Kas pasakys – nugyventi 90 metų yra daug ar mažai? Turbūt priklauso nuo to, koks tas gyvenimas buvo – lengvas ar sunkus – ir tokio amžiaus sulaukusio žmogaus požiūrio į gyvenimą. Vanda Šapokienė – vis dar jaunatviškai žavi, guvi, dėkingumu ir artimo meile spinduliuojanti moteris. Ji nemėgsta išskirtinio dėmesio bei šurmulio, o labiau už viską brangina šeimą ir ryšį su artimiausiais žmonėmis. Sprendžiant iš to, kokią šventę jai suorganizavo artimieji, šiuos savo bruožus ji perdavė ir ateinančioms kartoms. O kai po pokalbio su jubiliate apgalvoji jos pasakytus žodžius, kad „gyvenime užtenka tiek, kiek turi“, nejučia užklysta mintis, jog iš tikrųjų mes turime labai daug…
Į jubiliejinę šventę Vandą Šapokienę atvežė baltas limuzinas
Užaugti teko anksčiau
„Aš netikiu, kad man gali būti tiek metų…“ – nuo jaudulio drebančiu balsu, su ašaromis akyse prakalbo V. Šapokienė, liepos 13 dieną atšventusi 90 metų jubiliejų. Gimusi ir augusi Katlėrių kaime, ji anksti pažino gyvenimą ne vien iš gerosios pusės. Mamytė, kaip pašnekovė sakė, namų siela ir šviesa, paliko šį pasaulį, kai Vandai tebuvo keturiolika metų. Šeimoje dar augo ketveriais metais vyresnis brolis Henrikas, jau amžiną jam atilsį, ir dvi mažesnės sesutės – septynerių Birutė (mirė praeitų metų gruodį) ir penkerių Aldutė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje. Dar du broliukai mirė vaikystėje. Vyriausiai iš seserų Vandai „norom nenorom teko greičiau suaugti“, kad, kiek įmanoma, galėtų atstoti mažiesiems vaikams mamą. „Negaliu sakyti, kad mes gyvenome vargingai, tačiau vis tiek, kai nėra mamos, vaikams yra labai sunku. Tėtis lieka tėtis… Laikėm porą karvių, porą kiaulių, avių, vištų, turėjome 10 hektarų žemės – buvome vidutiniai ūkininkai. Visa namų ruoša teko man: ir karves pamelžti, ir kiaules pašerti, ir valgyti padaryti, ir sesytes į mokyklą išleisti“, – apie anksti pasibaigusią nerūpestingą vaikystę pasakojo moteris. Pašnekovės tėtis dirbo sandėlininku Jotaučių tarybiniame ūkyje, jam reikėdavo aptarnauti penkis kaimus, tad namuose jis nelabai ir būdavo. Vaikams trūko ir dėmesio, ir tvarkos, tačiau vis dėlto visi jie išaugo dorais žmonėmis, nes, kiek pašnekovė prisimena, šeimoje visada buvo mokoma darbštumo, sąžiningumo, padorumo.
Vandos Šapokienės asm. archyvo nuotr.
Daugiau apie tai skaitykite penktadienio (2026 07 24) laikraštyje „Utenos diena“.
Daugiau skaitykite čia.