Utenos kredito unijos vadovas Andrius Mackonis interviu pasakoja apie dviejų dešimtmečių patirtį finansų srityje ir perėjimą nuo tiesioginio darbo su klientais prie skaitmeninių sprendimų. Pašnekovas spėja, kad ateityje bankininko profesija dėl technologijų pokyčių gali visiškai išnykti.

Pirmos mintys apie bankininkus: arba žmogus labai mėgsta skaičius bei matematiką, arba tiesiog nori gerai gyventi ir žino, kad finansininkai uždirba daug, o gal tokį kelią nurodo tėvai. Kaip nutiko Jums? Kaip pasirinkote šią profesiją?

Manau, kad greičiausiai ši profesija pasirinko mane, o ne aš ją. Kai studijavau verslo administravimą Vytauto Didžiojo universitete Kaune, skelbimų lentose nuolat matydavau skelbimus: „Akademinė kredito unija“, „terminuotieji indėliai“, „paskolos“… Kartą pamačiau, kad ta pati kredito unija ieško naujų darbuotojų, ir nusprendžiau pabandyti.

Tai buvo pats pirmasis mano darbo pokalbis gyvenime. Atsimenu, kaip studentas, ėjau išgėręs alaus dėl to, kad baisiai bijojau, labai jaudinausi, bet gavau tą darbą (juokėsi). Pradėjau dirbti paprastu kasininku: aptarnaudavau klientus, ateidavo universiteto darbuotojai, dėstytojai, studentai – tiek pasidėti pinigų, tiek pasiskolinti.

Šis darbas man labai patiko. Patiko bendrauti su žmonėmis, patiko dirbti prie kompiuterio, viskas buvo nauja ir įdomu. Taip įsivažiavau, kad paskutiniame kurse gavau darbo pasiūlymą čia, Utenoje. Tuometis „Hansabankas“ ieškojo verslo klientų vadybininkų, tad įsidarbinau ten.

Na ir ką,dar būdamas studentas, pradėjau dirbti banke. Tikra svajonių svajonė (juokėsi)! Atsimenu, tėvas nuėjęs nupirko man pirmąjį kostiumą. Vis dėlto tame banke padirbėjau neilgai. Susidūręs su realybe pamačiau, kad darbas kredito unijoje man patiko labiau. Ten veikla buvo lankstesnė, paprastesnis bendravimas su klientais, mažiau reikalavimų tiems patiems verslininkams, norintiems pasiskolinti.

Tuomet pagalvojau: juk čia jau beveik viską žinau. Susiradau bendraminčių. Tuo metu kredito uniją mums padėjo įkurti Žemės ūkio rūmų darbuotojai kartu su ūkininkais – jie ir buvo pagrindiniai steigėjai. Paėmėm ir padarėm.

Utenos kredito uniją įsteigėme 2002 metais. Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje, tad ūkininkai komerciniuose bankuose buvo nelaukiami ir niekam neįdomūs klientai. Tik vėliau, kai įstojome į ES ir ūkininkai pradėjo gauti dideles išmokas, jie tapo geidžiamais bankų klientais. Iki tol didžioji dalis kredito unijų Lietuvoje kūrėsi būtent ūkininkų iniciatyva, kad jie turėtų savo „bankelį“. Kas turi laisvų lėšų – pasideda, o kam reikia – skolinasi iš to bendro fondo.

Kai uniją įkūrėme, aš jau buvau pakėlęs sparnus bėgti iš bankininkystės. Galvojau grįžti į Kauną, buvau gavęs darbo pasiūlymą. Bet čia mane ėmė ir išrinko vadovu: „Įkūrei, tai dabar stumk vežimą į priekį, būk valdybos pirmininkas, administracijos vadovas ir dirbk.“ Atsimenu, sutikau nelabai noriai, bet pagalvojau: „Na, gerai, bandom.“ Vis arčiau namų, lengviau, gal kažkas pavyks, o ir kitiems darbo vietų sukursim. Taip viskas susiklostė ir tęsiasi. Nemažėjame, po truputį augame.

Dirbate regione, o ne didmiestyje. Čia Jus žino žmonės, o Jūs – juos. Dėl to dirbti lengviau ar kaip tik jaučiate didesnę atsakomybę?

