Paskutinį liepos mėnesio šeštadienį Vyžuonų bibliotekoje vos tilpo visi norintys dalyvauti knygos apie Kaliekių kaimą pristatymo renginyje. Neseniai pasirodžiusios bemaž 400 puslapių apimties knygos „Kaliekiai laiko tėkmėje“ sudarytoja – Zita Mackevičienė (Eidžiulytė), kuriai šis kaimas yra gimtasis. Jos ryžtas ir atkaklumas lėmė leidinio, kuris sudarytas iš Kaliekių kaimo žmonių surašytų ar papasakotų istorijų, asmeninių archyvų nuotraukų, atsiradimą. Tai – jau tryliktoji Z. Mackevičienės parengta knyga.

Kaip tądien pasakojo Z. Mackevičienė, pasidžiaugusi, kad jai pavyko atpažinti kone 60 metų nematytų žmonių veidus, ši knyga gimė ne per vieną vakarą, ne per vieną naktį – prireikė poros metų. „Rašymas buvo ilgokas. Su žmonėmis pasikalbant telefonu, pas juos užvažiuojant, išgeriant arbatos, pavartant albumus… Jai būtų buvę labai sunku atsirasti, jei ne kaliekiškė Rima Zabulienė (Šapokaitė). Aš pirmiausia jai paskambinau ir sakau: kaip tu galvoji, ar galim padaryt, kad atmintis išliktų? Nes kai mes išeisim, tai kita karta tikrai jau nebeskaitys, nebeatsimins, nebežinos – jai bus ir neįdomu. Šiandien kapinėse žiūriu – plokštės, plokštės, plokštės. Vadinasi, žmonės jau išvažinėję, išsiskirstę – nebėra“, – apgailestavo Z. Mackevičienė. Jai drauge su R. Zabuliene pavyko „atkapstyti“ iki 60 su Kaliekių kaimu susijusių skirtingų pavardžių, o kiek dar išėjusių, nežinomų ir t. t.

„Na ir, žinokite, tas laikas neprailgo, nes kai kam reikėjo skambint po kelis kartus, pas kai ką reikėjo važiuot, maldaut, lupikaut. Prašiau: žmonės gerieji, jeigu ne mes, tai kas? Būkit geri. Taip pro truputėlį, po mažą trupinėlį knyga ir pildėsi. Šioje knygoje yra aprašytos 27 šeimos. Vienų aprašymai trumpesni, kitų – ilgesni. Esu labai dėkinga tiems žmonėms, kurie atsiliepė, nepatingėjo ir išėjo labai graži 380 puslapių knyga. Man ji vizualiai tikrai labai graži, gal todėl, kad mano vaikas“, – šypsojosi knygos sudarytoja. Jai ne kartą teko girdėti frazes „ką aš pasakysiu“, „aš tikrai nieko nežinau“, bet kai žmonės ėmė „kapstyti“, tai „prikapstė“ 380 puslapių. Žinoma, galbūt kažkas interpretavo senelių gyvenimus vienaip, o jie, kaimynams atrodo, gyveno kitaip – kiekvienas savo istoriją mato per asmeninę prizmę.

Z. Mackevičienė dėkojo uteniškiui fotografui Benjaminui Pakeniui, kuris, anot jos, labai šaltą, speiguotą dieną kėlė droną ir fotografavo Kaliekių kaimą iš paukščio skrydžio. Atvažiavo fotografas ir pavasarį, ir prieš atiduodant knygą spausdinti į leidyklą. Nuotraukų pateikė ir tekstų apie savo šeimas autoriai, archyviniais kadrais pasidalijo uteniškis kolekcininkas Arvydas Jurkaitis, kuris jau ne pirmą geranoriškai suteikia Z. Mackevičienei leidimą naudotis jo kolekcija. „Kai kurie man atsiuntėt plikus tekstus – nė vienos nuotraukos, tai Arvydas labai pagelbėjo. Deja, ne visus žmones tose archyvinėse nuotraukose pažinau ir galėjau įvardyti jų pavardes, tad kai kur liko klaustukai. Bet tai suteikia progą rašyti toliau – tęsti. Kiekvienas turbūt norėsite pasakojimus apie savo šeimas papildyti“, – apie galimybę kam nors imtis iniciatyvos ir išleisti dar bent vieną knygą apie Kaliekių kaimą užsiminė Z. Mackevičienė. Ji negailėjo gražių žodžių ir knygą išleidusiai bei spausdinusiai UAB „Utenos Indra“, „kurioje dirba nuostabūs, labai geranoriški žmonės, įdėję daug jėgų ir pastangų“, kad leidinys išvystų dienos šviesą iki Magdalenos atlaidų, kai visi sugrįžta į savo namus.

Šalia Kaliekių prisiglaudusiame Šiaudinių kaime gyvenantis Vyžuonų seniūnijos Vytautas Vanagas tądien kalbėjo: „Mes su Zita kalbėjome telefonu, kai buvo rašoma ši knyga, ir aš pagalvojau: kaip mums, Vyžuonoms, Lietuvai reikia tokių žmonių, kad įamžintų, ką turim. Juk pamirštam. Atrodo, buvo, prisiminsiu, bet praeina kiek laiko – viską pamirštam. Norėčiau, kad Zitos pavyzdžiu pasektų ir kiti. O gal bus parašyta knyga ir apie Šiaudinius.“

Į knygos pristatymo renginį atvykusi Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė teigė likusi nustebinta. „Galvojau, apie tokį mažą kaimą išeis kokia brošiūra minkštais viršeliais, daugiausia 100 puslapių. Bet kai atnešė, žiūriu – poligrafiškai tikrai labai graži knyga. Beveik viską perskaičiau, klaidų neradau“, – šypsodamasi sakė V. Garunkštytė.

Knygos „Kaliekiai laiko tėkmėje“ leidybą iš dalies parėmė Utenos rajono savivaldybė ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija.

Ne visi lengvai ryžosi pasakoti savo šeimų istorijas, tačiau tie, kurie atsivėrė, padovanojo neįkainojamą dovaną – gyvą atmintį. Tekstai, kuriuos pasakojo, siuntė, parašė Kaliekių kaimo žmonės, yra autentiški, kalba, stilius nėra taisyti, norint išsaugoti kiekvieno autoriaus savitumą, kalbos manierą…