Politikai, dezinformacijos ir propagandos specialistai, žiniasklaida jau ne pirmus metus kalba, kad mes gyvename kibernetinio karo sąlygomis. Nuolatinės propagandos ir dezinformacijos kampanijos, rengiamos Rusijos ir Baltarusijos, kursto neapykantos kalbą, nepasitikėjimą institucijomis ir pačia Lietuvos valstybe. Šioms šalims prijaučiantys (ar netgi joms dirbantys) Lietuvos piliečiai niekaip nebaudžiami tą dezinformaciją laisvai platina socialiniuose tinkluose ir per vadinamuosius alternatyvius televizijos kanalus. Pagaliau įstatymų leidžiamojoje institucijoje – Seime – atsirado iniciatyva su dezinformacija ir tokiais veikėjais kovoti iš esmės ir institucijoms suteikti melagienų sklaidai užkardyti skirtus įrankius. Apie tai pasikalbėjome su Laikinosios parlamentinės grupės dėl kovos su dezinformacija ir informacinio šalies atsparumo stiprinimopirmininke Seimo nare Daiva Ulbinaite.

Gerbiama Daiva, Jūsų iniciatyva Seime suburta laikinoji kovos su dezinformacija parlamentinė grupė. Kaip kilo ši idėja?

Dezinformacija šiandien yra nacionalinio saugumo iššūkis. Esame informaciniame kare – pliki ir basi, mūsų institucijos dažnu atveju lieka bedantės, o realų problemos mąstą rodantys skaičiai – grėsmingi. Tyrimai rodo, kad melagingos informacijos srautai Baltijos šalyse per trejus metus išaugo 50 proc., o intensyvumas prieš Lietuvą net 20 kartų didesnis nei prieš kitas Europos šalis. 63 proc. piliečių sako, kad pagrindinis dezinformacijos šaltinis – socialiniai tinklai, 78 proc. pripažįsta kad rusija sąmoningai daro informacinį poveikį Lietuvos gyventojams. Bet tik 15 proc. tikrina internete skelbiamą informaciją. Turime 1,9 milijono socialinių tinklų vartotojų, tačiau net pusė milijono (30 proc.) yra netikros paskyros – automatizuotų botų armija – teigia kriminalinė policija.

Todėl nuo pat darbo Seime pradžios nuosekliai ieškau priešnuodžių kremliaus dezinformacijai. Per šį laiką su visomis 11 institucijų, kurios Lietuvoje atsakingos už kovą su dezinformacija, išryškinome, ko reikia imtis nedelsiant – paruošėme politikos dokumentą, vertinome devynių valstybių patirtis, organizavau tarptautinį forumą, mokymus, susitikimus bendruomenėse ir mokyklose, būriau elfus (kovotojai prieš dezinformaciją ir melagienas – aut. past.), akademikus, teisininkus, dezinformacijos ekspertus, tyrėjus, pilietinių iniciatyvų, kariuomenės strateginės komunikacijos atstovus, žurnalistus.

Dar pernai registravau penkių įstatymų pakeitimų paketą, skirtą veiksmingesnei gynybai informaciniame kare. Šis paketas jau įveikė pateikimo stadiją Seime. Tai aiškiai parodė, jog tema skinasi kelią, bet kartu suprantu: tokio masto pokyčiams vieno žmogaus ar vienos frakcijos neužtenka, reikia platesnio parlamentinio sutarimo. Ypač dirbant opozicijoje akivaizdu, kad tokiose temose būtina ne konkuruoti, o telkti. Todėl ir kilo idėja suburti laikinąją parlamentinę grupę, nes jos reikia Lietuvai. Mūsų tikslas – kurti aiškesnį, greitesnį ir veiksmingesnį valstybės atsaką į informacines atakas, kitaip tariant, kurti Lietuvos informacinį skydą.

Įdomu tai, kad prie šios grupės prisijungė net 26 Seimo nariai iš skirtingų politinių partijų. Ką tai rodo?

