Utenoje viena miesto gatvė 2015 metais pavadinta Juozo Bartašiaus vardu. Kas buvo tas asmuo, kurio atminimą rajono valdžia pagerbė pavadindama jo vardu gatvę? Retas uteniškis galėtų pasakyti, o miesto svečias – juolab. Vis dėlto šis žmogus paliko gilų pėdsaką miesto visuomeninėje ir kultūrinėje dirvoje.

J. Bartašius gimė 1890 m. sausio 2 dieną Luknių kaime, Vyžuonų valsčiuje (mirė 1965 m.). Buvo savivaldybininkas, Utenos šaulių teatro režisierius, vaidintojas, tremtinys. Gyveno su tėvais, broliu Kaziu ir sese Zose. Tėvai turėjo 20 ha žemės. Mokėsi Vyžuonų pradinėje mokykloje. 1908 m. mirus tėvui Adomui, aštuoniolikmetis Juozas išvyko į Peterburgą. Baigė rusakalbės mokyklos 4 klases.
Peterburge aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1911 m. išspausdino straipsnį teatro tema laikraštyje „Viltis”. Rašė apie Peterburge rengiamą statyti 1911 m. vasario 17 dieną lietuvišką spektaklį.
Bendravo su rašytoja Lazdynų Pelėda, būsimu akademiku Vladu Lašu. 1911–1914 m. dirbo mokymo priemonių dirbtuvėje „Zvutom”, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914–1917 m. tarnavo naujai pagamintų artilerijos pabūklų priėmimo inspektoriumi karo artilerijos žinyboje Petrapilyje.
1911 m. pakviestas režisieriaus Konstantino Glinskio į stojo į Peterburgo lietuvių bendruomenės Dramos ir muzikos kuopą. Kuopos veikloje dalyvavo gausus būrys lietuvaičių – įvairių profesijų merginų ir vyrų: medicinos sesuo, siuvėja, mechanikas, 7 klasės mokinys, banko tarnautojas, mokytojas, muitinės valdininkas, skalbėja, Dūmos atstovo žmona ir t. t. Aktorių sąraše J. Bartašius įvardytas kaip „kontorčikas” (kontoros tarnautojas). 1913–1916 m. J. Bartašius teatre sukūrė 12 vaidmenų: „Gedimino sapne” – Aužuolį, „Pilėnų kunigaikštyje” – Silvestrą ir Henenbergą, „Vyro ieškojime” – Burkulį, „Prieš vėją nepapūsi” – Daunorą, „Gyvuosiuose nabažnikuose” – Suflerį, „Živilėje” – Dimitrą, „Nebepirmas” – Borisą, „Sugrįžo” – Švedą, „Mindauge” – Trainiotą, „Kęstutyje” – Butrimą. Buvo aktyvus teatro kuopos narys. 1913 m. gruodžio 15 dieną išrinktas komisijos nariu svarstant teatro repertuarą.
1917 m. prasidėjus Spalio revoliucijai J. Bartašius išvyko į Užbaikalę ir ten dirbo Beriozovsko karo ligoninės, vėliau karinio-inžinerinio dalinio ūkio dalies vedėju. 1924 m. gavęs vizą grįžo į Lietuvą, įsikūrė Utenoje. Dirbo Utenos ligoninės ūkio dalies vedėju, centrinio knygyno vedėju. 1930 m. išrinktas Utenos miesto burmistru. Gyveno nuosavame name Putvinskio g. 13. Burmistro pareigose dirbo iki 1940 m. Buvo tautininkų partijos nariu, Vilniaus vadavimo sąjungos pirmininko pavaduotoju (pirmininkas – gimnazijos direktorius Jonas Aleksas).
