Utenoje nuo seno gyveno įvairių tautybių bei tikėjimų žmonės, skirtingų socialinių sluoksnių ir profesijų atstovai, o savita jų kultūra ir veikla primena sudėtingą Utenos istoriją, praturtina mus daugiataučio miesto paveldu, kurį turime pažinti ir branginti. Tad, kaip atrodė Utena prieš šimtą metų? Kokie buvo svarbiausi, gražiausi miesto pastatai, o kokių jau nebėra? Kaip nuo tų laikų pasikeitė miesto vietos, kurias puikiai pažįstame ir pro kurias kasdien praeiname? Kokia žymi Vakarų Europos dailininkė pradėjo savo kūrybinį kelią dvare prie Utenos? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus paieškos veda į įspūdžių kupiną kelionę po Uteną ir jos apylinkes XIX a. antroje ir XX a. pirmoje pusėje.

Ekspresionizmo raitelė

1879 m. į prie Utenos esantį Vyžuonėlių dvarą atvyko devyniolikmetė Mariana Veriovkina (1860–1938). Dvarą tais metais įsigijo jos tėvai, generolas Vladimiras Veriovkinas ir jo žmona Elizaveta Veriovkina. Dvaras tapo rusų aristokratų šeimos rezidencija, kurioje jie praleisdavo ilgas vasaras, užveisė sodą, pasodino parką, gėlynų, pasistatė naujų pastatų. Marianai patiko ši vieta, čia ji maudydavosi Vyžuonoje, irstydavosi valtimi Lukno ežere, važinėjosi brička po apylinkes, iškylavo, bičiuliavosi su tarnais. Būdama puikia raitele ir medžiotoja, dvare laikė žirgų ir šunų, kuriais labai rūpinosi. Vyžuonėlėse Mariana buvo laiminga, vadino jas „savo rojumi“.

Tačiau dar svarbiau tai, kad būtent šiame dvare ji susidomėjo menu ir nusprendė tapti dailininke. Vėliau rašė: „Lietuva tapo mano keliu į meną“. Parke tėvai jai pastatė ir įrengė ateljė, kurioje jaunoji dailininkė tapė artimųjų, dvaro tarnų, apylinkės valstiečių, miestelio žydų portretus. Mariana buvo talentinga ir jau ankstyvuosiuose realistiniuose kūriniuose sugebėjo tikroviškai perteikti žmonių išvaizdą, atskleisti charakterį. Žiemomis Veriovkinų šeima sugrįždavo į Peterburgą. Rusijoje Mariana tapybos mokėsi pas žymų rusų dailininką Ivaną Repiną, kuris labai vertino jos paveikslus ir vadindavo ją Rembrandtu.

1896 m., po tėvo mirties gavusi nemažą palikimą, Mariana nusprendė tapybos mokytis vykti į užsienį ir su savo bičiuliu dailininku Aleksejumi Javlenskiu iškeliavo į Miuncheną, kuris XIX a. pab. garsėjo kaip geriausias meno centras Europoje. Išvyko trumpam pasimokyti, o liko visam gyvenimui, net pasikeitė vardą į vokišką „Marianne Werefkin“. Būdama ne tik gabi dailininkė, bet mėgstanti ir mokanti bendrauti, išsilavinusi, kalbėdama penkiomis kalbomis, Miunchene Mariana subūrė menininkų ratą. Jos namuose rinkdavosi ir diskutuodavo dailininkai, rašytojai, kompozitoriai, šokėjai, muziejų direktoriai, galerijų savininkai, ambasadoriai, aristokratai. Mariana nepaprastai domėjosi meno naujovėmis, vykdavo į Paryžių lankyti parodų, skaitė naujausius meno leidinius. Aplink save ji subūrė jaunus menininkus, kurie ieškojo naujojo meno kelių; šie menininkai 1910 m. įkūrė dailininkų grupę, pasivadinusią Naujuoju Miuncheno dailininkų susivienijimu, o 1912 m. – sambūrį „Mėlynasis raitelis“. Tarp narių buvo ir Marianos tautiečiai Vasilijus Kandinskis (tapęs abstrakcionizmo pionieriumi Vakarų Europoje), A. Javlenskis, vokiečiai Augustas Macke, Franzas Marcas, šveicaras Paulis Klee ir kt. Vėliau jie buvo pripažinti žymiausiais XX a. Vakarų Europos dailininkais, tačiau XX a. pr. jų kūriniais parodose publika piktinosi, kritikai juos smerkė, tad dailininkams, tarp jų ir Marianai, reikėjo labai daug drąsos, ryžto, tikėjimo savimi, einant naujo ir nepripažinto meno keliu.

XX a. pradžia atnešė perversmus Vakarų Europos mene, susiformavo naujojo meno, pavadinto modernizmu, kryptys: Paryžiuje gimė kubizmas, fovizmas, Vokietijoje – ekspresionizmas. Pastarojo pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio „expressio“ (liet. išraiška). Šios krypties dailininkams rūpėjo ne vaizduoti išorinį pasaulį, o išreikšti jausmus, vidinį pasaulį. Norėdami perteikti, sustiprinti įspūdį, jie keitė, deformavo tikrovės formas, pasitelkė ryškių, aštrių spalvų derinius, neramių linijų ritmą. Miunchene Marianos kūryba pakito, ji atsisakė realistiško vaizdavimo, apie 1907 m. pradėjo kurti ekspresionistinius paveikslus, išreiškiančius nerimo, baimės, vienatvės nuotaikas, skaudžius žmonių santykius, vargingą jų dalią.

