Naujoji Kachovka (ukr. Нова Каховка) – miestas Chersono srityje, pietų Ukrainoje. Turbūt retam uteniškiui šis pavadinimas kažką sako. Tačiau Tais Danishchuk, prieš ketverius metus atvykusiai į Uteną (čia nuo 2018 m. jau dirbo jos vyras, todėl pasirenkant, kur persikelti, klausimų nekilo), prasidėjus karui Ukrainoje, tai yra jos gimtieji namai, kuriuos teko palikti. Apie karą su Tais stengėmės kalbėtis kuo mažiau, nors, žinoma, prisiminimų išvengti ne visada pavyksta, o kartais gal net ir nereikia to daryti… Susitikome pasikalbėti apie tai, kas ją ir uždega, ir nuramina, kas veda į priekį ir skatina pasinerti į pačias sielos gelmes – apie kūrybą. Tais yra dailininkė grafikė, dažnai matanti ir savo darbuose parodanti tai, ką protu sunku suvokti. Būna, kad jos paveiksluose žmonės atpažįsta save, susitapatina su jais ir be jų nebegali…

Pedagogo keliu nepasuko

„Piešiu nuo pat vaikystės. Mama turėjo nuotrauką, kur aš, maždaug trijų mėnesių amžiaus, laikau rankoje rašiklį, ir ten jau popieriaus lapas prikeverzotas“, – pasakojo menininkė iš Ukrainos. Ji net teiravosi mamos, ar taip tikrai buvo, ir mama patvirtino – taip, trijų mėnesių Tais, dar gulėdama, jau braižė kažką popieriuje. Iš visų giminių ir artimųjų, kuriuos moteris pažįsta, niekas nepiešė. Tiesa, Tais mama, kuri yra armėnė, pasakojo, kad jos sesuo lyg ir piešdavo, tad galbūt kūrybinių polinkių šaknys – Armėnijoje. Lankydama vaikų darželį, ji taip pat nuolat piešdavo. Pamena, kad tėtis turėjo draugą dailininką, kuris, pamatęs jos, dar mažos mergytės, piešinukus, iš karto pasakė, kad reikia stebėti ir nepraleisti momento, kada išleisti Tais į meno mokyklą, nes mergaitė turinti talentą. Taip ji, būdama aštuonerių, pradėjo lankyti meno mokyklos keramikos krypties užsiėmimus. Paskui, kai jau atėjo laikas studijuoti, būsimoji dailininkė norėjo rinktis bet kokią specialybę, kad tik ši būtų susijusi su piešimu, tačiau ten, kur ji labiausiai norėjo, galimybių įstoti nebuvo, nes studijos buvo per toli nuo namų ir per brangios, todėl Tais įstojo į tuometinį Chersono valstybinį pedagoginį universitetą, kur 2003 metais pabaigė dailės ir meninės kultūros studijų bakalaurą. Dvejus metus dėstė vaikams dailę toje pačioje meno mokykloje, kurioje kažkada mokėsi pati, tačiau, pastebėjusi, kad griežtai sistematizuotas pedagoginis darbas ne jai (nors su vaikais dirbti labai patiko), pradėjo ieškoti kito kelio, dirbdama paprastus darbus bei toliau piešdama ne tik savo malonumui, bet ir priimdama užsakymus, dalyvaudama su savo darbais įvairiose parodose.