J. Bartašiui dirbant miesto burmistru, Utena sparčiai plėtėsi ir modernėjo. Pastatyta daug naujų pastatų: Lietuvos banko Utenos skyriaus rūmai, dvi pradžios mokyklos, pieninė, elektros jėgainė, spaustuvė, rekonstruota ligoninė, išgrįstos pagrindinės miesto gatvės, o dalis J. Basanavičiaus gatvės – asfaltuota. Ant Krašuonos upelio pastatyti nauji betoniniai tiltai. 1938 m. pastatyta moderni miesto pirtis – pirmoji lokio pobūdžio Lietuvoje J. Bartašiaus rūpesčiu iš Utenos dvarininko Balsevičiaus miestelėnų reikmėms nupirkti abu miesto teritorijoje esantys ežerai ir juose įrengtos viešos maudyklės. Kitas didelis J. Bartašiaus nuopelnas – poilsio parko apželdinimas ir įrengimas šalia upės miesto centre. 1934 m. mieste iškilo Jono Basanavičiaus paminklas (skulptorius Boleslovas Plungė), sutvarkytas miesto sodas, atlikti kiti darbai. 1931 m. duris atvėrė biblioteka (vedėjas Henrikas Raštikis). Taip pat reikšminga ir J. Bartašiaus visuomeninė veikla tuometinės Utenos gyvenime. Nuo 1928 m. J. Bartašius priklausė Tautininkų partijai, o 1935–1939 m. vadovavo Utenos tautininkų skyriui. 1933 m. išrinktas Vilniui vaduoti sąjungos Utenos apygardos komiteto pirmininku, nuo 1937 m. iki 1940 m. pirmininko pavaduotoju. 1938–1940 m. Lietuvos šaulių sąjungos Utenos rinktinės valdybos narys.
Utenoje lankėsi LR prezidentas Antanas Smetona, vyskupas Kazimieras Paltarokas, kiti garbūs asmenys. 1933 m. pastatyti modernūs Šaulių namai. Čia vyko miesto renginiai, spektakliai. Vaidino Šaulių teatro artistai, tarp jų ir burmistras J. Bartašius. Jis drauge su režisieriumi Liudu Urbanavičiumi-Urbonaičiu statė lietuvių dramaturgų pjeses, vaidinimus su liaudies dainomis, šokiais. J. Bartašius laisvalaikį skyrė ne tik teatro veiklai, bet ir muzikai. Drauge su L. Urbanavičiumi-Urbonaičiu muzikavo šaulių kanklininkų ansamblyje. 1939 m. LR prezidento dekretu apdovanotas V laipsnio Gedimino ordinu.
1941 m. birželio mėnesį atūžusi tremties banga pakirto Lietuvos inteligentijos šaknis. Nelaimė neaplenkė ir burmistro J. ir Genovefos Bartašių šeimos. 1941 m. birželio 5 dieną NKVD pareigūnai davė leidimą areštuoti J. Ir G. Bartašių šeimą. 1941 m. birželio 12 dieną NKVD išdavė suėmimo ir arešto orderį. J. Bartašius, nujausdamas, kad gali būti areštuotas, kurį laiką slapstėsi miške. Tačiau 1941 m. birželio 17 dieną buvo suimtas ir išgabentas iš Utenos. 1942 m. gegužės 2 d. nuteistas sušaudyti, bet 1943 m. sausio 2 d. bausmė pakeista į 10 metų kalėjimo ir 5 metus tremties. Nuteistas už kenksmingą ir aktyvią veiklą Tautininkų partijos, Vilniaus vadavimo sąjungos veikloje. Kalėjo Rešiotų ir Poimos lageriuose, Krasnojarsko srityje. Nustačius širdies nepakankamumą buvo pripažintas nedarbingu ir kurį laiką dirbo lagerio ligoninėje vaistininku. Pasibaigus kalinimo laikui įsikūrė Dolgyj kaimo miškininkystės ūkyje, esančiame Dolgomostovsko r., Krasnojarsko sr. 1954 m. liepos 23 dieną Bartašius išsiuntė prašymą į Maskvą Aukščiausiajai prokuratūrai dėl reabilitacijos, neteisėtos tremties ir laisvės atėmimo. Atsakymas buvo gautas 1956 m. lapkričio 3 dieną. Gautame rašte pažymėta, kad peržiūrėjus 1943 m. sausio 2 dienos aktą, nutarimas skirti 10 metų laisvės atėmimo yra teisėtas. 1956 m. kovo 10 dieną buvo paskelbtas įsakymas J. Bartašių išleisti iš tremties. 1956 m. gegužės 4 dieną išleistas. Praradęs sveikatą grįžo į Lietuvą. Gyveno Utenoje. Dirbo darbininku. 1965 m. amžiams atgulė senosiose Utenos miesto kapinėse.

Pagal įvairių šaltinių informaciją parengė Neringa Jonavičienė
Danguolės Jonaitienės asmeninio archyvo nuotr.