Dominykui šešeri su trupučiu. Mokykla ir pirma klasė tik kitąmet, o dabar – vasara, pasileidusi gelsvus plaukus, vilnija laukais, paupių, paežerių lankomis. Pavakarys. Miestelio pagrindine gatve nudarda vienas kitas vežimas, traukiamas arklių, becaksinčių savo kaustytomis kanopomis į kietą bruką. Vaikas glaustosi užu storakamienio beržo, laukdamas atvažiuojančio kokio nors motorinio transporto – jie pasirodo retai ir visada įdomu pažiopsoti ar dar ką nors iškrėsti. Nežinia, kodėl dažnai kildavo nenugalimas noras artėjant automobiliui arba nors traktoriui staiga šokti ir perbėgti skersai kelią. Ne jam vienam tai rūpėdavo padaryti – lakstė prieš atvažiuojančias mašinas ir kiti miestelio vaikai. Žaisdavo vadinamus „nervus“. Na, ne visi, bet kas antras ar trečias tai jau taip, ypač berniukai. Prabėgti prieš pakinkytą į vežimą arklį buvo labai pavojinga, nes žvitresnis važnyčiotojas, turėdamas ilgesnį botagą, galėdavo pasiekti nuogas trumpakelnių blauzdas ar nugarą.

Tolumoje pasigirdo motorų ūžesys, daugybės sunkių ratų bildesys. Artėjo Dominykui dar niekada nematyta karinių sunkvežimių kolona. Berniūkštis iš nuostabos net nutirpo. Pasisekė! Gaila, kad arti nėra nė vieno draugo, ir nebus kam apie jo žygdarbį paliudyti. Praleidęs priekyje voros važiavusį „viliuką“ (mažą armijos visureigį), vaikas šoko bėgte skersai gatvę prieš pat ilgasnukio „ziso“ nosį. Pasigirdo graudžiai bjaurus stabdžių cypimas ir po akimirkos trenksmas bei geležies žlegėjimas. Į staiga stabdžiusį sunkvežimį rėžėsi kitas, kuris riedėjo trumpu atstumu nuo esančio priekyje. Dominykas to nematė, bet jausdamas visa esybe, kad žiauriai prisidirbo, skuodė į pakalnę kaip kiškis į šonus nesimėtydamas: per kaimynų bulves, vėliau per miežius, per paežerės pievą – kad tik kuo greičiau pasiekti karklais apžėlusio upelio žiotis, besijungiančias su ežeru. Vaikigalį prisivyti bandė iš sunkvežimio iššokęs kareivis, vis šaukdamas vaikui negirdėta kalba:

– Stoj! Stoj, sukin sin, stoj, bandit, stoj!

Nors Dominykas nemokėjo nė vieno rusiško žodžio, bet puikiai suprato, kad jam yra liepiama sustoti. Tik mažoje galvelėje rėkte rėkė mintis: „Nėra durnių, pagaus, tai bus šakių šakės“.

Pagaliau – upelio gilokas ir maurais aptrauktas, prieš ežerą beveik stovintis, vanduo. Dominykas dar nelabai mokėjo plaukti. Brido, stengdamasis kuo tyliau. Stvarstėsi gumbuotų medžių šaknų, aštrių viksvų – visko, ką galėjo pasiekti. Liaunas vaiko kūnas be garso nutolo apie šimtą žingsnių nuo upelio žiočių ir mirko iki pažastų vandenyje, o galvą ir pečius maskavo vešli žolių karalija. Braškėjo sausesnės paežerės krūmų šakos – jo vis dar ieškojo, ir berniūkštis bijojo, kad sekliai neišgirstų jo garsiai besidaužančios širdies ir nepakiltų į orą artimoje protakoje besiturškiančios antys. Po keliolikos minučių persekiotojų sunkių kareiviškų batų žingsniai nutolo, nuo kalnelio girdėjosi svetimos kalbos šūkavimas, pradėjo dundenti motorai. Matyt, kolona pradėjo judėti. Po truputį viskas rimo, tik Dominyko slėptuvės ir verksmo vietoje vis tankiau sujudėdavo nendrės, vaikui teko pradėti kovą su dėlėmis, kurios, pajutusios mirkstantį subraižytą kūną, užsimanė paragauti jo kraujo. Atitrauki vieną glitų padarą, o į jo vietą prisistato du ar trys. Trumpos kelnės, berankoviai ploni marškinėliai – prasta apsauga nuo kraujo ištroškusių siurbėlių. Šiuose kraštuose dėles vadindavo kumedėlėmis (trumpinys – kumelinės dėlės). Artėjo pralaimėjimo nuojauta. Iki tol verkęs be garso mūsų banditėlis pradėjo kūkčioti. Jisai nežinojo, kad pagalba jau suka didelį lanką paežere ir po truputį artėja.