Nors Mariana buvo kilusi iš turtingos dvarininkų šeimos, nuo jaunystės ją jaudino socialinės nelygybės, skurdo temos. Ji vaizdavo sunkią paprastų žmonių kasdienybę, jų vargus.

Ekspresionizmas suklestėjo pirmaisiais XX a. dešimtmečiais, dauguma šios krypties dailininkų buvo vyrai, o M. Veriovkina tapo viena pirmųjų moterų ekspresionisčių Europos dailės istorijoje. Savo paveiksluose ji pasakojo keistas, skaudžias, dramatiškas istorijas, jos herojėmis dažnai buvo moterys.

Iš Miuncheno Mariana grįždavo į Lietuvą aplankyti giminių – gubernatoriumi paskirto brolio Piotro Veriovkino šeimynos, tad 1909–1910 m. lankėsi Kaune, 1913–1914 m. Vilniuje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Mariana, kaip Rusijos imperijos pilietė, turėjo skubiai palikti Vokietiją. Ji pabėgo į Šveicariją ir apsistojo Askonoje, mažame kalnų miestelyje Šveicarijos pietuose, kuriame gyveno iki pat savo mirties 1938 m. po Rusijos revoliucijos netekusi buvusių turtų ji vertėsi labai skurdžiai, tačiau nepasidavė gyvenimo sunkumams, susidraugavo su vietiniais gyventojais, kurie ją meiliai praminė „Askonos senele“. Jos paveiksluose atsirado Šveicarijos kalnų vaizdai, grėsmingos, atšiaurios, amžinybę simbolizuojančios viršukalnės, kurių fone žmonės, jų darbai ir pastangos atrodo menki.

Šiandien beveik visi M. Veriovkinos kūriniai saugomi Šveicarijoje, Askonos moderniojo meno muziejuje. Visoje Europoje rengiamos dailininkės kūrybos parodos, leidžiamos jai skirtos knygos, statomi filmai apie ją. Lietuvoje išliko jos jaunystės metus menantis Vyžuonėlių dvaras, pastatai, dailininkės ateljė.

Vyžuonėlių dvaras „Blagodat“

Vyžuonėlių dvarą, esantį tarp Utenos ir Vyžuonų miestelio, 1879 m. įsigijo generolas Vladimiras Veriovkinas (1821–1896). Dalyvavęs rusų-turkų karuose Kryme, Balkanuose, jis išgarsėjo kaip 1853 m. Sevastopolio šturmo herojus, vadovavo Jekaterinburgo pėstininkų pulkui, dislokuotam Tuloje. Čia susipažino su Tulos gubernatoriaus dukterimi Elizaveta Daragan (1834–1885), ją vedė ir susilaukė trijų vaikų – dukters Marianos ir sūnų Piotro bei Vsevolodo. Šeima pagal generolo paskyrimo vietą gyveno Tuloje, Vilniuje, Liubline, o 1887 m. Vladimiras gavo paskyrimą vadovauti svarbiausiam Rusijos imperijos bastionui – Petropavlosko tvirtovei Peterburge.

Vyžuonėlių dvaras tapo rusų aristokratų Veriovkinų šeimos tėvonija, kuria rūpinosi ir Vladimiras, ir vėliau dvarą paveldėjęs jo sūnus Piotras. Dvarą pavadino „Blagodat“ (liet. palaima). Čia jie pasistatė medinius užmiesčio vilos stiliaus rūmus – gausiai ornamentuotą gyvenamąjį namą, vadintą „didžiuoju namu“. Jame buvo biblioteka, sukaupta meno, taikomosios dailės kūrinių. Dvare gyveno daugybė įnamių, nuolat lankydavosi giminės, svečiai iš Peterburgo, buvo švenčiamos vardinės, rengiamos iškylos, medžiojama. Veriovkinai buvo aistringi žirgų mylėtojai, todėl dvaro teritorijoje iškilo didžiulės raudonų plytų arklidės, taip pat ir kiti pastatai – raudonų plytų svirnas, medinė karietinė, kluonai, kumetynas.

Gerokai nukentėję visi šie pastatai išliko iki mūsų dienų. Vyžuonėlių dvaras yra reikšmingas ne tik Utenos, bet ir visos Lietuvos bei Europos kultūros paveldas, nes čia savo kūrybinį kelią ir pradėjo žymi Vakarų Europos dailininkė M. Veriovkina. Asociacija „Marianos Veriovkinos draugija“, siekdama išgelbėti nykstantį Vyžuonėlių dvarą, nuo 2014 m. dvare kasmet rengia tarptautinius dailininkų kūrybos simpoziumus, parodas, koncertus, paskaitas, šviečia visuomenę, kelia iš užmaršties dvaro istoriją.

Piotras Veriovkinas ir jo šeima

Vyresnysis M. Veriovkinos brolis Piotras (1862–1946), mokslus baigęs Vilniuje ir Peterburge, po tėvo mirties paveldėjęs Vyžuonėlių dvarą, dėjo nemažai pastangų rūpindamasis Utenos miestu ir jo gerove. Paskirtas Kauno gubernijos (1904–1911), o vėliau Vilniaus gubernijos (1912–1915) gubernatoriumi, nuolat besilankydamas Utenoje, stengėsi įsigilinti į vietos gyventojų reikalus, suprasti jų problemas, todėl buvo gerbiamas ir mylimas. Per Pirmąjį pasaulinį karą P. Veriovkinas su gubernijos administracija pasitraukė į Dysną, o 1916 m., paskirtas Estijos gubernatoriumi, persikėlė į Revelį (dab. Talinas).