Tai rodo, kad Seime yra bendras supratimas: informacinis atsparumas yra visos valstybės, o ne vienos politinės jėgos klausimas. Siunčiame aiškią žinią, kad dezinformacija, agresyvaus karo propaganda, koordinuotos informacinės atakos, kuriomis siekiama pakenkti šalies saugumui, konstitucinei santvarkai ar viešajai tvarkai, nebus toleruojamos. Mes tai turime laikyti nusikaltimu, už kurį turi būti numatyta aiški atsakomybė.

Dezinformacija nesirenka žmonių pagal partinę priklausomybę – ji taikosi į visuomenės pasitikėjimą valstybe, kariuomene, sąjungininkais, žiniasklaida ir demokratinėmis institucijomis. Todėl atsakas taip pat negali būti partinis ar fragmentiškas. Man svarbu, kad šioje temoje atsirastų ne konkurencija, o telkimasis. Turime sutelkti politinę valią, ekspertines žinias ir institucinius pajėgumus, kad valstybė turėtų aiškius, greitus ir veiksmingus kovos su dezinformacija įrankius. Tai nėra vieno žmogaus ar vienos frakcijos projektas – tai Lietuvos informacinio saugumo klausimas.

Kokie šios grupės tikslai?

Visi vieningai sutarėme, jog mūsų tikslas telkti politinį, ekspertinį ir institucinį bendradarbiavimą, kad kova su dezinformacija nebūtų išskaidyta tarp atskirų institucijų ar pavienių iniciatyvų. Džiaugiuosi, kad jau pirmojo posėdžio metu sutarėme, jog vienas svarbiausių ir artimiausių tikslų priimti jau pateiktas pataisas, jas išanalizavus su ekspertais.

Grupėje taip pat nagrinėsime dezinformacijos sklaidos tendencijas, valstybės atsako priemones, informacinio raštingumo stiprinimą, institucijų koordinavimą, profesionalios žiniasklaidos vaidmenį ir reikalingus teisėkūros sprendimus. Kitaip tariant, tikslas yra kurti ne popierinį, o realiai veikiantį Lietuvos informacinės gynybos skydą.

Visuomenininkai ir dezinformacijos specialistai jau daug metų kalba, kad mes dalyvaujame informaciniame kare. Kokių veiksmų imsitės kovoje su dezinformacija?

Teisininkai, mokslininkai, žvalgyba, kariuomenės strategai sako, kad mūsų teisinė bazė šokiruojančiai neparuošta informacinei gynybai ir laikmečio iššūkiams. Mūsų tarnybos ir teisėsauga kovoje su dezinformacija ir karo propaganda dažnai veikia teisinio vakuumo sąlygomis. Todėl turime keisti esamą padėtį. Šiuo metu Kultūros ministerija rengia kovos su dezinformacija ir manipuliacija planą, deja, jau antri metai laukiame rezultato, ir tai kol kas tik popierinio. Kai paprašiau informacijos, kiek visgi lėšų skiriame atremti melams, skaičiai šokiravo – kalbame apie keliasdešimt projektinių tūkstančių. O štai kremlius per metus tam skiria 1,4 mlrd. eurų.

Tačiau pirmas konkretus žingsnis jau padarytas – mano inicijuotas penkių įstatymų pataisų paketas įveikė pateikimo stadiją Seime. Juo siekiame aiškiau apibrėžti dezinformacijos sampratą, kriminalizuoti pavojingą dezinformaciją ir agresyvaus karo propagandą, užkardyti „SIM spiečius“. Pastaruosius kriminalistai aptinka net sostinės daugiabučiuose, o padaroma žala – milžiniška. Vienos kratos metu rasta 200 „SIM box“ įrenginių ir apie 75 tūkst. įvairių šalių operatorių SIM kortelių! Todėl privalome suteikti institucijoms daugiau galimybių greitai reaguoti į informacines atakas. Toliau laukia darbas komitetuose. Tikiuosi, jog paketą rudenį pavyks priimti Seime. Mano tikslas – kad valstybė turėtų ne deklaracijas, o realius, teisiškai aiškius ir greitai pritaikomus įrankius.

Jeigu visi sutinkame, kad kariaujame internetinėje erdvėje ir Rusija tam skiria didžiulius resursus, ar yra galvojama, kaip stiprinti kovą su dezinformacija remiant įvairias Lietuvos medijas?

