Kaip ir kitos kūrybos rūšys, choreografija visuomet buvo labai susijusi su liaudies buitimi, darbu ir papročiais. Lietuvių liaudies choreografija, atsiradusi žiloje senovėje, formavosi darbo bei visuomeninio gyvenimo procese. Šokis buvo neatskiriamas svarbesnių žmogaus gyvenimo įvykių palydovas. Jo turinyje atsispindi lietuvių liaudies gyvenimas, tautos charakteris ir moralė.

Lietuvių liaudies choreografija įprastai skirstoma į tris skirtingos struktūros žanrus: šokius, ratelius ir žaidimus. Atsižvelgiant į svarbiausius choreografinių kūrinių elementus, lietuvių liaudies choreografija skirstytina į keturis žanrus: sutartinių šokius, šokius, šokamuosius žaidimus ir ratelius.
Lietuvių, kaip ir kitų tautų, liaudies choreografija formavosi tam tikromis socialinėmis, gamtinėmis sąlygomis, turėjusiomis poveikio jos nacionalinės specifikos bruožams.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių liaudies šokiai, rateliai ir žaidimai buvo šokami bet kurio pasilinksminimo metu. Be savo pramoginės paskirties, dalis lietuvių liaudies choreografijos kūrinių dar buvo išlaikiusi ir tam tikrą apeiginę funkciją. Jie buvo šokami per darbo pabaigtuves, šeimos arba kalendorines šventes. Senovės lietuviai tikėjo, kad tam tikri ką nors imituojantys veiksmai gali duoti norimų rezultatų – iššaukti lietų, nulemti medžioklės sėkmę, padėti laimėti kovą ar išvengti įvairių nelaimių, permaldauti gamtos jėgas, padaryti jas palankias žmogui.
Rašytiniuose šaltiniuose seniausios žinios apie apeiginę choreografiją yra susijusios su laidotuvių apeigomis. Giminės ir artimieji eidavo į kapines, nešdavosi ten pieno, atmiešto medumi bei alumi, ir už mirusiųjų vėles puotaudavo bei šokdavo, pritariant trimitams ir būgnams. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas, aprašydamas baltų genčių laidojimo papročius, nurodo, kad prie numirėlio buvo geriama ir žaidžiama, kol kūną sudegindavo.
Nuo pat gimimo dienos žmogaus gyvenimas praeityje buvo apipintas gausybe magiškų apeigų, kurios tariamai turėjo lemti jam gerą ir laimingą gyvenimą. Naujesniuose šaltiniuose minima, kad krikštynose būdavo daug dainuojama, šokama ir žaidžiama, tačiau jų ryšys su apeigomis nenurodomas. Vestuvės senovėje buvo apipintos įvairiausiomis magiškomis apeigomis, kurių vienos turėjo apsaugoti jaunuosius nuo galimų nelaimių, kitos – lemti vaisingumą, turtą ir meilę. Prūsijos lietuvių vestuvėse, nuotakai atvykus į jaunikio namus, nuo jos vežimo būdavo nuplėšiami visi papuošalai, o vežimas sukapojamas ir sudeginamas. Aplink degantį vežimą jaunimas šoko ir žaidė. Po tam tikrų vestuvių apeigų, kai nuotaka „jau užgerta ir suderėta”, ji pirmiausia turėdavo šokti su jaunikio broliu, o jaunikis su nuotakos seserimi. Šiuo šokiu tarsi buvo patvirtinamos ir įteisinamos sužadėtuvės. Po kai kurių vestuvinių apeigų, pavyzdžiui, plaukų kirpimo (ceremonija reiškė nuotaką tapus moterimi), sėklų barstymo, linkint jauniesiems gero derliaus ir vaisingumo, buvo mainomasi žiedais, paskui ateidavo eilė puotai ir šokiams ratu. Jeigu lyginsime, kaip buvo šokama per vestuves įvairiuose krašto regionuose, tai matysime, kad Aukštaitijoje buvo daugiausia šokama per mergvakarį, o Dzūkijoje – pirmą vestuvių dieną. Kunigas ir botanikas Jurgis Ambrozijus (Ambraziejus) Pabrėža 1822 m., Salantuose sakydamas pamokslą, apibūdino aštuonis vestuvėse šokamus šokius ir pasmerkė juos kaip nuodėmingus, vedančius į „peklą”. Kaip tie šokiai buvo šokami, kokia jų muzika, taip ir liko nežinoma, J. A. Pabrėža tik nurodo vieną kitą detalę, veiksmą, vedantį į „grieką”. Vyskupas Motiejus Valančius kūrinyje „Palangos Juzė” pamini per 40 šokių, ratelių, pažaidimų, dalį žaidimų netgi trumpai aprašo, bet, priešingai nei J. A. Pabrėža, jų visai nesmerkia, juose mato jaunimo pasilinksminimo, bendravimo būtinumą.
