1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija (bulė) „Lituanorum gente“ įsteigė nepriklausomą Lietuvos bažnytinę provinciją. Šiam įvykiui daug nusipelnė palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis. Tai iš esmės pakeitė šalies religinį ir visuomeninį žemėlapį – taip gimė ir Panevėžio vyskupija.

Žinia apie naujos vyskupijos įkūrimą ir Panevėžio tapimą jos centru 1926-ųjų pavasarį vietos žmonėms ir valdžiai buvo netikėta. Panevėžyje nebuvo jokios katedrai derančios bažnyčios, trūko tinkamų pastatų kurijai ir administracijai.

Pirmuoju vyskupijos ganytoju tapęs prof. Kazimieras Paltarokas atvyko į visiškai tuščią vietą, tačiau su didžiuliu įsipareigojimu. Jau 1926 m. gegužę įvyko iškilmingas jo įžengimas (ingresas) į laikinąją katedrą – Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Netrukus prasidėjo didieji darbai: iškilo didinga Kristaus Karaliaus katedra, susiformavo kurijos institucijos, buvo įkurta Katedros kapitula.

Tarpukario nepriklausomybės metai (1926–1940 m.) tapo tikru atgimimo ir plėtros laikotarpiu. Skaičiai kalba patys už save. Tikinčiųjų skaičius išaugo nuo 375 tūkst. (1926 m.) iki beveik 419 tūkst. (1940 m.). Kunigų gretos išaugo nuo 171 iki 241 dvasininko. Atsirado 22 naujos parapijos, pastatyta 15 naujų bažnyčių. Mieste ir dekanatuose aktyviai veikė vyrų bei moterų vienuolijos, kūrėsi dešimtys katalikiškų organizacijų, besirūpinusių švietimu, vaikų ir senelių globa, labdara.

Savarankišką ir veržlią vyskupijos raidą 1940 m. vasarą nutraukė pirmoji sovietinė okupacija. Po jos ėjęs pokaris atnešė kunigų tremtis, kalėjimus, bažnyčios turto nacionalizavimą ir persekiojimus.

Tačiau net tamsiausiais laikais vyskupija išlaikė gyvą tikėjimą. Nepamirštami tokie Dievo tarnai kaip kunigas Alfonsas Lipniūnas, paaukojęs gyvybę dėl tikėjimo liudijimo, ar palaimintasis Teofilius Matulionis, kurio grįžimas iš sovietų lagerių 1933 m. ir sutikimas Panevėžio krašte tapo giliu vilties ženklu visiems tikintiesiems.

Sulaukus 2026-ųjų – šimtmečio jubiliejaus – Panevėžio vyskupijos tikintieji žengia į naują amžių vedami šūkio „Augti tikėjime, gyventi Kristuje“.

Kaip pažymi dabartinis Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, šis jubiliejus nėra tik statistiniai skaičiai ar praeities prisiminimas: „Labai svarbu, kad tikėjimas žmonių širdyse neišnyktų. Nesvarbu, koks būtų vyskupijos dydis ar statistiniai skaičiai, kurie šiandien, deja, mažėja. Tai nėra pagrindinis rodiklis. Svarbiausia – kad žmonės tikėtų iš širdies. Norisi, kad tikėjimas nebūtų tik priedėlis prie gyvenimo, kad žmonės nebūtų vien popieriniai katalikai.“

Garbiam jubiliejui paminėti išleistas išskirtinis leidinys – „Panevėžio vyskupija. Praeitis ir dabartis 1926–2026“, pristatantis visas 111 vyskupijos parapijų (sudarytoja Jolanta Lebednykienė, fotografas Gintaras Lukoševičius). Šio leidinio sutiktuvės ir iškilmingos šv. Mišios vyksta atskirose dekanatų bažnyčiose, suburdamos vietos bendruomenes bendrai maldai, istorijos apmąstymui ir bendrystei.

Šis šimtmetis – tai ne tik pagarba praeičiai, bet ir įsipareigojimas ateičiai. Jis kviečia kiekvieną iš mūsų iš naujo atsakyti į esminį pirmojo vyskupo K. Paltaroko užduotą klausimą: „Kam gyvename ant žemės?“ – ir kasdienybėje nešti tikėjimo, vilties bei meilės šviesą.

Minint 100-mečio jubiliejų, šventiniai renginiai numatyti ne tik Panevėžio katedroje – jie pasklis po visus vyskupijos dekanatus (Panevėžio, Rokiškio, Biržų, Zarasų, Kupiškio, Pasvalio, Krekenavos, Utenos, Anykščių).

Iškilmingas šimtmečio minėjimo uždarymas numatytas 2026 m. lapkričio 21 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje.

Utenos dekanato jubiliejinė šventė – rugpjūčio 22 dieną! Jau dabar pasižymėkite ją kalendoriuje!

Šią dieną Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje vyks Panevėžio vyskupijos šimtmečio jubiliejaus Utenos dekanato iškilmė, į kurią nuoširdžiai kviečiami visi dekanato parapijų tikintieji, dvasininkai, vienuoliai, parapijų bendruomenės, įvairios katalikiškos organizacijos ir visi geros valios žmonės.

Tai bus ne tik iškilmingas jubiliejaus minėjimas, bet ir padėkos diena Viešpačiui už daugelį metų lydėjusią Jo Apvaizdą, už kunigus, pašvęstojo gyvenimo žmones ir pasauliečius, kurie savo tikėjimu, tarnyste ir kasdieniu liudijimu kūrė bei tebekuria gyvą Kristaus Bažnyčią Utenos krašte.

Šventės metu susitiks skirtingų parapijų žmonės – tie, kurie savo bendruomenėse tyliai, bet ištikimai tarnauja artimui: globoja silpnesnius, ugdo vaikus ir jaunimą, rūpinasi ligoniais, puoselėja maldą, liturgiją, bažnytinę muziką, karitatyvinę veiklą ir įvairias evangelizacijos iniciatyvas. Tai bus proga padėkoti visiems, kurie savo darbais skleidžia Evangelijos šviesą ir gailestingumo kultūrą.

Ši jubiliejinė diena taps ir gražia įžanga į Utenos, mininčios 765-ą gimtadienį, šventės renginius, primindama, kad miesto istorija, kultūra ir tapatybė neatsiejamos nuo krikščioniškojo tikėjimo, kuris per amžius formavo mūsų krašto žmones, jų vertybes ir bendruomeniškumą.

Ypatingu šventės akcentu taps sakraliojo meno parodos atidarymas Utenos kraštotyros muziejuje. Paroda atskleis Utenos dekanato bažnyčiose saugomą meninį ir dvasinį paveldą – kūrinius, kurie liudija mūsų krašto tikėjimo istoriją, žmonių pamaldumą ir siekį per grožį šlovinti Dievą. Tai bus puiki galimybė iš naujo atrasti sakralinio meno vertę ir jo vietą šiandienos žmogaus gyvenime.

Kviečiame visus gausiai dalyvauti šioje išskirtinėje šventėje. Tegul ji tampa ne tik prisiminimu apie garbingą praeitį, bet ir paskatinimu dar tvirčiau kurti gyvą, vieningą ir viltingą Bažnyčią mūsų dekanato parapijose. Jubiliejus kviečia ne vien atsigręžti atgal, bet ir drąsiai žvelgti į ateitį, atnaujinant savo tikėjimą, bendrystę ir misiją būti Kristaus liudytojais šiandienos pasaulyje.

Iki malonaus susitikimo rugpjūčio 22 dieną Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje!

Kunigas dekanas Remigijus Kavaliauskas