Ten su juo bendravęs iškilus Lietuvos dvasininkas ir valstybingumo puoselėtojas, politikas Mykolas Krupavičius savo knygoje „Atsiminimai“ rašė: „Veriovkinas Utenos apskrityje turėjo nedidelį dvarelį. Ten jis susigyveno su lietuviais, juos pamilo ir įgijo didelio pasitikėjimo jais. Būdamas Taline, visus samdinius turėjo lietuvius. Įdomu, kad beveik visi jo samdiniai, vyrai ir moterys, buvo uteniškiai. Jie jautėsi pas gubernatorių lyg jo šeimos nariai. Sekmadieniais gubernatorius tarnams duodavo savo karietą nuvykti į bažnyčią. Su tarnais dažnai atvykdavo ir jo jaunos dukterys, kurios visai padoriai kalbėjo lietuviškai, uteniškių tarme.“

1918 m. bolševikai Veriovkiną suėmė ir įkalino Petrogrado kalėjime. Lietuviai advokatai išrūpino jam karo pabėgėlio iš Lietuvos statusą ir 1919 m. su pabėgėlių ešalonu Veriovkinas grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Kaune, buvo pakviestas dirbti į Vidaus reikalų ministeriją patarėju.

P. Veriovkinas turėjo gausią šeimą. 1888 m. Peterburge vedė Sofiją Ellis, su ja susilaukė aštuonių vaikų. Dvi dukrelės mirė vaikystėje. Užaugo sūnūs Vladimiras, Piotras, Aleksandras ir dukterys Natalija, Marija, Anastasija. Dvi dukterys susiejo savo gyvenimą su muzika: 1923 m. Marija debiutavo Valstybės teatre Kaune, tris sezonus dainavo įvairias partijas, tarp jų – 1925 m. operoje „Karmen“ atliko pagrindinį vaidmenį pirmajame šios operos pastatyme tarpukario Lietuvoje. Anastasija taip pat turėjo muzikinį talentą, sekė sesers Marijos pėdomis, kurį laiką dainavo Valstybės teatre Kaune. Neturėdamos lėšų, bet trokšdamos dainuoti, seserys gastroliavo po Europą, dainavo Ženevoje, Paryžiuje, Berlyne, Monake, Romoje, Taline, Gdanske, Askonoje. Į Utenos „Saulės“ gimnazijos susitikimus su moksleiviais jas kvietė tuometinis gimnazijos kapelionas ir direktorius kunigas Vladislovas Butvila.

Atsistatydinęs iš valstybinės tarnybos P. Veriovkinas su šeima iš Kauno grįžo į Vyžuonėlių dvarą ir aktyviai dalyvavo Utenos visuomeniniame gyvenime. Kai, besilankydamas Aukštaitijos miesteliuose, prezidentas Antanas Smetona 1927 m. rugpjūtį atvyko į Uteną, garbųjį svečią pasitiko ir P. Veriovkinas. Jiedu pažinojo vienas kitą dar Vilniuje iki Pirmojo pasaulinio karo. Prezidentas lankėsi Utenos bažnyčioje, sinagogose ir Utenos cerkvėje, kurios chore giedojo ir S. Veriovkina su dukterimis. P. Veriovkinas dalyvavo susitikime su prezidentu Utenoje ir 1938 m. 1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą Vyžuonėlių dvaras buvo nacionalizuotas, o P. Veriovkinas suimtas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis pasitraukė į Vakarus, mirė 1946 m. Šveicarijoje.

Utenos ligoninė

Gubernatoriaus P. Veriovkino rūpesčiu 1907 m. buvo padėtas kertinis Utenos ligoninės akmuo. Sklypą ligoninės statybai dovanojo Utenos dvarininkas J. Balcevičius. Bendruomenės nariai, vadovaujami gydytojo Antano Vadopalo, planavo statyti 10 vietų ligonbutį, tačiau įsikišus gubernatoriui sprendimas įgavo plačius užmojus, išsiplėsta iki 40 vietų. P. Veriovkinui ir jo žmonai Sofijai modernios ligoninės statyba nebuvo naujiena – jie 1970 m. Kaune įsteigė Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Naująją Utenos ligoninę 1910 m. apžiūrėjo ir iš Miuncheno paviešėti grįžusi M. Veriovkina: „Atvykome ketvirtą valandą, apžiūrėjome nuostabią naują mūrinę Utenos ligoninę su vaterklozetais, operaciniais kambariais, voniomis… Taip išsipildė sena mano svajonė, kuriai per klaidą vos nepaskyriau savo gyvenimo.“ Mat jaunystėje Vyžuonėlių dvare Mariana užsiėmė labdaringais darbais, gydė neturtingų valstiečių vaikus, net galvojo su šia veikla susieti savo profesiją.

