Vytautą Šukį neabejotinai galime pavadinti savo krašto gyventoju. Gimė, augo ir su šeima gimtuosiuose Šarkiuose (Užpalių sen.) gyveno iki 1991 metų, kol atsirado galimybė iš ankštų namų keltis į naujus namus Lėliuose. Dabar senojoje sodyboje niekas nebegyvena – vyras čia užsuka, kai susiruošia pagrybauti. Tuščios ir dvi Kemeklių, Tutino sodybos, taip pat buvusi Baltuškos sodyba.
Baltuškoms priklausiusi sodyba
Bitoniokas, sūriu kniedytas
V. Šukys pasakojo, kad namus, kuriuose gimė, gal 1940-aisiais statė senelis Juozas. Žemės neturėjo, bet jam jos ir nereikėjo – kavolis buvo, versdavosi iš savo amato: „Jis kavolis buva, tai jam žemės nelabai reikėja. Tai akėčias, tai plūgelį pataisa, tai reikia užkniedyti – koks bitoniokas prakiūra. Darbo – sočiai! Buva ir žmanių, skaityk, viskų arkliais ir dirba. Babutės sūria ataneša kokia, sviesta, jam žemės nereikėja išvis.“ Sodyboje kalvė iš pradžių buvo vienoje vietoje, paskui kitoje. Kalvis dirbo tik namie, vėliau išėjo į pensiją ir kolūkyje dirbti neteko. Pašnekovas dar atsimena, kaip jie, vaikai, kalvėje žaizdrui įpūsti sukdavo metalinį ventiliatorių. Senelis mirė, kai V. Šukiui buvo trylika metų, tad anūkas atsimena Šarkių kaimo kalvį buvus neaukštą, plačių pečių. Turėjo gerą balsą – buvo kviečiamas giedoti šermenyse. Palaidotas kartu su žmona Duokiškio, kurio parapijai tuo metu priklausė Šarkiai, kapinėse.
Kelias į Aukštuolę
Lenktynės, kūzavo brezentu dengtos
Kaimo gyventojai, anot V. Šukio, į kermošių važiuodavo į Duokiškį, juo labiau kad ir kelias tuomet ėjo tiesiai: „Anksčiau taigi čia tiesiai buva kelias – nuo tėvoka penki kilometrai tiktai! Dabar tai raikia didžiausias ratas daryt: užaugį viskas, užžėlį krūmais – nebėra! Tin ir matociklu, ir mašinėla net buva galima važiuot. Par tėvoka sadybų tinai tiesiai būdava taks keliukas – tiesiai išlendi un Duokiškį tinai.“ Žinoma, kaip vyras šypsojosi, smagiausia buvo pakermošauti – pas juos suvažiuodavo giminės, ateidavo kaimynai… Vienais metais V. Šukiui teko pabuvoti net septyniuose kermošiuose: Želvoje, Vidiškėse (Ukmergės r.), Balninkuose (Molėtų r.), Duokiškyje, Jūžintuose (Rokiškio r.), Užpaliuose, Vyžuonose. „Važiuodavam mašina. Būdava uošvis vairuotojas. Tais tarybiniais laikais. Tai a kų mes – kūzavan visi mašinas, ir psio – važiuojam kermošiun! A kas gi? Tuo metu nei niekas draude, benzinas buva kapeikas ir dardi!..“ Su sunkvežimiu kolūkis veždavo ir į Sartų žirgų lenktynes: „Su sunkvežimiu tai kolūky veždava lenktynės, va Dusetos. Tai gazelkaj. Dvidešimt šalčia būdava, brezentu dengta, salai padaryti… Šalta, bet visi vis tiek laimingi važiuoja Dusetos – lenktynes gi! Ti gi ant leda būdava – dabar nebėr. Atsimenu, vynioka nuspirkau gal aštuoniolikas laipsnių Dusetos. Tai sušalįs vynas! Raikia gert drebučiai, šaltiena butely… Kišenėn insikiši, sušyla, tadu su tėvoku, atsimenu, išgėrėm – kų gi darysi…“
Antano Kemeklio sodyba
Alaus šūvis ištroškusiems
Kaimas švęsdavo Sekmines. Visi sueidavo parugėn. Būtinai būdavo sūris. Kiaušinienė. Naminis alus. Jo atsigėrus apetitas sukildavo, be to, naminis alus rūgdavo, V. Šukys atsimena, kaip per jo sesers krikštynas gamino alų: „Susėda žmonės čia jau baliavot – raikia alaus paragaut. Bitonų kai atidare, tai kai dėja lubos – nelabai daug belika! Matai, bačkutėj viškai kitaip, a bitone… Gerai, kad nesuplėše bitona… Jeigu geras naminis, taigi pora puodelių, ir viskas! Jeigu dar baltas stikliukų – ir sotus!“