Kas žino… Vaikystėje buvau pasiutęs, gal mane kas nors ir nelabai gerai atsimena (juokėsi). Bet kai užimi tokias pareigas, privalai keisti elgesį, nebegali krėsti eibių.

Klientams, įtariu, yra lengviau. Paprasčiau bendrauti su pažįstamu žmogumi, kuris išmano savo sritį, čia pat sukasi ir gyvena šalia. Tačiau mums, vadovams, yra sunkiau. Ačiū Dievui, retai, bet tenka priimti ir blogus sprendimus, kurie būna ne kliento naudai. Pavyzdžiui, pradėti skolos išieškojimą, kai žmogus nebegali mokėti. Tai pati sunkiausia dalis. Kai klientą pažįsti, betarpiškai bendrauji ar net laikai draugu, perlipti per save būna labai sudėtinga. Todėl šį darbą dažniausiai patikiu atlikti kitiems darbuotojams (juokėsi).

Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?

Kompiuteris, kompiuteris ir dar kartą kompiuteris…

Ko darbe daugiau: skaičių ir kompiuterio ar vis dėlto gyvo bendravimo?

Labai džiaugiuosi, kai būna daugiau gyvo bendravimo. Pasitaiko, kad užsuka klientai: „O, Andriau!“ ir eina tiesiai pas mane. Kadangi pats pradėjau nuo paprasto kasininko, puikiai išmanau šį darbą – perėjau visas karjeros pakopas iki vadovo pareigų. Galiu padaryti viską: jei reikia atlikti mokėjimą pagal sąskaitą – sėdam ir padarom.

Nors gyvas ryšys mane džiugina, faktas, kad didžioji dalis darbo prabėga prie kompiuterio. Skaičiai, dokumentai, įvairios tvarkos, kreditingumo vertinimai ir ataskaitos – tai iš tikrųjų vargina.

Kaip per daugiau nei dvidešimt metų pasikeitė ir pats darbas, ir klientai?

Didžiulė dalis procesų dabar jau kompiuterizuota ir automatizuota, o anksčiau buvo kur kas daugiau rankinio darbo. Įdomus palyginimas: kai tik pradėjome kredito unijos veiklą, kredito sutartis, kurią pasirašydavome su klientais, tilpdavo į vieną puslapį. Šiandien sudaroma sutartis užima jau devynis puslapius, ir dar smarkiai smulkesniu šriftu (juokėsi). Gudrėja klientai, dėl to ir sutartys storėja.

Aišku, internetas keičia viską. Kažkada buvome įkūrę net nuotolines kasas Tauragnuose, Užpaliuose, Molėtuose, nes tuomet dar buvo daug gyvo darbo. Kasos sukdavosi nuolatos – žmonės mokėdavo mokesčius, darydavo pavedimus. Šiandien viso to gyvo aptarnavimo poreikis sumenkęs, nes klientai viską patys pasidaro internetu. Tą patį matome ir komerciniuose bankuose – jie uždarinėja skyrius ir traukiasi iš regionų.

Keičiasi ir kartos. Vyresniajai kartai gyvas bendravimas vis dar išlieka svarbus, bet kiek tai bus aktualu jaunimui ateityje? Kažin ar išvis bus reikalingas, nes viskas keliasi į virtualią erdvę. Aš įtariu, kad bankininko profesija ilgainiui irgi turėtų numirti, išnykti. Kam visuotinės skaitmenizacijos fone bus reikalingas toks tarpininkas? Greičiausiai mūsų nebereikės.

Ką tuomet norėtumėte veikti? Ar turite planą B?

A… (atsiduso). Auginti vynuoges ir daryti vyną (juokėsi).

Tiesa, vynuogynas – dar pačioje pradžioje. Šiemet galbūt paragausime pirmąją uogą. Iki tikrojo derliaus dar toli… Kol kas tai labiau pramoga, nieko rimto.

