Valdas Kemeklis, kurio vaikystė prabėgo Šarkiuose (Užpalių sen.), atsimena, kad kaime 1960–1970 m. gyveno Jono Tutino, Juozapo Tutino, Vytauto Baltuškos, Antano Kemeklio, Jono Kemeklio ir Felikso Kemeklio jaunos šeimos. Atžalos kaime jau neliko – pakėlė sparnus svetur. J. Tutino ir F. Kemeklio sodybas nugriovė melioracija. Tiesa, V. Kemeklis prisimena, kaip dar būdamas vaikas landžiodavo po dar vienos sodybos pamatus. Tėvai kalbėjo, kad ten buvę Tutinų namai.
Juozapo Kemeklio sodyba, kurioje matosi namas, pieninė, klojimas ir tvartas. Klėtį užstoja namas. Nuotrauka daryta apie 1940 m. ar vėliau
Angliško cemento čerpių namai
Kaime buvo trys Kemeklių kiemai – Jono, Antano ir Felikso. Tačiau jie, anot Jono sūnaus Valdo, nebuvo giminės. Jono tėvas Juozapas iš septynių vaikų šeimos buvo kilęs iš Šarkių kaimo, o užkuriom atėjo į Šeduikių kiemą, vedė Emiliją Šeduikytę. Šeduikių namai stovėjo kitapus kelio priešais dabar stūksantį paminklą žuvusiems partizanams atminti, prie didelio klevo. 1925–1927 metais, greičiausiai žemės reformos metu, Juozapas namus nusikėlė į dabartinę vietą. Pasistatė didžiulį klojimą, kuris vėliau, kelis kartus perstatytas, liko keturis kartus mažesnis. Tvartas, dabar jau mūrinis, stovi senojo vietoje. Pieno nugriebimo punktas, vadintas pienine, irgi yra. Gyvenamasis namas taip pat stovi savo vietoje, tik dabar vietoje betoninių čerpių perdengtas skarda, kiek apšiltintas ir apkaltas naujomis lentomis. Beje, čerpes, naudodami anglišką cementą iš medinių statinaičių, dar prieš karą liejosi patys vietoje, o stogo danga buvo raudonos ir pilkos spalvos, klota šachmatų tvarka. Nelikę klėties, kurios pamatus baigiama išardyti.
Norberto Kemeklio, Dominyko sūnaus, laidotuvės (kažkada tarpukariu). Iš dešinės pirma Gasparo (Kemeklio) Zosė, greta Pranas Kemeklis, už jų Jonas Kemeklis (Gasparo Kemeklio sūnus), greta Ksevero Kemeklio žmona (?). Į kairę nuo Prano Kemeklio: Antanavičienė, Antanavičius, Norberto Kemeklio motina, sesuo Ona Tutinienė, Jonas Tutinas, karsto gale – Jonas Keraminas
V. Kemeklio duomenimis, 1929 metais visos sodybos iš Šarkių ulyčios jau buvo išsikrausčiusios į vienkiemius.
Pieno nugriebimo punktas, kiek V. Kemekliui pasakojo tėvas, buvo įkurtas dar smetoniniais laikais ir priklausė žemės ūkio kooperatyvui. Buvo nupirkta sena klėtis, išbetonuotos grindys, sumūrytas pečius, atsirado du separatoriai. Čia apylinkės žmonės atsiveždavo savo pieną, jį ant pečiaus pasišildydavo ir separuodavo. Grietinę priduodavo, o liesą pieną sau pasilikdavo.
Juozapo ir Emilijos Kemeklių vaikai: (iš kairės) Pranas (gim. 1907 m.), Kazė (gim. 1912 m.), Juozas (gim. 1918), už Kazės stovi Jonas (1920 m.) (nuotrauka daryta Užpaliuose 1940 m. rudenį)
Kiek laiko pieno nugriebimo punktu pasinaudojusi, sovietų valdžia pieno surinkimo punktą įkūrė Antano Kemeklio kieme.
Keturi partizanai
Kemekliai, išvengę trėmimo 1941 metais, sugrįžus sovietams, suprato, kad reikia būti atsargiems, tad jau 1945 metais sodyba ištuštėjo ir niekas joje nuolat negyveno: Juozapas Kemeklis išsikraustė pas žmonos seserį, o jo sūnūs išėjo į mišką.