Beje, per Sekmines suaugusieji mokydavo jaunuosius, kaip susukti švilpą. „Aidavam švilpas sukt. Iš alksnioka. Suaugį pamokydava. Randi kokių alksniukų jaunų, padaužai padaužai peiliuku, nusimauna ževė, tadu gi pagaliukus išpjauni – vienų vienan galan užkiši, padarai plyšiukų takį. Pūti – švilpia kaip turi būt! Dar makėčiau padaryt. Bet matai, raikia tik pavasarį tiktai. Neišsuksi dabar. Ževė maunas tik pavasarį. Iš storesnia medžia išeina storesnis balsas, iš plonesnes šakas – kitaks.“
Šarkių laukai
Nepagadinta padaužų skūra
„Pistalietus darydavam. Medinius. Vamzdelio gaudavam ir šaudavam kaip raikalas! Iš cierkas. Degtukai taigi aidava gerai, tadu tai tinkami buva, dabar tai nebeiššausi. Dabar cierka nebe ta. Būdava, ar varna užskrida, ar kas, tai nuo saldainia popieriokas šitas toks auksinis būdava, blizguntis. Taigi nuo degtuka priskuti, ant akmenia padėjai, plaktuku baubt – garsas kaip turi būt, išbaidysi visus paukščius! A dabar nebėr takių dalykų. Tai varlas šaudai, tai vėl, sugalvodavam… Musių užveri ant kabliuka, baloj varlį pamatei kur, panosėj krutini, užkiba varla, tik paskui nėra kam nuimt ta varla nuo kabliuka – visi bijam… Prisigalvodavam, ir mes negi šventieji buvam!“ Neretai padaužos gaudavo ir beržinės košės (o kas lupti „dorai“ nemokėjo, sakydava: „Nemakėja lupt, tiktai skūrų pagadina“). Tačiau mokykloje vaikai šunybes bijojo krėsti – bijojo mokytojo, o prie Užpalių vidurinės mokyklos direktoriaus Stasio Dudėno girdėdavosi, kaip musė skrenda. Jei mokyklos vadovas ausį nusuko, tai niekam ir nepasiskųsi.
Nuo šokių likusios padangos, ant kurių, permetus lentas, sėdėdavo jaunimą stebėjęs senimas
Batai – tik šventam reikalui
V. Šukio tėvas buvo batsiuvys. Savamokslis. Sau pasisiūdavo gerus odinius batus, taisydavo ir aplinkiniams. Tik odos būdavo sunkiau gauti. Padą iš pradžių prikaldavo medinėmis vinutėmis. Pasak sūnaus, daug zabovos ten būdavo. „Berniokui atadavė – tėvas išnešioja bent dvidešimt metų, berniokas gal dvi savaites, ir viskas – suplyša. Seniau, saka, aidava bažnyčian, batus nešdavas unt lazdelas – pre švintoriaus apsiauna tiktai. Inėja bažnyčian, pasimelde, nuo švintoriaus vėl batus nusiave. Tadu ir batai laikydava, aišku, negi aisi kelis kartus unt dienas bažnyčian. Tai ir nesudildava.“
Mokėjo tėvas ir armonika groti, bet tik kelias ir tas pačias melodijas. Turėjo rusišką armoniką „Maričką“. Pašnekovo brolis mokėjo geriau, nes mokėsi pas tokį vyriuką, gyvenusį prie klebono.
Vytautas Šukys dar laiko karvę, tvenkiny augina žuvis ir gyvenimu nesiskundžia
Karvių vanduo iš šokių aikštelės
Anot V. Šukio, ant Aukštuolės kalno šokiai geriausi būdavo per kermošių, nes susirinkdavo daugiausia liaudies. „Lig ryta šešių šokiai buva. Materiškes jau karves melžia, a mes tebešokam. Tadu dar pre fermos dirbau su traktorium – iš šokių raikia karvėm vanduo vežt, nėra kadu gult. Negi atkelsi šokius?“ Šokiuose iš pradžių grojo muzikantai (Vilius Šukys), paskui, atvedus elektros kabelį nuo Kemeklių (Jono) sodybos, imta leisti plokšteles. Kol nebuvo elektros, šokių aikštelę apšviesdavo ant kuolų, apipintų ąžuolo lapais, pakabintos liktarnės. Šokiai dar vykdavo ir senajame Kemeklių (Jono) klojime. „Nebuva gi mašinų. Dviračiu ir tai jau oho! A jei dar matociklu, tai čia jau mergų pilna, kad tik parvežt!“
Daugiau skaitykite čia.