Aleksas po darbų kalvėje sparčiu žingsniu skubėjo namo. Iš draugų buvo nugirdęs, kad prie jo kiemo ilgokai stovėjo kariškos mašinos. Darėsi neramu. Žmona, kaip sužeista paukštė, mojavo rankomis, verkė ir nieko dorai nepaaiškino. Suprato tik tiek, kad galimai kariškių išsigandęs pabėgo ir kažkur ilgam dingo vyresnėlis sūnus. Pagal sunkvežimio stabdymo žymes ir pavarvėjusių skysčių pėdsakus tėvas suprato, kad čia įvyko kažkas rimta. Gerai dar, kad jokių kraujo žymių nebuvo. Trumpam prisėdęs ant pasienyje tįsojusio suolo, neklausydamas ir negirdėdamas šeimininkės rypavimų, giliai mąstė. Nuojauta jam šnibždėjo, kad vaikas kažką negero iškrėtė ir, bijodamas pasekmių, pasislėpė. Tik kur?..

Kilo nuo suolo, pasisukinėjo gatvės pakraščiais, žvilgtelėjo ir į kaimynų bulvių sklypelį. Tenai pastebėjo sunkaus bato numintą bulvių kerą, o greta ir mažos basos kojos pėdsaką. Kryptis aiški – pakalnė, upelis, paežerė… Tėvas atidžiai apsidairė – matėsi, kad kaimyno gryčios lange porą kartų sujudėjo lango užuolaida, tai keletai sekundžių žvilgsnį įrėmė tenai. Buvusiems prie lango tapo aišku, kad juos pastebėjo, ir prasitarti apie Alekso veiksmus nebeturi jokios teisės. Nes tas, būdamas nemenko sudėjimo ir smarkaus būdo, prasiplepėjusių tikrai ramybėje nepaliks.

– Einu ieškoti vaiko. O tu būtinai iš kur nors gauk keletą butelių degtinės. Be jos jie mūsų ramybėje nepaliks.

Upelio pakrūmėse neradęs Dominyko pradėjo galvoti, o ką gi jis darytų vaiko vietoje? Žinoma, kad bristų vandeniu ir slėptųsi švendryne. Nuėjęs prie santakos įsistebeilijo į ežero priekrantės žolynų karaliją. Jokio net menkiausio judesio nematyti. Nori nenori teko pusbalsiu šūktelėti:

– Dominykai, ateik. Nebijok, nemušiu. Ateik! Laiko labai mažai turim. Gelbėtis reikia.

Primerktos žalsvos akys pamatė, kaip netoli protakos atviro vandens sujudėjo nendrių stiebų viršūnės. Gyvas! Kalvio bei buvusio frontininko širdį nusmelkė džiaugsmo vilties spindulys.

Vaikas, sunkiai iš dumblo traukdamas išbrinkusias, dėlėmis aplipusias kojas, įsitverdamas nendrių stiebų, pradėjo irtis link išgirsto šūktelėjimo. Aiškiau pamatęs labai pamažu siauru ruoželiu judančias vešlaus žolyno viršūnes, Aleksas puolė į priekį ir po kelių akimirkų Dominykas tvirtai apsikabino Tėvo kaklą. Toli nekeliavo. Perbridus upelį, lankoje stūksojo baigiančio džiūti šieno kupeta. Prie jos ir prisėdo. Nors vaikas saugiai sėdėjo ant tėvo kelių, jį dažnai supurtydavo šaltas drebulys. Gal tik pusvalandžiui praėjus Dominykas pamažu atšilo, jautėsi ramiau, nes žinojo, kad jo tėvas didelis, stiprus, beturintis kietas, bet reikalui esant švelnias rankas. Artėjant negandai suspaustų kietą kumštį, aukštai pakėlęs pagrūmotų, ir bėdos trauktųsi šalin. Visai nesinorėjo galvoti, kad tos pačios rankos už iškrėstas šunybes gali gerai iškaršti kailį… Vyriškis, patrindamas pirštus į šalia buvusį smėlėtą kurmiarausį, ilgokai rankiojo išpampusias juodas dėles nuo sūnaus kūnelio. Kartais Tėvas atsidusdavo ir tyliai papriekaištaudavo:

– Partizane, tu mano partizane, ar supranti, ką pridirbai? Ir ką dar pridirbsi, ir kuo tu užaugsi?

