Tęsiame pasakojimą apie Lėlių kaimą (Užpalių sen.). Šįkart atsiminimais dalijasi trys pusbroliai: apie Sibirą iš tėvų kažkiek žinojo Ona, apie namų statybą ir Laumės akmenį Rimantas, o Aldona apie plakatų gamybą šokiams, į kuriuos negalėjo eiti.

Namai

Mickių sodyba, apjuosta eglėmis, stovi prie Pladiškių–Martinčiūnų–Rimiškių sankryžos. Pasak Rimanto Mickio, anksčiau jo senelio Prano Gipiškio gryčia stovėjo kitapus kelio. Per karą dabartinės sodybos vietoje jie pasistatė molinį tvartą. Vėliau čia namus ėmėsi statydintis užkuriomis atėjęs pašnekovo tėvas Vytautas Mickys (medieną jam davė žmonos broliai, kurie iš pradžių irgi galvojo ten statytis namus). Statė vienas pats, kolūkis suteikė 1 000 rublių paskolą. Medinis namas, kuris dabar yra apmūrytas R. Mickio, iškilo apie 1962 m.

Sprogmenų nepajudinta Laumė

Laumės akmuo guli R. Mickio seneliui priklausiusioje žemėje. Nors pašnekovas ir nežino, kad riedulys taip vadintas, atsimena, kad 1980 m. (jis kaip tik iš sovietų armijos grįžo) melioracija iškirto aplink akmenį mišką, bandė jį iš žemės nesėkmingai ištraukti – planuota vežti į Kamajus, gaminti paminklus. Bandyta ir sprogdinti.

Netoli akmens bėgo nedidelis, bevardis, gal metro pločio ir kilometro ilgio upeliukas, įtekėjęs į Pladiškių kaimo ežerą. Melioratoriai jį pakišo po žeme. Gal prieš trisdešimt metų upelis, ištrūkęs iš kalėjimo, išsiveržė į laisvę, tačiau vėl negailestingai buvo įkalintas tamsumoje.

Plačiai žinomi šokiai

Aldona Bikuvienė (Mickytė) pasakojo, kad Lėlių gyventojai su gretimu kaimu švęsdavo kartu. Susitikimo vieta buvo tarybinio ūkio senas sandėlis. Sueidavo ne tik jaunimas, bet ir senimas, vaikai.

Apylinkėje garsiausi šokiai vyko Šarkių kaime ant Aukštuolės kalno. Pašnekovei leido tik plakatus išrašyti, bet ne į pačius šokius, prie jų organizavimo prisidėdavo jos vyresnis brolis. Nors A. Bikuvienė atsimena savaitgaliais pro jų kaimą į Šarkius iš Utenos ir kitur zvimbiančius jaunimo motociklus, „aukšto lygio šokių“ ant Aukštuolės būta dar anksčiau.

Valdinga akmens valdovė

Nors apylinkėje telkšojo ne vienas ežeras, vaikai taip mėgo turkštis Mickių iškastoje kūdroje, kad sudrumstas vanduo nespėdavo nusėsti. Vienas mėgstamiausių mažųjų užsiėmimų buvo „žaisti pleikų“. Žiemą ant šito tvenkinio ratu sukdavo roges, žaisdavo ledo ritulį, važinėdavo slidėmis.

Laumės akmenį, riogsantį Mickių žemės pakrašty, valdingai valdė Aldona. Jei supykdavo ant kokio berniuko, tai ir užlipti neleisdavo. Vis dėlto pašnekovė pripažino, kad berniukai ją mylėjo. Gal todėl, kad jai labiau nei lėlės rūpėjo karas, šautuvai ir kiti įprastai berniukiški dalykai. Su broliu Rimantu, pusbroliu Zenonu ir kaimynais Lionginu ir Vitalijumi iš tėvelio statybininko pagalių kažką kaldavo, konstruodavo…

Sotesnė tekintojo duona

Onai Kalvelienei (Butkytei) mama Pranciška (Gipiškytė) pasakodavo, kad ji su seserimis eidavo miegoti į klėtį net kai buvo šalta. Nors nuo šalčio ir gindavosi šiltomisduknomis, jei po pirties plaukai nespėdavo išdžiūti, jie prišaldavo prie pagalvės.