Lietuviškai pirmasis apie šokius informavo literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis. Aprašydamas metų laikus autorius „svodbos česnyje” meniškais vaizdais perteikė lietuvišką šokimo būdą, nuotaiką, muziką. Vertingų duomenų apie liaudies šokius randama XIX a. lietuvių ir kitataučių (lenkų, vokiečių) veikaluose. Teodoras Narbutas, aprašinėdamas įvairias švenčių apeigas, nurodė, jog šokiais buvo palydimos pavasario sutikimo (balandžio 1 d.), piemenų (Sekminių), Rasos (birželio 24 d.), taip pat švenčių, skirtų linų derliui gausinti, apeigos. Panašių žinių apie įvairių švenčių choreografiją pateikia ir Simonas Daukantas veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”. Liudvikas Adomas Jucevičius pažymi, kad „lietuvių liaudis iš prigimties yra lėta, o dėl aplinkybių daugiau liūdna negu linksma”, tačiau mėgsta dainuoti ir šokti. Be šokių neapsieinančios jokios šventės. Autorius nurodo, kurie šokiai yra tikrai lietuviški ir kurie iš svetur atėję. Šiuos lietuviai šoka savaip, ne taip trankiai kaip lenkai ar rusai. Jis teigė, kad instrumentinė muzika lietuvių šokiams nėra būdinga, ir, aprašydamas keliolika šokių, pridūrė, jog jie dažniausiai būdavo šokami pritariant daina.
Keli tautosakos rinkėjai, užrašydami šokius, ratelius, mėgino atpasakoti, kaip jie šokami, ratuojami, iš kai kurių atpasakojimų galima susidaryti šokio ar ratelio brėžinio vaizdą, tačiau nė vienas aprašymas nepasako, kokiais žingsniais buvo šokama, kaip jie atrodė. Neužrašyta ir šokių muzika. 25 šokius bei ratelius Raseinių apylinkėse XIX a. pabaigoje užrašė Mečislovas Davainis-Silvestraitis, dalis jų apibūdinti, dalies tik pavadinimai. Pažymėtina, kad jis pirmasis pamėgino šokius klasifikuoti į dvi dideles grupes – tautinius ir pasisavintus. Tautinius skirsto į „rato”, „eilių”, „lenciūginius” ir „keistinius”, o pasisavintus – į „kazokus” ir „apsuktinius”.
Kiti choreografijos rinkėjai XIX a. paskelbė tik šokių, ratelių pavadinimus. Ambraziejus Pranciškus Kašarauskas (apie 1857–1863 m.) iš Žemaitijos mini 35 pavadinimus, Antanas Juška, 1860–1870 m. rinkęs folklorą apie Veliuoną, – 38, Povilas Višinskis iš Užvenčio apylinkių 1897 m. paskelbė 32 pavadinimus. XIX a. minimi tokie ratelių ir šokių pavadinimai kaip „Paduškėlė”, „Anglėza”, „Zuikutis”, „Mieželis”, „Gegutė”, „Melnikas”, „Blezdingėlė”, „Avietėlė”, „Lenciūgėlis”, „Kepurinė”, „Skepetinė”, „Žvirblis”, „Duja”, „Kepurnikas”, „Aguonėlė”, „Šalabanas”, „Žydas”. Užrašyti žaidimų pavadinimai – „Puodus degti”, „Kopūstą kirsti”, „Ridiką rauti”, „Šešką gaudyti”, „Teterviną mušti”, „Vilko uodegą traukti”. XIX a. mums paliko apie 100 šokių ir ratelių pavadinimų. Iš XIX a. turime labai mažai skolinių pavadinimų. Kaip aiškūs skoliniai, vėliau įgiję „pilietybę”, tik po kartą minimi kadrilis, polka, valsas. Minimi „Akuzas”, „Prisiaduška”, „Zaveruchas”, o iš ilgiau išsilaikiusių ir dar XX a. mėgtų yra tik „Krakoviakas”, „Mozūras” ir „Kazokas”.