Mes su žmona gyvename senoje, šimtametėje sodyboje, vienkiemyje su dideliu sklypu. Galvojome: arba teks nuolat pjauti žolę, arba toje žemėje gali užaugti kažkas įdomesnio. Be to, ten pat šalia turime ir nedidelį lazerių versliuką, kuriame daugiau darbuojasi mano vaikai – jiems tai ir vasaros uždarbis, ir pomėgis.

Finansiniai sukčiai tampa vis išradingesni. Koks būtų Jūsų patarimas gyventojams, norintiems apsaugoti savo santaupas?

Labai paprastas – niekuo netikėti. Į viską reikėtų žiūrėti su įtarumu arba tiesiog su šypsena (juokėsi). Aš pats mėgstu iš sukčių pasijuokti. Jeigu man paskambina, specialiai patempiu gumą: ilgiau pakalbinu, apsimetu, kad mane jau prigavo ir aš tuoj pat atiduosiu visus prisijungimus prie sąskaitos bei pinigus. Man visada įdomu patyrinėti – o kas toliau? Kaip jie bandys mane suvystyti? Į tokias situacijas stengiuosi pažvelgti iš šalies.

Kokią didžiausią finansinę klaidą pastebite tarp vidutines ar mažesnes pajamas gaunančių regiono gyventojų?

Ji labai paprasta: žmonės skolinasi bet kur ir net nežiūri, už kiek. Galioja liūdna taisyklė – kuo mažesnės žmogaus pajamos ir kuo mažesnis jo finansinis raštingumas, tuo didesnių nesąmonių jis prisidaro. Atrodo, kuo gilesnėje finansinėje bėdoje asmuo sėdi, tuo brangesnius kreditus ima. Nežinau, koks posakis čia geriau tinka – ar kad „durną ir bažnyčioje muša“, ar kad „bėda po vieną nevaikšto“.

Kas Jus labiausiai džiugina šiame darbe, o kas yra sunkiausia?

Labiausiai džiugina tai, kad susiduriu su labai skirtingais žmonėmis. Tenka daug bendrauti, sužinoti apie visiškai naujas idėjas, kuriamus verslus – tai smarkiai plečia akiratį ir yra be galo įdomu.

O sunkiausia dalis – čia tu realiai privalai išmanyti viską. Kažkada kalbėjausi su vienu unijos darbuotoju, kuris pas mus atėjo iš didelio banko. Ten jis vadovavo vienam iš skyrių, o atėjęs dirbti į kredito uniją prisipažino: „Banke mums tiek išmanyti nereikėjo.“ Bankas yra didelis aparatas, ten visos funkcijos išskirstytos: vienas atsakingas už vieną sritį, kitas už kitą. Kredito unija yra mažas, konkrečiame regione veikiantis bankelis. Mes turime kur kas mažiau galimybių taip smulkiai paskirstyti funkcijas, todėl didžiulė atsakomybė ir darbų gausa krinta tiesiai ant vadovo pečių. Privalai suprasti viską: nuo kasininko produktų ir problemų iki to, ką daro vyriausiasis buhalteris. Turi išmanyti visas veiklos sritis be išimties. Mažesnių unijų vadovams tai yra didžiausias iššūkis.

Kokių savybių reikėtų jaunam žmogui, norinčiam dirbti jūsų unijoje?

Mano sūnus sakė: „Rinksiuosi bankininko specialybę.“ Tačiau aš jam patariau to nedaryti. Paaiškinau apie tą pačią procesų automatizaciją ir tai, kad šios profesijos ateitis, mano požiūriu, jau yra abejotina. Jis dar mokosi gimnazijoje ir kaip tik svarstė, kur sukti toliau.

Ar pavyko jį įtikinti?

Taip, sukluso ir pasirinko kitą sritį.

Man būtų sunku jaunam žmogui pasakyti: „Čia labai faina, rinkitės tai…“ Man atrodo, kad tai laikina. Po kurio laiko ši profesija tiesiog išnyks. Žinoma, sunku tiksliai spėlioti ar numatyti ateitį, bet aš manau, kad dirbtinis intelektas ilgainiui priiminės geresnius ir objektyvesnius sprendimus nei žmonės. Greičiausiai bus taip.

O mes… auginsime vynuoges (juokėsi).

Dėkoju už pokalbį.

Autorės nuotr.