Ligoninė duris atvėrė 1909 m. rugsėjį. Šiuo metu perstatytoje ligoninėje įsikūrusi Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Rusiška mokykla

Po 1863 m. sukilimo lietuviška spauda buvo uždrausta, Lietuvoje vykdyta rusinimo politika, veikė tik rusiškos mokyklos. Tokia rusiška mokykla buvo ir Utenoje prie dabartinės J. Basanavičiaus ir Aušros gatvių sankirtos, už mokslą joje reikėjo mokėti. Nuo 1900 m. ji veikė kaip vadinamoji „dviklasė“ mokykla (trejų metų pradinio ir dvejų metų aukštesnio mokymo kursai). Šioje mokykloje pedagogo kelią pradėjo ir Utenos kraštotyros muziejaus įkūrėjas, istorikas Antanas Namikas. 1910 m. P. Veriovkino pastangomis mokykla buvo pertvarkyta į keturklasę. Tam reikalui caro valdžia skyrė 4 250 rublių. Iškilmingame šios mokyklos atidaryme 1910 m. dalyvavo M. Veriovkina.

Mokyklos pastatas buvo medinis, vieno aukšto, su priebučiu. Šiose patalpose buvo įrengtos ne tik erdvios klasės, bet ir butai mokytojams. Mokyklai vadovavo Andrejus Markulis, matematikos mokė Posuchas, rusų kalbos – Olga Bernackaja, stačiatikių tikybos – dvasininkas Aleksandras Kukuškinas, katalikų tikybą dėstė kunigas Jonas Švagždys, vėliau – kunigas Norbertas Pakalnis, lietuvių kalbą – J. Vanagas, istoriją – Trulis. Kunigas N. Pakalnis vadovavo ateitininkų kuopelei ir lietuvybės mylėtojų būreliui, mokiniai ruošdavo referatus Lietuvos istorijos ir kultūros temomis. Šiame būrelyje brendo ir dvasinės patirties įgijo būsimieji pedagogai Ona Birietaitė, Vincas Petronis, Pranas Gipiškis, poetė Bronė Buivydaitė (Tyrų dukra), Vydūno pasekėjai Žemaitis, Julius Vilūnas, fizikos profesorius Antanas Žvironas ir kt. Utenos keturklasė veikė iki 1915 m., t. y. iki Pirmojo pasaulinio karo. Daugelis auklėtinių pasitraukė į Rusijos gilumą – Voronežą, kur įsikūrė Martyno Yčo gimnazija.

Cerkvė, brolija ir dvasininko namas

Nedidelė Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė buvo pastatyta pradėjus sparčiai augti miestui prie pašto trakto pro Uteną. Pagrindinis cerkvės statybų rėmėjas buvo G. Biriukovas, 1869 m. cerkvė buvo pašventinta, pamaldas joje laikydavo dvasininkas, atvykdavęs iš Užpalių cerkvės. Aplink cerkvę buvo stačiatikių kapinaitės.

Utenos stačiatikių bendruomenė buvo maža, cerkvei išlaikyti nuolat trūko lėšų. Vyžuonėlių dvare įsikūrusi Veriovkinų šeima tapo aktyvia stačiatikių cerkvės globėja. 1888 m. jų ištekliais ir jiems padedant cerkvė buvo atnaujinta, pastatytas prieangis, į varpinę įkelti varpai. Marianos ir Piotro motina Elizaveta pati tapė ikonas ir keletą jų padovanojo Utenos cerkvei, Mariana taip pat rūpinosi cerkvės puošyba.

1907 m. cerkvės pašonėje įsikūrė Šv. Sergijaus brolija bei našlaičių prieglauda, P. Veriovkinas buvo išrinktas šios brolijos tarybos nariu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. palikdamas Lietuvą, P. Veriovkinas pasirūpino Utenos cerkvės turto evakuacija – visi reikmenys, pradedant ikonomis ir baigiant varpais, buvo sudėti į 6 dėžes ir išsiųsti į Estiją.

Cerkvė 10 metų neveikė. 1925 m. žiemą atvykęs naujai paskirtas jaunas dvasininkas Aleksandras Černajus su šeima rado cerkvę apleistą ir prišnerkštą, be durų ir be langų. Vietinės stačiatikių bendruomenės nariai, vadovaujami chirurgo Česlovo Norvilos žmonos Anos Norvilienės, cerkvę iškuopė, sudėjo grindis, nuplovė ir išdažė sienas. Artėjo šv. Kalėdos. Į sutvarkytą tuščią cerkvę dvasininkas A. Černajus atnešė eglučių ir žvakių, iš Kauno grįžęs P. Veriovkinas atvežė iš namų kelis šventus paveikslus, jo pavyzdžiu pasekė ir kiti parapijiečiai. Kalėdų liturgija buvo švenčiama atnaujintoje cerkvėje. Dvasininkas su šeima neturėjo būsto, tad P. Veriovkinas svetingai pakvietė juos pagyventi Vyžuonėlių dvare iki pavasario, kol atsiras tinkamas namas įsikurti.

P. Veriovkinas buvo išrinktas stačiatikių bendruomenės seniūnu, 1926 m. jis kreipėsi į Estijos valdžią, prašydamas grąžinti cerkvės turtą. Jo prašymas buvo patenkintas ir cerkvės reikmenys parsiųsti. Molėtų bažnyčios klebonas pranešė, kad jo bažnyčioje yra sudėtas išpuoštas drožiniais cerkvės ikonostasas, kurį netrukus dvasininkas pargabeno į Utenos cerkvę. A. Norvilienė subūrė cerkvės chorą ir jam vadovavo. 1927 m. cerkvę pašventino Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Eleuferijus (Bogojavlenskis). Religinių švenčių metu, po pamaldų cerkvėje, Vyžuonėlių dvare buvo rengiamos vaišės. Dvasininkas A. Černajus cerkvėje sutuokė P. Veriovkino sūnų Aleksandrą su šveicare Hertha Heuser.