Sudėtingas klausimas

„Tai yra dalis manęs. Nežinau, iš kur tai kyla. Tiesiog imu ir piešiu“, – kalbėjo Tais ir prasitarė, kad klausimas apie įkvėpimą jai užduodamas itin dažnai, tačiau jis labai sudėtingas, nes kažkokio konkretaus momento nėra, popieriaus lape tik jai vienai pavaldžiais simboliais atgula mintys, įkvėpti gali pamatytas filmas, kartais net sapnai. Tuomet ji tiesiog nusipiešia eskizą, paruoštuką, kad nepamestų minties, ir, jeigu tuo metu neturi laiko kūrybai, vėliau imasi paveikslo piešimo. Ne visi kūrėjos darbai turi pabaigą. „Būna, kad atsikeliu ryte ir tiesiog degu, kaip noriu piešti. Ir piešiu, piešiu. Paskui pamatau, kad vis dėlto neišeis, kažkas nelimpa… Tada numetu tą piešinį į šalį nebaigtą ir pradedu kitą“, – savo, kaip menininkės, patiriamomis emocijomis dalijosi pašnekovė ir pasidžiaugė, kad svarbiausia, jog vyras ją supranta ir priima tokią, kokia yra. „Iš pradžių būdavo, kad tomis akimirkomis, kai aš pasinerdavau į save, jis prieidavo ir klausdavo, ar man viskas gerai“, – juokėsi pašnekovė ir papasakojo, kad šeimai gyvenant nedideliame bute užsiimti kūryba nėra paprasta, nes vietos mažai, o tiek ji, tiek jos vyrai (sutuoktinis ir sūnus), kuriuos Tais be galo stipriai myli, turi teisę į savo poreikius, savo erdvę. „Man reikia pasinerti į save, aš užsidedu ausines, o jiems tada būtinai prireikia kažko į virtuvę – atsigerti vandens, pavalgyti. Aš negaliu taip lengvai imti ir persijungti, tarkime, vienu metu virti barščių ar atlikti kokius kitus buities darbus ir piešti – turiu užsidaryti, nes, kaip bepažiūrėsi, dailininkai yra vienišiai. Todėl kartą vyrui ir pasakiau, kad gana, man reikia savo erdvės, kur galėčiau ramiai piešti“, – prisiminimais dalijosi Tais. Tačiau dabar, jau persikrausčius į didesnį butą, kur atskira erdvė kūrybai yra, laiko tam po dienos darbų lieka labai mažai. „Būna, kad nuo pat ryto aš labai noriu piešti, tačiau žinau, jog man reikia eiti į darbą. Žinoma, aš einu į darbą. Tačiau tokiais momentais jaučiuosi lyg išdavikė, tarsi išduočiau savo pašaukimą“, – apie nelengvus pasirinkimus menininko gyvenime prasitarė moteris.

Suranda vienas kitą

Tais turi savo mėgstamą stilių – grafiką. Jai nepatinka piešti spalvomis, nes, pasak dailininkės, per spalvas labai paprasta perteikti tai, ką nori pasakyti žiūrovui, o kai piešiama grafikos stiliumi, kur dominuojanti spalva yra juoda, vyrauja linijos, juodų ir baltų dėmių deriniai, emociją atskleisti sudėtingiau, kas ir yra įdomu, taip pat atsiranda daugiau saviraiškos laisvės, vietos improvizacijai, vaizduotei, net meditacijai. „Niekada nepiešiu būdama blogos nuotaikos, nes kiekviename darbe pasilieka dalis mano energijos, o žmonės tai jaučia. Kūryba – tai dailininko bendravimas su žiūrovu per jo paveikslus“, – mintimis dalijosi Tais ir atskleidė, kad šių dienų kūryba, nors ji nėra linkusi nieko kritikuoti, dažnai kelia dviprasmiškų minčių. Jos akimis, daug įdomiau yra žiūrėti į paprastą juodą kvadratą baltame fone nei į iki smulkmenų „išlaižytą“ obuolį, nes tokį pat obuolį gali nusipirkti parduotuvėje ar turguje ir jį suvalgyti, o žiūrint į tokį paveikslą, nebelieka galimybės pamatyti tai, kas yra už matymo ribų. „Man įdomu pabandyti parodyti tai, kas nėra matoma, ir kiekvienas mano darbus gali pamatyti savaip“, – apie savo santykį su žiūrovu per kūrybą pasakojo Tais. Ji prisiminė, kaip, lankydama psichologijos užsiėmimus, buvo pasinėrusi į meditaciją, kurios metu pas ją atėjo elnias. Taip gimė paveikslų serija „Totemai“. Kartais menininkė gauna ir užsakymų. „Mergina paprašė, kad nupieščiau paveikslą – tai turėjo būti dovana jos vyrui. Turėjau pavaizduoti žirgą. Akriliniais dažais nupiešiau baltą žirgą juodame fone. Pasirodo, kad vyras gimė Arklio metais, nors užsakovė to net nežinojo. Tačiau keisčiausia tai, kad visi, kurie pamatydavo šį paveikslą, pradėdavo verkti“, – apie vieną iš užsakymų papasakojo menininkė, nusprendusi būtent šį savo darbą įrėminti ne pagal priimtus standartus, o kad žiūrint susidarytų įspūdis, jog žirgas tuoj peržengs ribą.