Dar apie 1960 metus užrašinėjant šokius kaimuose pagyvenę vyrai pasakojo, kad daugumą čia paminėtų šokių jie išmoko tarnaudami carinės Rusijos armijoje ir, grįžę į Lietuvą, su šiais šokiais galėjo pasirodyti „mandresni” už netarnavusius savo bendraamžius. Beje, ne vieno šių šokių po Pirmojo pasaulinio karo buvo mokoma Kaune, kai kuriuose Lietuvos miestuose rengiamuose šokių kursuose. Apytikriai tuo pačiu laiku plito ir XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje rusų baletmeisterių sukurti „Padekateris”, „Padifyras”, „Padispanas”, „Padegrasas”, tarpukario metais paplito fokstrotas, tango. Nors du pastarieji, kaip ir daugiau kitų, buvo mokomi garsiuose to meto Mintaučkio kursuose Kaune, kituose miestuose, tačiau spauda, ypač katalikiškoji, apie juos pasisakydavo neigiamai, gimnazijų vakarėliuose jų šokti neleisdavo.
Kadrilio šaknys Anglijoje plito per Prancūziją po visą Europą. Lietuvoje kadrilis paplito XIX a., kaimas pradėjo jį šokti nusižiūrėjęs į dvarą. Aukštuomenės dvare šokami kadriliai iš pradžių buvo gana sudėtingi, buvo ir kelios privalomos figūros, bet vėliau šokis demokratėjo. Nors paprastų žmonių perimtas išlaikė pagrindines formas ir kompozicinius elementus, šokantieji prisitaikė savo galimybėms bei poreikiams, atsirado ir naujų figūrų.
Priešingai kadriliams, kurie po Europą XVIII a. sklido per dvarus, valsas plito tarp paprastų žmonių, aukštuomenė į jį žiūrėjo neigiamai ir tik XIX a. jis užkariavo sales, pasidarė grakštesnis, plastiškesnis. Lietuvoje valsas pasirodė apie XIX a. vidurį, šiek tiek aplenkęs polką. Valsą šokdavo nevienodai ir pagal šokimo būdą vadindavo „didvalsiu”, „apvalciumi”, „dvižingsniu valsu”. Valsas buvo mėgstamas ir mielai šokamas įvairiuose pasilinksminimuose, tik pastaraisiais dešimtmečiais jį nurungė įvairiausi trumpaamžiai mados šokiai, ir dabar reta jaunimo, mokančio šokti valsą.
Panašaus likimo gali sulaukti ir polka, įgijusi „pilietybę” lietuvių liaudies choreografijoje, polkos žingsnis ir polka pasidarė daugelio lietuvių liaudies šokių pagrindas, dažnas jis ir rateliuose. Atsiradusią apie 1830 m. Čekijoje polką jau po poros dešimtmečių šoko visoje Europoje, o dar po dešimtmečio – ir Lietuvoje. Kaip ir kiekvienas šokis, taip ir polka, keliaudama per pasaulį, kiekvienoje tautoje įgijo savitų bruožų, kiekviena tauta šokį prisitaikė prie savo šokimo manieros, tradicijų. Per keletą dešimtmečių nuo pasirodymo Lietuvoje polka tapo lietuvių liaudies choreografijos savastimi, įgijo savitų bruožų, be polkos dabar neįsivaizduojama lietuvių choreografija.

Pagal Elenos Morkūnienės knygą „Lietuvių liaudies choreografijos bruožai” ir Kazio Poškaičio knygą „Apie liaudies choreografijos regioninį savitumą” parengė Deimantė Kazokaitė