1931 m. Veriovkinų pastangomis ir iš dalies lėšomis šalia cerkvės pastatytas namas dvasininkams. Jame buvo šeši erdvūs kambariai, didelė virtuvė, vonia.

1941 m. vasarą cerkvė buvo sudeginta, o plytos panaudotos kitų pastatų statyboms.

Sovietmečiu Utenos stačiatikiams nebuvo leista įsteigti bendruomenės ir įkurti savo maldos namų. Uteniškių stačiatikių šeimos vykdavo melstis į Anykščius, Zarasus, Ukmergę, Užpalius.

Atėjus permainų metui, 1989 m. Utenos stačiatikiai užregistravo savo bendruomenę. Norėdami atgauti tarpukariu parapijai priklausiusį namą, bendruomenės vadovai įdėjo daug pastangų, išmanymo ir atkaklumo, kol įrodė, kad tai parapijos nuosavybė.

Prabėgus 5 metams, 1995 m. vienoje iš namo patalpų įrengus koplyčią, tikintieji ėmė rinktis pamaldoms. Iš Visagino atvykdavo dvasininkai Georgijus Salomatovas ir Josifas Zeteišvilis, vėliau – Olegas Štelmanas iš Vilniaus. Tik 1997 m. parapijos namas teisiškai atiteko bendruomenei ir pradėtas namo remontas bei atnaujinimas, keičiant jo patalpas į cerkvės erdves.

Mikniškių stačiatikių bendruomenė padovanojo Utenos cerkvei senovines liturgines vėliavas. 1999 m. iš Užpalių cerkvės atvežtas ikonostasas buvo toks aprūkęs nuo žvakių dūmų, kad jį teko nušveisti upelyje. Kas pavaizduota patamsėjusiose ikonose, buvo neįmanoma atpažinti, jas buvo būtina restauruoti. Tai atliko uteniškis Konstantinas Lozovas, vėliau ir visaginietė Olga Kiričenko.

Cerkvė buvo pašventinta Viešpaties Pakilimo į dangų titulu.

Viešpaties pakilimo į dangų ikoną nutapė profesionalus dailininkas iš Utenos Laimonas Šmergelis. Ši ikona puošia pietinę cerkvės sieną. Virš kairiojo lango kabo Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas, virš dešiniojo – šv. Sergijaus Radonežiečio ikona, primenanti Utenos stačiatikių bendruomenės istoriją. Smaragdiniame sienų apmušalų fone tarpsta aukso spalvos vynuogienojai su lapais ir uogų kekėmis.

Dvaras upių santakoje

Utenos dvaras ir miestelis kūrėsi Krašuonos, Viešos ir Utenėlės upių santakoje. Nuo XV a. Utenos dvaras minimas kaip valdovo stalo dvaras, jį valdė didžiojo kunigaikščio paskirti vietininkai, valdovo aplinkai artimi didikai ar bajorai. Dvaras įsikūrė arčiau Krašuonos upės, o miestelis – į vakarus nuo jo. XVI a. pab. – XVII a. pr. miestelis buvo perplanuotas pagal stačiakampį planą, jo centre suformuota keturkampė turgaus aikštė.

Utenos dvaras XVIII a. pab. pateko į privačių asmenų rankas – jį valdė Strutinskiai, Bilevičiai, Pilsudskiai, Kriauzė. Dvaras buvo lenkiškos kultūros židinys, gimtoji dvarininkų kalba buvo lenkų. 1868 m. Utenos dvaras atiteko bajorui Antanui Balcevičiui, vėliau – jo sūnums. Nuo XIX a. pab. Utenos miesto žemė priklausė Aleksandrui ir Juozapui Balcevičiams. A. Balcevičius pastatė raudonų plytų dviaukščius dvaro rūmus, ūkio pastatus, užveisė sodą. 1892 m. Utenos parapijos knygoje įrašyta Teodora Balcevičienė su sūnumis Aleksandru, Teodoru ir dukra Teodora. Po vyro mirties T. Balcevičienė perėmė valdyti dvarą ir 3 tūkst. ha žemės su Ąžuolijos mišku, palivarku. Motina nemažai žemės skyrė savo vaikams – atsirado jų palivarkai: Aleksandruvka, Teodoruvka, Januvka. Veriovkinų šeima užmezgė draugiškus ryšius su dvarininkais Balcevičiais, kartą susiruošusi aplankyti Utenos dvarą, M. Veriovkina T. Balcevičienei nuvežė ką tik pražydusių rožių puokštę. Dvaro rūmus Pirmojo pasaulinio karo metais užėmė vokiečių, rusų, lietuvių kariuomenės, 1922–1923 m. juose įsikūrė „Saulės“ gimnazija. Apie 1930 m. nuverstos rūmų kolonos, sunaikintos barokinės puošmenos frontone. Sovietmečiu išardyti raudonų plytų dvaro vartų stulpai.

Bažnyčia ir klebonija

Pirmoji Utenos bažnyčia minima XV a. pab. 1522 m. jai paskirta dešimtinė iš Utenos ir Užpalių dvarų. 1633 m. dokumentuose rašoma, kad prie bažnyčios veikė parapinė mokykla.