Būna, kad žmogus, pamatęs pašnekovės paveikslą, atpažįsta jame save arba gauna iš jo tokią emociją, kad nebegali gyventi kūrinio neįsigijęs. Menininkę tokios akimirkos labai džiugina. Ir ne dėl to, kad gali parduoti savo kūrinį ir užsidirbti pinigų, ją pakylėja tai, jog žmogus ir paveikslas suranda vienas kitą.

Pragyvenimo šaltinis

Gyvenant Ukrainoje, Tais mama buvo atidariusi grožio saloną, kuriame dukra iš pradžių dirbo administratore, tačiau, turbūt taip jau likimo buvo lemta, kad vienai ten dirbusiai manikiūro meistrei ištekėjus ir išvykus gyventi į užsienį, jos klientė pasiūlė Tais baigti manikiūro kursus ir pradėti uždirbti iš šios veiklos, mat iki tol ji tik savo malonumui akriliniais dažais piešdavo ant klienčių nagų, ir norinčių taip pasipuošti netrūko. Iš pradžių moteris tik nusijuokė, nes visą savo gyvenimą ji siejo tik su tuo, kas jai labiausiai patiko – piešimu. Tačiau, gerai pagalvojusi, visgi nusprendė tuos kursus pabaigti ir dėl to visai nesigaili. Pasak jos, nors daugumai kolegų dailininkų itin keistai atrodo tai, jog ji, profesionali menininkė, pagrindinius pragyvenimo pinigus uždirba atlikdama manikiūrą, tai yra stabilus pajamų šaltinis, kuris suteikia jai galimybę įsigyti ir kūrybai reikalingų priemonių. Be to, šis darbas moteriai itin patinka. „Mes, grožio srities atstovai, esame laimingi, nes savo darbo rezultatais galime džiaugtis iš karto. Pavyzdžiui, architektai, projektuoja, derina projektą, tada laukia metų metus, kol tas projektas bus įgyvendintas, o pas mus – pora valandų, ir klientas šypsosi“, – savo darbo džiaugsmais dalijosi Tais, kaskart stebinti, kad profesionaliai atliktas manikiūras ar pedikiūras turi įtakos moteriškumo skleidimuisi – klientės keičiasi tiesiog akyse – jos atsigauna emociškai, ima norėti save palepinti kavos puodeliu kavinukėje ar nusipirkti prie nagų lako spalvos derančią suknelę. Anot pašnekovės, tokie momentai įkvepia ir sukuria pasitenkinimo tuo, ką darai, atmosferą.

Paskutiniais metais Ukrainoje moteris dirbo labai mažai, tik tomis valandomis, kai jos sūnus būdavo pamokose, nes pagal šios šalies įstatymus tėvai privalo vaikus nuvesti ir pasiimti iš mokyklos iki penktos klasės, o kur dar įvairūs būreliai, korepetitoriai, užklasinė veikla…

„Dabar, išgyvenusi toli nuo tėvynės ketverius metus, aš suprantu vieną dalyką – mes visada esame ten, kur ir turime būti. Vadinasi, aš turiu būti čia. Negyvenu mintimis apie tai, ko netekau ar ką teko palikti“, – naujai atrastu gyvenimo suvokimu dalijosi moteris, suprantanti, kad, jeigu ir ateis ta diena, kai karas pasibaigs, ir jie galės grįžti, namai jau nebebus tokie, kokius paliko, dauguma žmonių iš viso nebegrįš, viskas bus pasikeitę, tačiau pirmas dalykas, kurį Tais atliktų sugrįžusi į gimtinę – aplankytų tėčio kapą.