Įsukęs kraujo dėmėmis išmargintą vaiką į savo plačius, tabaku ir kalvės dūmais dvelkiančius marškinius, Aleksas ėmė brangią naštą į glėbį, lipo kalnelin ir pabeldė į savo dėdės gryčios langą. Dominykas, greitomis apipraustas drungnu vandeniu, buvo paguldytas į šiltą gaspadoriaus lovą. Vyrai trumpai pasitarė ir, nors jau vėlyvo vakaro sutemos pradėjo vyniotis iš pakluonių, Vincas (Alekso dėdė) apžergė dviratį ir nuriedėjo link netoli snaudžiančio miestelio, veždamas žinią besiblaškančiai palei kiemo vartus Dominyko mamai. Kalvis tą dieną į darbą nėjo. Laukė. Ir tikrai nuojauta neapgavo. Netrukus, po pusryčių, prie vartų pričiuožė ir sustojo „viliukas“. Iš automobilio išsiritęs nedidelio ūgio, apvalaus kūno sudėjimo, figūra panašia į pailgą moliūgą kapitonas jau dairėsi po kiemą. Aleksas gerai mokėjo rusų kalbą. Pasitikęs karininką pasisveikino:

– Zdravje želaju, tovarišč kapitan!

Tas, gudriai prisimerkęs, paklausė ar namų šeimininkas tarnavo kariuomenėje ir, išgirdęs teigiamą atsakymą, patenkintas šyptelėjo. Taip pat paprašė parodyti vaikus. Aleksas mostelėjo ranka link sodelio, kur po alyvine obelimi kepurnėjosi Dominyko brolis – apskritagalvis trumpai apkirptas berniukas ir, su į plaukučius įpintu ružavu kaspinėliu, mergaitė. Kapitonas pašaukė užu „viliuko“ vairo sėdėjusį kareivį. Anas, žvilgtelėjęs į vaikus, papurtė galvą ir grįžo prie automobilio. Nekviestas svečias lėtai vaikštinėjo po kiemą, dairėsi po visus pašalius, nuleisdamas galvą vis apie kažką mąstė. Laikas – pagalvojo Aleksas ir kiek galima linksmesniu balsu pakvietė kariškį į gryčią paragauti kuklių vaišių.

Ant stalo puikavosi skaidrus „Stoličnos“ degtinės butelis, papjaustytas baltas sūris, juodos duonos riekelės, nuo viryklės sklido skanus kepamos kiaušinienės kvapas. Prisėdę vyrai ilgai nelaukė, Aleksui įpylus po pusę briaunuotos stiklinės degtinės, abudu maktelėjo. Sutraukė po cigaretę ir maktelėjo vėl. Gaspadorius pagraibė po stalu ir ant stalo vėl išdygo pilna bonka. Užkando. Motina nunešė besitrinančiam prie vartų kareivėliui riekę duonos ir gabaliuką sūrio. Atsirado nemažai kalbos. Kalbėjosi apie karą ir tarnybą kariuomenėje. Kapitono paprašytas šeimininkas parodė karinį bilietą bei frontininko kareivišką knygutę. Aleksas sužinojo, kad gretimose apylinkėse vyksta kariniai mokymai, o vienas padalinys pjauna mišką ir ant aukštumų stato viškas (geodezinius ženklus). Netikėtai karininkas paklausė, gal Aleksas nori už mažą kainą įsigyti malkų, tas greitai sutiko ir ant stalo krašto padėjo visus namie turėtus pinigėlius – tai buvo dvidešimt penki rubliai (reikia paminėti, kad kariškiai žodį tesėjo ir sekančią dieną į kiemą įriedėjo sunkvežimis su pušiniais rąstais, kuriuos vėliau tėvas vežė prie gaterio ir pjovė sodybos remontui lentas). Nors Aleksas stipriai apgirto, bet nei vieno nereikalingo žodžio neprasitarė, nes anksčiau sau įsikalė į galvą – nors jį ir gabalais kapotų, apie Dominyko darbus jis neprasitars.

O po dvidešimties metų jau Dominykas, vairuodamas sunkvežimį kažkuriame Aukštaitijos tarpumiškių kaime, pamatė, kaip už storo pakelės beržo glustelėjo berniūkštis. Iškart supratęs, kas dabar bus, greit perkėlė koją nuo gazo pedalo ant stabdžio. Vaikas šoko per kelią ir nuskuodė į palaukę, kur bulvieną arė ir vis taisėsi smunkančias kelnes smulkaus sudėjimo vyriškis. Dominykui einant artyn, artojas, su už jo nugaros besislepiančiu berniuku, ėmė trauktis atbulas, bet staiga netikėtai linktelėjo ir kažką čiupo nuo arimo. Kietas grumstas skaudžiai dunkstelėjo į Dominyko krūtinę. Tas nusispjovė ir grįžo prie sunkvežimio.

Pasitvirtino taisyklė, kad tikras vyras visada bet kokia kaina gina savo vaikus…