Tais pačiais 1879 m., kai į Vyžuonėlių dvarą atsikėlė Veriovkinai, Utenoje kilo gaisras, kurio metu sudegė ir medinė Utenos bažnyčia. Prabėgus pusmečiui bažnyčios statybos komitetas, vadovaujamas A. Balcevičiaus, O. Lukoševičiaus, T. Stachovskio, klebono Adomo Vyšniausko, jau svarstė naujos mūrinės bažnyčios projektą. Jį sukūrė iš Noliškio dvaro kilęs architektūros profesorius Silvijus Lukaševičius, gyvenęs Peterburge. Aukos ir lėšos statyboms buvo renkamos visoje vyskupijoje. Naujoji bažnyčia baigta statyti 1884 m., 1898 m. ją konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. Bažnyčia buvo antrasis mūrinis pastatas Utenoje.

1901 m. į Uteną buvo paskirtas veiklus klebonas Antanas Švatelis, kuris ėmė rūpintis naujos klebonijos statyba. Gavus gubernatoriaus P. Veriovkino leidimą statyboms, buvo renkamos lėšos, ruošiamos medžiagos ir apie 1906 m. šalia bažnyčios iškilo nauja erdvi mūrinė klebonija. Gubernatorius ir klebonas A. Švatelis buvo pažįstami asmeniškai. Kai 1913 m. A. Švatelis mirė, pagerbdamas velionį P. Veriovkinas atvyko į jo šermenis.

Liaudies namai ir knygynas

XX a. pr. klebonas A. Švatelis rūpinosi ir Liaudies namų statyba. Prie bažnyčios pradėtas statyti medinis parapijos pastatas su didele sale, kambariais arbatinei ir knygynui, pavadintas Liaudies namais. Darbus trukdė carinė valdžia. Kai paaiškėjo, kad pastatas skirtas viešiems susirinkimams ir jame įrengta 150 vietų salė, Kauno gubernijos valdyba Liaudies namų veiklą uždraudė. Klebonas A. Švatelis ir kunigas J. Švagždys kreipėsi į gubernatorių P. Veriovkiną, kurį asmeniškai pažinojo. P. Veriovkinas išdavė raštišką leidimą šių namų veiklai ir vaidinimams. 1908 m. sausio 3 d. įvyko pirmas lietuviškas vakaras. Salė buvo pavadinta „Birutės“ vardu. Veikė Jono Banio vadovaujamas didelis bažnyčios choras, buvo demonstruojami begarsio kino seansai. Teatro mėgėjų kuopa vaidino įvairius to meto dramos veikalus – „Ne sau – žmonėms“, „Litvomanai“, „Dvi moterys“, „Genovaitė“, „Ūkanose“, „Adatos“ – ir operetes, repertuarą gavo iš Peterburgo lietuvių bendruomenės. Mėgėjų teatro tradicijos įsišaknijo Utenoje ir su naujomis pajėgomis veiklą tęsė nepriklausomoje Lietuvoje. Utenos mėgėjų teatro kuopos pirmininkas Liudas Urbanavičius 1927 m. rašė, kad Utenos vaidintojai turi savo kuopos įstatus ir laikosi iškelto tikslo: „Kelti ir remti lietuvių tautos meną visuomenėje“. Spektakliai vyko Liaudies namuose, tik 1933 m. persikėlė į naujai pastatytus Šaulių namus. Iki 1940 m. Utenos teatro mėgėjų kuopa pastatė 18 dramos spektaklių, jų režisierius buvo Utenos miesto burmistras Juozas Bartašius. Vaidinimus parinkdavo Liudas Urbonavičius-Urbonaitis.

Tarpukariu į Liaudies namų salę pasiklausyti žymių lektorių susirinkdavo gimnazijos mokiniai, parapijiečiai. Čia yra kalbėję prelatai Mykolas Krupavičius, Konstantinas Olšauskis, profesorius Kazys Pakštas. Čia vykdavo rinkimai, ateitininkų, pavasarininkų sueigos.

Liaudies namai tapo svarbiu švietėjiškos kultūros židiniu Utenoje dar ir todėl, kad vienoje iš patalpų Margarita Kemėšytė atidarė Utenos parapijos knygynėlį-skaityklą. 1908 m. spaudoje pasirodė žinutė, kad gubernatorius P. Veriovkinas skaityklos prižiūrėtojais paskyrė kunigus A. Švatelį ir Pranciškų Turauskį. Knygynėlis turėjo savo iškabą virš durų ir antspaudą, kuriuo žymėdavo parduodamus leidinius. M. Kemėšytė taip pat užsiėmė ir leidyba, išleido „Lietuviškas giesmes“, Žalvarnio poezijos knygelę „Dienelei brėkštant“ ir kt.

1906 m. Kaune gubernatorius P. Veriovkinas patvirtino katalikiškos švietimo draugijos „Saulė“ įstatus: po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo ši draugija ruošė sąlygas lietuviškų mokyklų kūrimui, mokytojų rengimui. 1907 m. balandžio 15 d. Utenos klebonas A. Švatelis, kunigai J. Švagždys ir P. Turauskas įkūrė „Saulės“ draugijos Utenos skyrių, kuris steigė it finansiškai rėmė pradines mokyklas kaimuose, o M. Kemėšytės knygynas šelpė mokinius sąsiuviniais ir vadovėliais. 1915 m. Utenos parapijos sodžiuose jau veikė per 10 mokyklų, kurioms mokytojus parengė Utenos „Saulės“ draugijos skyrius.