Gyvenimas iš naujo

Okupacijoje Tais šeima prabuvo pusantro mėnesio, bet jai, iš prigimties laisvai ir veiklos trokštančiai moteriai, tas laikas, ypač dėl įvestos komendanto valandos, virto amžinybe. „Mačiau ginkluotus žmones, mačiau, kaip šaudo, žinau, kas yra ašarinės dujos. Su vyru ir draugais – mama buvo prieš, ji liko namuose su mūsų sūnumi – dalyvavom mitinge tarp kitų beveik 8 000 žmonių. Tada patyriau, ką reiškia baimė ir panika, kai esi pasimetęs, be ryšio ir bėgi, kur akys mato. O jie mėto ant žemės kažkokius puodelio formos objektus, sprogstančius lyg fejerverkai, subyrančius dalimis, kurios degina žmonėms kojas. Tai yra baisu“, – pirmaisiais savo akimis pamatytais karo vaizdais dalijosi Tais, kuriai teko išvysti, kaip šaudomi taikūs gyventojai, tiesiog nepaklusę paliepimui sustoti, nes nepatikėjo, kad į juos bus šaudoma, ir važiavo toliau. Supratusi, kad šviesios ateities kol kas gimtinėje nebus, ji su vyru ir sūnumi pasiėmė šunį, susikrovė būtiniausius daiktus, kurie tilpo į tris lagaminus, ir išvažiavo. „Susiruošti mes turėjome tik dvi dienas. Pamenu, klausiau vyro: mano jau toks amžius, ką aš veiksiu?“, – prisiminimais dalijosi moteris, kuriai tuo metu, kai atvyko, buvo tik 40 metų, tačiau, pagal Ukrainoje vyraujantį supratimą (dabar, pasak pašnekovės, situacija šiuo klausimu jau šiek tiek geresnė), ji jau buvo per sena pretenduoti į daugelį darbų.

Tais šeima buvo tarp pirmųjų pabėgėlių, palikusių šalį. Vėliau išvyko giminės, draugai, šiuo metu iš artimųjų gimtinėje likęs tik tėčio pusbrolis, kuris yra po insulto ir išvykti nebegali. Dalis gyvenimo neišvengiamai liko Ukrainoje: „Aš, kaip moteris, norėjau pasiimti papuošalus, kuo daugiau savo darbų, bet pasiėmiau tik tai, kas man tuo metu atrodė brangiausia: sūnaus, kai jis dar buvo trejų metukų, pieštą mano portretą, vestuvių įrašus, kai kurias nuotraukas ir, žinoma, pieštukus. Dabar labai gaila, kad nepasiėmėm senesnių nuotraukų, kur mes su sese dar mažos. Na, mes juk galvojom, kad pabūsim iki Naujųjų metų ir grįšim namo, bet laikas vis eina… Sūnus labai išgyveno, kad čia lieka jo paspirtukas, jo draugai, kambarys, tačiau mes apsisprendėme.“ Vėliau į Uteną atvažiavo ir Tais mama bei sesuo su dukra, kuri, didžiuliam moters džiaugsmui, sugebėjo iš namų atgabenti ir tris jos darbus. Tik tada, kai į Uteną atvažiavo mama, Tais pradėjo naktimis miegoti ramiai.

„Pamenu, kai tik atvykome, iškart nuėjome į Valstybinę mokesčių inspekciją gauti reikalingos informacijos, buvo kovidas, viskas uždaryta, mes spaudžiam durų skambutį, atsiliepia moteris, lietuviškai, nieko nesuprantu, man ašaros rieda, atrodo, kad nebeištversiu tos įtampos, ir mus įleido“, – nelengvais prisiminimais dalijosi Tais ir pabrėžė, kad nuo pat atvykimo į Lietuvą iki dabar ji jaučia palaikymą ir supratimą tiek valstybinėse institucijose, tiek iš paprastų žmonių. Gavusi laikiną asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, moteris susitvarkė visus reikalingus dokumentus ir, į Lietuvą atvykusi ir užsiregistravusi balandžio 9 dieną, to paties mėnesio 29 dieną jau dirbo. „Niekada nieko iš nieko neprašėm ir nesitikėjom – jokių lengvatų, išmokų ar pašalpų, juk esame sveiki, tad galime dirbti ir užsidirbti“, – kalbėjo menininkė, šiuo metu besinuomojanti patalpas Utenoje ir daranti moterims manikiūrą bei pedikiūrą.

„Viskas yra mūsų rankose. Aš mokausi lietuvių kalbos, tobulėju, turiu darbą, kuris mane džiugina, jokių saviraiškos apribojimų čia nėra. Būna, kad vedžioju šunį ar einu į darbą ir atrodo, kad mieste daugiau nieko nėra – tyla, ramybė, paukščiukai čiulba, antys vaikštinėja aplink kojas – man Utenoje labai gera“, – atsiradusiu stabilumu gyvenime džiaugėsi ukrainietė ir pastebėjo, kad vis mažiau stengiasi galvoti apie tai, kas buvo, ir su laiku kai kuriuos praeities momentus jau ima pamiršti.

Niekada nepiešiu būdama blogos nuotaikos, nes kiekviename darbe pasilieka dalis mano energijos, o žmonės tai jaučia.

Manto Golubevo nuotr. ir Tais Danishchuk asm. archyvo nuotr.