Juozas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, trumpai ir sovietų armijoje, iš kurios dezertyravo, kai Lietuvą užėmė vokiečiai. Nuo vokiečių rusai pasitraukė į rytus, o lietuvis grįžo namo ir Svėdasuose (Anykščių r.) ėmė dirbti veterinaru (buvo baigęs Gruzdžių aukštesniąją gyvulininkystės mokyklą). Tačiau naujiesiems okupantams, kurių armijoje netrūko arklių, reikėjo veterinaro, tad ėmė klibinti Juozą Kemeklį eiti dirbti jiems. Tačiau jis nepanoro ir slapstėsi, o kai vėl atėjo rusai, vengdamas bausmės pasitraukė į mišką. 1949 metais jam vieninteliam pasisekė pabėgti iš aptikto bunkerio. Jis pirmas iššoko iš slėptuvės, „pratraukė“ iš automato ir pabėgo. Kiti, kurie nepasekė Juozo pavyzdžiu, žuvo. Žuvo ir Juozas, bet vėliau – dar dvejus metus sovietams kraują gadino.
Kemeklių ir Dabregų giminė 1961 m. Jono Kemeklio sodyboje: (tolimesnėje eilėje iš kairės)Antanas Dabrega, Juozapas Tutinas, Jonas Kemeklis (Balio Kemeklio sūnus), Jonas Kemeklis, Emilija Kemeklienė; (artimesnėje eilėje iš kairės) Dalia Kemeklytė, Bronius Dabrega, Petras Dabrega, Algis Kemeklis, Kazė Dabregienė (Kemeklytė), Valerija Kemeklienė
Juozo broliai, atsisakę eiti į sovietų armiją, irgi patraukė į partizanų gretas. V. Kemeklio tėvas Jonas (1920 m.) turėjo Kirstuko slapyvardį. Miške išbuvo dvi žiemas iki 1946 metų, kai valdžia suteikė galimybę legalizuotis. Gavęs dokumentus, išvažiavo į Kauną pas dėdę Simoną. Tačiau 1949 metais sūnėną suėmė, atvežė į Rokiškį ir nuteisė 10 metų. Šiojo sūnus spėjo, kad tėvą, nors šis ir legalizavosi, saugumas dar kurį laiką laikė tik dėl to, kad tikėjosi jį būsiant masalu savo miške tebesantiems broliams – manė, gal bandys užmegzti kokį ryšį. Tačiau žuvus Pranui, ilgai nelaukdami su J. Kemekliu greitai susidorojo – šis atsidūrė Intoje (Komija): iš pradžių statė barakus, paskui papuolė į anglių kasyklas. Iš kalėjimo jis grįžo 1956 metais.
Iš Rokiškio apskrities Jūžintų valsčiaus Šarkių kaimo išskirstymo vienkiemiais plano, padaryto 1928 m., galima matyti, kad kaimo 129 hektarus dalijosi dvylika savininkų
Jauniausiasis Petras (gim. 1923 m.) irgi legalizavosi (vienintelis iš brolių buvo baigęs gimnaziją), bet buvo suimtas ir su Jonu atvežtas į Rokiškį, tačiau kalėjo jau kitur – Džezkazgane (Kazachstanas), dirbo vario kasyklose. Iš kalėjimo grįžo. Jis buvo iniciatorius Šarkiuose 1997 metais pastatyti kritusiems partizanams paminklą. Mirė 2013 metais.
Jonas(kairėje) ir Petras Kemekliai prie atminimo ženklo, skirto broliui Juozui Kemekliui-Granitui
Vyriausiasis Pranas buvo susijęs su žemės ūkio kooperatyvų veikla, išėjęs į mišką pasirinko Tėvo (nes amžiumi buvo vyresnis už kitus) slapyvardį.
Kalinio Jono Kemeklio nuotrauka seseriai Kazei: „Dėl atminties kaip atrodau prie 40°
šalčio šiaurėje. Kazei nuo Jono. 56-III-12. Šiaurė.“
Partizanai turėjo išsikasę slėptuvę anapus Aukštuolės, dirbamojo lauko pakrašty. Čia kasė ne tik dėl patogios vietos, bet ir dėl patogumo dirvoje išsklaidyti iškastą žemę. Nors bunkeris išaiškintas nebuvo, bet tai tebuvo laikina priebėga.
Valdo Kemeklio asm. archyvo nuotr.
Daugiau skaitykite čia.