Pašto rūmai ir geležinkelio stotis

Utena XIX a. viduryje iš kaimo į valsčiaus centrą išaugo tik pašto trakto Sankt Peterburgas–Varšuva, nutiesto pro Uteną, dėka. Pašto traktui prižiūrėti reikėjo tarnautojų, darbininkų, amatininkų, prekeivių. 1835 m. iškilo arklių pašto stoties pastatų kompleksas – seniausias Utenoje išlikęs mūrinis pastatas. Vietą kompleksui parinko ir projektą stočiai pritaikė Varšuvos universiteto architektūros profesorius Vaclovas Ričelis. Klasicistinių formų pašto stotyje buvo keleivių laukiamasis, pašto tarnybos ir nakvynės patalpos. Ūkiniuose pastatuose laikyta iki 30 arklių, ratinėje stovėjo pašto karietos, keleivių diližanai. Rūsyje įrengtos pašto saugyklos, laikino kalėjimo kameros. 1857 m. duomenys rodo, kad per metus Utenos pašto stotis aptarnavo apie 3 000 keleivių.

Pašto stotis buvo Utenos langas į pasaulį – iš jos ir į ją keliavo laiškai, siuntiniai, telegramos. Pašto stotyje, važiuodami į Vyžuonėlių dvarą, lankėsi daug svečių: Marianos bičiulis, Vokietijoje išgarsėjęs tapytojas A. Javlenskis, 1893 m. spalio 15–17 d., keliaudamas į Italiją, užsuko įžymus rusų dailininkas I. Repinas.

O kaip nuvykdavo į Vyžuonėlių dvarą? Iš Peterburgo keleiviai važiuodavo traukiniu iki Daugpilio, iš ten į Uteną būdavo galima atvykti diližanu, o pačių Veriovkinų Daugpilyje dažniausiai laukdavo iš dvaro atsiųsta karieta. Kai 1899 m. buvo nutiestas siaurasis geležinkelis tarp Švenčionėlių ir Panevėžio, susisiekimas palengvėjo: Peterburgo–Vilniaus geležinkelio linija buvo atvykstama į Švenčionėlius, o iš ten siauruoju geležinkeliu jau buvo galima pasiekti Uteną. Čia 1899 m. iškilo ir mūrinė geležinkelio stotis. Tarpukariu tarp Utenos ir sostinės Kauno jau kursavo autobusas, liaudiškai pramintas „koncesine“.

Pieninė

Kelti Lietuvos žemės ūkį P. Veriovkinui rūpėjo dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1900 m. jis buvo vienas iš žemės ūkio draugijos Kaune steigėjų. Tarpukariu žemės ūkio, ypač jo produkcijos perdirbimas, pienininkystė tapo nepriklausomos valstybės prioritetu. Nuo 1927 m. Lietuvoje veikė „Pienocentras“, sujungęs visas šalies kooperatines pieno perdirbimo bendroves. Viena jų buvo Utenoje 1928 m. įkurta pieno perdirbimo bendrovė „Vienybė“. Naujasis jos pastatas pradėjo veikti 1931 m., čia daugiausia buvo gaminamas sviestas. Jį gamino mediniais muštuvais, pieno žaliavą miestelėnai ir aplinkinių kaimų gyventojai atveždavo arkliais. 1939 m. čia pagaminta apie 4 tūkst. centnerių sviesto. Tarpukariu sviestas buvo viena pagrindinių Lietuvos eksporto į užsienį prekių. P. Veriovkinas tapo Utenos pieninės steigimo iniciatoriumi, prisidėjo prie jos statybos, dirbo bendrovės valdyboje. Vyžuonėlių dvaro ūkyje buvo laikomi ir galvijai, tad į pieninę pristatydavo ir savo ūkio produkciją.

Utenio aikštė ir sinagogos

Utenos miesto centre nuo seno buvo Turgaus aikštė, kurios pavadinimas ne kartą keitėsi: ji buvo vadinama Rinkos aikšte, Pirmojo pasaulinio karo metais – Pauliaus Hindenburgo aikšte; tuomet aikštė buvo išgrįsta akmenų bruku, joje įrengtas hidrantas, todėl žmonės ją vadino Pompos aikšte. 1926 m. miesto plane ji jau vadinama Viešąja, o nuo 1932 m. – Utenio aikšte.

Ketvirtadieniais ir sekmadieniais aikštėje vykdavo turgūs, tad gyvenimas tomis dienomis joje virte virė, parduoti savo ūkio gėrybių į ją atvažiuodavo apylinkių ūkininkai. Po sekmadienio pamaldų miestiečiai ir apylinkių gyventojai užsukdavo į aikštės parduotuves nusipirkti reikiamų prekių. Daugiau nei pusė visų Utenos gyventojų buvo žydai. Utenio aikštėje įsigiję ar išsinuomavę namus jie užsiėmė prekyba, verslu, amatais, taip praturtindami miestelio gyvenimą.

Utenos žydų bendruomenės šaknys siekia XVI–XVII a. Žydų religijos, kultūros, papročių, tradicijų puoselėjimo vieta buvo sinagogos. Utenio aikštėje, atokiau nuo centro, viena šalia kitos stovėjo net trys sinagogos. Iš viso Utenoje jų buvo šešios, nes pagal žydų įstatymus trisdešimčiai šeimų priklausė viena sinagoga.