Beje, mamai, dar paauglei, teko dirbti sunkius vyriškus lauko darbus (arti, akėti), nes tėvas buvo kaimo seniūnas ir, užsimetęs apsiaustą ant pečių, pasiėmęs į ranką lazdą, eidavo per kaimą daryti tvarkos, t. y. rašyti reikalingų raštų. Anūkė spėjo, kad senelis, būdamas Petrograde (Rusija), įgijo tam tikrų raštvedybos įgūdžių, kurie leido jam ateityje juos sėkmingai panaudoti savo darbe.

Mama jauna ištekėjo už Jono Butkio, turėjusio 35 hektarų ūkį, į Trunčiškes (Rokiškio r.). Už šiuos hektarus su vyru ir dviem sūnumis pateko į Sibirą. Sibire dar gimė ir dukra. Į Lietuvą ji grįžo, kai jai tebuvo treji metukai, tad daugiau prisimena, ką pasakojo kiti. Pati pamena tik tiek, kad gyveno barakuose, kuriuos nuo kelio skyrė aukšta tvora. Už jos mergaitei buvo draudžiama išeiti, tačiau kartą turbūt vis dėlto išėjo ir vos netapo pasibaidžiusių kolūkio arklių auka – jai pasisekė, kad gyvuliai spontaniškai prasiskyrė priešais mažametę.

J. Butkys dar prieš tremtį kurį laiką gyveno Kaune ir buvo apsimokęs tekintoju. Ši specialybė pravertė tremtyje: vietoje sunkaus darbo taigoje jis dirbtuvėse žemės ūkio technikai tekino reikalingas detales. Jeigu taigoje tremtiniai nuo bado vadavosi skurdžiu maisto daviniu, tekintojas sugebėdavo namo parnešti ir kažkiek pinigų. Vis dėlto iš pradžių už tuos pinigus nebuvo ko nusipirkti, o mažamečiai sūnūs po kelionės labai susirgo. Jie viduriavo nuo greičiausiai nešvaraus vandens, kurio į vagonus atnešdavo kareiviai. Ligonius išvežė į už dešimties kilometrų esančią kažkokią gydymo įstaigą. Motina, bijodama, kad vaikų neras, norėjo važiuoti kartu, bet jai sėstis į vežimą neleido, tačiau kartu važiavusi rusė lietuvei patarė stotis ant pavažų – sniego buvo tiek daug, kad nueiti pėsčiomis būtų buvę neįmanoma. Ši kelionė leido motinai kitą kartą žinoti, kuria kryptimi eiti. Vaikai (keturių ir penkerių metukų) taip sirgo, kad vienas jų net nepažino motinos, o ši grįžusi namo vyrui pasiguodė, kad greičiausiai jie neteks savo atžalų. Vis dėlto viskas susiklostė sėkmingai – vaikai ne tik išgyveno, bet ir į Lietuvą grįžo. Paskutiniu masiniu trėmimu Lietuvą palikę tremtiniai, kuriems Rusijoje buvo pasakyta, kad jie Tėvynę gali pamiršti, vis dėlto visi gyvi iš Tomsko srities Verchniakersko rajono Rybinsko kaimo namo grįžo 1959 m. Nors Butkiams buvo uždrausta vykti į Lietuvą, kažkokiu būdu jie sugebėjo pasiekti Lėlius. Šeimos galvai darbą Duokiškio kolūkio dirbtuvėje vėl padėjo gauti įgyta tekintojo specialybė. Nors mama turėjo bėdų su širdimi, kurį laiką jai teko dirbti sodininkystėje (sodino, skiepijo medelius), paskui, kaip ir vyras, dirbo Duokiškio kolūkyje: ravėjo, vežė šieną, rovė linus…

Pavyko Butkiams atgauti ir gimtuosius namus, kuriuose gyveno J. Butkio sesuo su vyru.

Reginos Nakienės asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.