Profesionali žiniasklaida – viena svarbiausių visuomenės atsparumo atramų, tačiau ji nėra vienintelė, būtina stiprinti ir švietimo sistemą, visuomenės informacinį raštingumą, kultūrą. Pavyzdžiui, suomiai jau nuo darželio moko atskirti melus, atpažinti manipuliatyvius vaizdus – tai integruota daugelyje mokomųjų dalykų.

Bet kalbant apie žiniasklaidą, svarbu, jog parama medijoms būtų labai aiški, skaidri ir nepriklausoma nuo politinės įtakos – valstybė neturi „pirkti“ palankumo, ji turi stiprinti kokybiškos informacijos teikimą. Reikia galvoti apie paramą regioninei žiniasklaidai, tiriamajai žurnalistikai, faktų tikrinimo iniciatyvoms, medijų raštingumo projektams ir technologiniams įrankiams, kurie padėtų greičiau atpažinti informacines manipuliacijas. Turime pripažinti, jog kova su dezinformacija – prioritetas, tuomet nekils ginčų ir dėl finansavimo, nes viskas prasideda nuo požiūrio. Turime suprasti, kad silpna žiniasklaida yra dovana propagandai. Vienas iš mano įkurtos kovos su dezinformacijos grupės tikslų ir yra įrankių, realiai stiprinančių žiniasklaidą, paieška.

Kaip manote, ar parėmusi nepriklausomas medijas kovoje su dezinformacija Lietuva iškart nenušautų dviejų zuikių vienu metu (ir sustiprintų visuomenę, ir paremtų nepriklausomą žiniasklaidą)?

Taip, bet tik tuo atveju, jei tai būtų daroma protingai ir skaidriai. Nepriklausoma žiniasklaida padeda žmonėms atskirti faktus nuo manipuliacijų, o kartu stiprina visuomenės gebėjimą nepasiduoti priešiškiems naratyvams. Tai ypač svarbu regionuose ir socialiniuose tinkluose, kur propaganda dažnai veikia greičiau nei patikrinta informacija. Tačiau parama turi būti orientuota į kokybišką turinį, faktų tikrinimą, tiriamąją žurnalistiką ir visuomenės informacinį atsparumą.

Nors informacinis šiukšlynas auga, ir kariauna prieš dezinformaciją didėja. Turime galvoti, kaip gelbėti jaunimą, skęstantį socialiniuose tinkluose, kai daugiau nei 90 proc. jaunimo atstovų tvirtina, kad kasdien susiduria su melagienomis, pastebi jų didėjimą, tačiau jų tikrumą dažniausiai vertina kliaudamiesi nuojauta. Dar baisiau tai, kad daugelis jaunų žmonių jau turi priklausomybę nuo ekrano. Nerimą kelia ir tendencija, jog informacijos tikrinti jaunimas skuba „į komentarus“, kur slypi botai, troliai ir dar didesnė sisteminė manipuliacija. Tik penktadalis žmonių kaip pirminį informacijos šaltinį renkasi žiniasklaidą. O augant dezinformacijos srautui, nebeatsisukama į žurnalistus, atsigręžiama į alternatyvius būdus – influencerius.

Taip mat turime remti filmus, švietimo kampanijas, mokymus, dirbtuves, ypatingą dėmesį skirdami paaugliams ir jaunimui, nes net VSD ataskaitose įvardijama, kad šiuo metu tai pagrindinis kremliaus taikinys. Mokyti vaikus istorijos iki pat mokyklos baigimo, nustoti mokyti priešo kalbos, kuri vėliau juos nuveda į rusiškus puslapius. Atsparumo dezinformacijai genas, kaip ir pasipriešinimo genas, turi būti perduodamas iš kartos į kartą. Ir niekas kitas už mus jo neperduos.

Lietuvos kariuomenė gauna rekordinį finansavimą, tačiau ar nebūtų tikslinga nors ir nedidelę dalį tų lėšų paskirti visuomenės atsparumui stiprinti?