Didžioji sinagoga, statyta apie 1862 m., buvo medinė, 1895 m. perstatyta į mūrinę su įstiklintais arkiniais langais. Sinagoga atnaujinta apie 1930 m., sumūrytas priestatas. Dviejų fasadų frontonus puošė vitražiniai langai su Dovydo žvaigžde. Vieną iš langų puslankiu juosė stiklo apdailos įrašas su citata iš Skaičių knygos 24,5: „Kokios puikios tavo palapinės, Jokūbai, tavo buveinės, Izraeli!“. Šonuose nulipdyti du piliastrai, simbolizuojantys Jeruzalės šventyklos kolonas Jachiną ir Boazą. Sinagoga veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Pastatas nukentėjo per karą, vėliau jame įsikūrė įstaigos. Perstatytame pastate šiuo metu įsikūręs medicinos centras.

XIX a pab. pastatyta baltoji sinagoga (beit midraš). Pirmojo pasaulinio karo metu joje veikė vokiečių karinės administracijos įstaiga. Pastatas sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, dabar toje vietoje yra automobilių stovėjimo aikštelė.

Trečioji mūrinė sinagoga (kloizas) Utenio aikštės ir Ežero gatvės sankirtoje pastatyta po 1890 m. gaisro. Iki šių dienų fasade išliko sinagogai būdingų elementų – stačiakampio formos išgaubimas išorinėje sienoje, žymintis Aron hakodešo – šventųjų ritinių saugyklos vietą viduje. Dabar pastate veikia teisines paslaugas teikianti įstaiga.

Utenio aikštės kampe mūrinis dviaukštis namas priklausė Leonui Goldfainui, jame veikė Goldfaino elektros ir mechanikos biuras, kuris prekiavo dviračiais, varikliais, vandentiekio kranais, vamzdžiais, malūnų piklių dalimis, paraku, patronais, medžioklės reikmenimis, radijo aparatais, fotoaparatais. Tame pačiame name veikė urmo bazė „Progresas“ (savininkai L. Goldfainas, Mauša Kučgalis, Nisonas Lacas, Kacas, ir Senderis Zakas). Greta L. Goldfaino namo Aškenazės vaistinė. Dabar buvę Goldfaino ir Ašnenazės namai sujungti, juose įsikūręs Utenos kraštotyros muziejus. Už Aškenazės vaistinės buvo Mendelio batų siuvykla, toliau – Bremerio „Aptieka“, J. Zagino mėsos parduotuvė.

Priešais L. Goldfaino namus stovėjo vienas įspūdingiausių pastatų Utenio aikštėje – turtuolio Seimo Šterno namai – mūriniai, dviejų aukštų su dengtu balkonu. Juose buvo įsikūrę svarbios įstaigos, Utenos apskrities valdyba, Ūkio bankas, Utenos apskrities vaistinė, parduotuvė. Greta stovėjo Dovydo Libermano namai, kuriuose tarpukariu veikė statybinių medžiagų parduotuvė, restoranas. Šiuo metu šių dviejų namų vietoje stovi Utenos rajono savivaldybės administracijos pastatas.

Ilgas pastatas Utenio aikštės rytinėje dalyje – mūriniai Faivelio Levijoro ir Leizerio Simanavičiaus namai. F. Levijoro namuose 1926 m. atidarytas knygynas „Žibintas“, priklausęs katalikų mokytojų sąjungai. Įsimintiniausias knygyno vedėjas buvo mokytojas Alfonsas Kazickas. „Žibinte“ galima buvo įsigyti ne tik knygų, religinių leidinių, vadovėlių, bet ir laikraščių, albumų, žaislų, pašto ženklų, vokų. Knygynas išleido keletą leidinių, turėjo savo antspaudą. Tame pačiame name veikė laikraščių ir knygų spausdinimo bendrovė „Pažanga“, akcinė bendrovė „Maistas“, vertotojų kooperatyvas.

Kito namo savininkas L. Simanavičius turėjo juvelyrinių dirbinių ir gramofonų bei muzikos plokštelių parduotuvę. Kai vakarais L. Simanavičius paleisdavo muziką, jos pasiklausyti susirinkdavo būrys miestelėnų. Parduotuvė supažindindavo uteniškius su pasaulio muzikos naujienomis.

L. Simanavičiaus name, dviejų kambarių bute, kuriame net „grindys buvo nudažytos“, keletą metų gyveno Bernardo Lowno šeima. B. Lownas (Boruchas Lacas) yra vienas garsiausių pasaulio kardiologų, defibriliatoriaus išradėjas ir Nobelio taikos premijos laureatas. Jis gimė 1921 m. Utenoje, Belos ir Nisono Lacų šeimoje, 1935 m. išvyko iš Lietuvos į JAV, kur 2021 m. mirė.

F. Levijoro ir L. Simanavičiaus namų vietoje šiandien stovi Utenos kolegijos Medicinos fakulteto pastatas.

Utenio aikštės viduryje stovėjo didelį plotą užimantis mūrinių Ruvimo Kabo namų kvartalas. Tarpukariu šiuose namuose buvo įsikūrusi apskrities policijos nuovados administracija, banko skyrius, Chajatavičiaus odos ir avalynės parduotuvė, D. Kovalskytės įvairių prekių parduotuvė, Merės Laferaitės manufaktūros ir galanterijos parduotuvė, Helmano Šalmano odos ir jos dirbinių parduotuvė, Kaco manufaktūra. Antrame aukšte veikė valgykla.

Visi šie namai per Antrąjį pasaulinį karą sugriauti, o šiandien jų vietoje įrengti Utenio aikštės skvero fontanai. Karo metais buvo sunaikinta ir Utenos žydų bendruomenė, į getą uždaryti miesto žydai buvo nužudyti 1941 m. Rašės miške prie Utenos.