ir kiti namiškiai miegodavo, ir laikas prabėgdavo taip greit, kad net nepajusdavo, kaip ateidavo vidurnaktis. Gyvenimas kaime nebuvo lengvas, tėvai net buvo nutarę nebeleisti Alvyros į penktą klasę, tačiau, geros kaimynės įkalbėti, jie persigalvojo, ir taip būsima tapytoja baigė Sudeikių septynmetę mokyklą. Paskui laukė mokslai Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje. Mokykliniais metais ją visada lydėjo piešimas – mergaitė apipavidalindavo tais laikais leidžiamus mokyklinius žurnalus, albumus, kurdavo įvairias šventines dekoracijas ir net, dar pati būdama mokinė, turėjo savo dailės būrelį, kur mokė kitus vaikus piešti.
Į dailę neįstojo
Baigus mokyklą ir atėjus laikui pasirinkti studijų kelią, pašnekovė pabandė įstoti į tapybos studijų programą Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). „Stojančiųjų buvo daug. Stojamojo egzamino metu reikėjo nupiešti Šv. Onos bažnyčios bokštus, sraigtinius laiptus, vėliau davė piešti gyvą bobutę. Aš žmonių niekada nepiešus. Tai taip ir buvo, kad neįstojau“, – prisiminimais apie nepavykusį planą susieti gyvenimą su profesionalia daile dalijosi A. Žemaitienė, kuri po šios nesėkmės ne tik neatsisakė piešimo, bet ir toliau tobulinosi peizažų ir natiurmortų tapyboje. Ji taip pat prasitarė, kad tuo, jog neįstojo į Vilnių, labiausiai džiaugėsi mama, mat abiejų tėvų sveikata buvo suprastėjusi, vyresnysis brolis tarnavo armijoje, kitą brolį augino dėdė, seserys buvo jaunesnės, tad tai, kad ji lieka namuose, perimdama praktiškai visus namų ruošos darbus, buvo gera paspirtis šeimoje. Taip, kurį laiką padirbėjusi kolūkyje, A. Žemaitienė įsidarbino Daugailių bibliotekoje. Taip pat jai yra tekę eiti ir Daugailių apylinkės pirmininko pavaduotojo pareigas. Ištekėjusi ir besilaukdama pirmagimio, ji su vyru persikėlė gyventi į Uteną, pradėjo dirbti ligoninėje. Iš pradžių buvo kasininkė, vėliau pakilo iki vyr. buhalterio pavaduotojo pareigų. Bedirbdama įgijo biudžetinių įstaigų vyriausiojo buhalterio kvalifikaciją, o netrukus buvo pakviesta į mėsos kombinatą, kur ir pradirbo iki pensijos. „Direktorius paskatino mane tęsti mokslus“, – pasakojo nuo mažens matematiką mėgusi ir į tiksliuosius mokslus linkusi pašnekovė, kuri, būdama labai stropi ir turėdama tikslą, neakivaizdžiai raudonu diplomu baigė Kauno maisto pramonės technikumą (dabar – Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centras). Po kurio laiko niekam nesakiusi, kad neatbaidytų sėkmės, A. Žemaitienė įstojo į Vilniaus Vinco Kapsuko universitetą (dabar – Vilniaus universitetas), pasirinkusi ekonominės kibernetikos ir finansų studijas, kurias sėkmingai baigė.
Produktyvūs metai
Dirbdama mėsos kombinate pašnekovė nutapė ko gero daugiausia paveikslų. „Tai buvo produktyvūs metai“, – pasakojo A. Žemaitienė ir patikino turinti labai gerą regimąją atmintį, mat būna, kad gamtą tapo ne tik iš vaizduotės, bet ir ištraukdama iš atminties regėtus vaizdus. „Kažkada pamačiau ant kelio nugriuvusį medį. Man jis įstrigo. Grįžusi namo iškart ėmiau ir nutapiau“, – kalbėjo moteris, daugiausia piešianti peizažus. Mėgstamiausiu ir labiausiai kūrybiškai vykusiu metų laiku ji vadina žiemą. „Labai mėgstu gėles. Visada prie namų turėjau ir dabar turiu daug gėlių. Todėl dažnai neatsispiriu norui jas įamžinti tapybos darbuose“, – apie meilę augalams prasitarė dailininkė, kurios asmeninėje galerijoje natiurmortų su gėlėmis taip pat yra nemažai. Yra ir gamtos vaizdų, kuriuose galime pamatyti gyvūnus (vilkus, gulbes, arklius, vištas ir kt.), tačiau jų, kaip ir paveikslų su juose vaizduojamais žmonėmis, nėra labai daug. Darbšti savamokslė menininkė, parodose dalyvaujanti nuo 1986 metų (nuo 1990 m. yra aktyvi tautodailininkų klubo narė), aliejiniais dažais, kaip pati sako, yra nutapiusi per 3 000 paveikslų. Daug jų žmonės yra nupirkę, daug darbų išdovanota, kai kurie saugomi liaudies meno kolekcijose galerijose, muziejuose, meno centruose. Nemaža dalis autorės darbų jau iškeliavę ir į platųjį pasaulį: Lenkiją, Italiją, Rusiją, JAV, Norvegiją, Suomiją ir kt.
A. Žemaitienė po akies operacijos kurį laiką kūryba neužsiima, tačiau prisimena, kad paskutiniais metais daugiausia prašymų būdavo nutapyti gimtąsias sodybas. „Žmonės duodavo man nuotraukas, iš kurių ir tapydavau. Jie, matyt, nori įamžinti savo senelių ir prosenelių namus, išsaugoti jų atmintį“, – svarstė pašnekovė, kuri taip pat yra nutapiusi ir nemažai bažnyčių – Labanoro, Saldutiškio, Pakalnių, Daugailių, Antalgės – ir kai kuriuos paveikslus padovanojusi tuo metu parapijose dirbusiems kunigams.