Karinė gynyba yra būtina, bet šiandien valstybės saugumas neapsiriboja tankais, dronais ar amunicija. Priešiškos valstybės pirmiausia bando palaužti visuomenės valią gintis, pasitikėjimą savo kariuomene, sąjungininkais ir pačia valstybe. Todėl visuomenės atsparumas turi būti laikomas ne „minkštuoju“ priedu, o nacionalinio saugumo dalimi. Deja, nors ir vyksta informacinis karas, mes vis dar nežinome, kas vadovauja frontui, kas koordinuoja veiksmus. Turime sau aiškiai atsakyti į šį klausimą, taip pat užtikrinti nuoseklų finansavimą informaciniam raštingumui, strateginei komunikacijai, medijų atsparumui ir greitam institucijų reagavimui į informacines atakas.

Mums būtina sakyti tiesiai šviesiai – informacinis karas vyksta, todėl ir ginklų reikia radikalesnių, taikos meto įstatymais nieko nepasieksime. Aiški sąvoka atrištų rankas konstruoti efektyvią gynybą. Botai tobulėja su kiekviena diena ir tampa DI įrankiu. Kuo ilgiau delsiame, tuo labiau atsiliekame. Mes turime aktyvuoti stipriausius valstybės protus, skatinkime verslo startuolius kurti ir diegti technologinius kovos su botų sistemomis sprendimus.

Kaip Jūs matote Seime, kokius dažniausiai naratyvus naudoja Rusija ir Baltarusija skleisdamos dezinformaciją?

Per metus patiriame šimtus koordinuotų dezinformacijos atvejų, nukreiptų prieš Lietuvos gynybą, energetiką, rinkimus, migracijos politiką. Informacinės atakos, kuriomis kurstoma nesantaika, skaldoma visuomenė, menkinama mūsų kariuomenė, sėjamas nepasitikėjimas sąjungininkais, klastojama istorija, tapo mūsų kasdienybe.

Koordinuota dezinformacija  sklinda greičiau nei migrantai ar dronai per sieną ir pataiko taikliau – tiesiai į mūsų žmonių smegenis ir širdis. O okupacija prasideda ne tada, kai tankai važiuoja per sienas, o kai palaužiama valia gintis, kai visuomenė supriešinta, suklaidinta ir suardyta iš vidaus taip, kad nesusikalba ir nepasitiki valstybe.

Dažniausiai kartojami naratyvai yra gana aiškūs: kad Lietuva yra „nesavarankiška“, kad NATO mūsų negins, kad Europos Sąjunga silpnina valstybę, kad parama Ukrainai esą kenkia Lietuvos žmonėms. Taip pat nuolat bandoma menkinti Lietuvos kariuomenę, kelti nepasitikėjimą institucijomis, kiršinti visuomenės grupes tarpusavyje, išnaudoti istorines žaizdas ir socialines baimes. Dažnai matome bandymus vaizduoti Lietuvą kaip priešišką, nedraugišką ar „žlungančią“ valstybę. Tikslas paprastas – ne įtikinti visus viena melaginga versija, o sukelti chaosą, nuovargį ir nepasitikėjimą.

Kaip patartumėte elgtis paprastam žmogui, jeigu jis identifikuoja dezinformaciją socialiniuose tinkluose?

Pirmiausia siūlyčiau vadovautis paprasta taisykle, naudoti STOP metodą

S – Sustok! Nepaspausk ir nepasidalyk iš karto.

T – Tikrink šaltinį. Ar žinai, kas tai parašė?

O – O pagalvok. Ar tai logiška? Ar ne per daug emocinga?

P – Patikrink kitur. Ar tą patį rašo patikimos naujienų vietos?

Jeigu žinutė kelia labai stiprią emociją – pyktį, baimę, paniką ar norą nedelsiant dalytis – tai jau pirmas signalas sustoti. Kviečiu ir raginu visus būti kritiškus ir prisidėti prie mūsų informacinės erdvės valymo. Kartais užtenka bent 5 minučių per dieną: pranešti apie netikras paskyras, botus, koordinuotai platinamą melagingą turinį ar akivaizdžią propagandą socialiniuose tinkluose. Informacinis atsparumas prasideda ne tik institucijose – jis prasideda nuo kiekvieno iš mūsų.

Daugiau skaitykite čia.