Metus bendruomenei „Vyžuona“ vadovaujanti Viktorija Kanapeckienė neseniai atsiėmė Utenos rajono savivaldybės įsteigtą „Metų geradario“ apdovanojimą, kuriuo už neatlygintinas iniciatyvas buvo apdovanoti dar keturi uteniškiai. Bendra veikla su „Vyžuonos“ bendruomene prasidėjo vėliau, iš pradžių buvo ilgas Viktorijos, save vadinančios meilės emigrante, išsiskyrimas su gimtosiomis vietomis ir sugrįžimas po 10 metų. Tik ne į Uteną, iš kur yra kilusi, o visai netoli – į Vyžuonas.
Šiemet Kovo 11-osios proga Viktorijai Kanapeckienei buvo įteiktas rajono savivaldybės apdovanojimas „Metų geradarys“ (nuotraukoje su vyru ir dukra)
Neretai ilgiau užsienyje pagyvenę tautiečiai prisipažįsta, kad sunku sugrįžti į Lietuvą. Kas Jus paskatino priimti tokį sprendimą?
Buvau meilės emigrantė. Į Angliją išvažiavau, kai pradėjome draugauti su būsimu vyru. Tai nebuvo siekis išvykti į užsienį su kažkokiu tikslu. Dešimtmetį su vyru gyvenome Anglijoje, sulaukėme dukters. Viskas buvo puiku, gyvenimas sukosi, grįždavome čia atostogų, Vyžuonose jausdavausi kaip namie. Tai savas kraštas, labai graži gamta, ypač vasarą. Anglija, kokia bebūtų graži ir įdomi istoriškai, vis tiek netampa sava. Taip, ten irgi buvo namai, tačiau nemoku nupasakoti to jausmo, kai vis tiek žinai, kad tavo namai čia. Širdyje mes esame patriotai, nesvarbu, kur begyventum, tai išlieka.
Pagausėjus šeimai pradėjo kirbėti mintys apie būsto pirkimą. Niekaip nekilo ranka būstą įsigyti ten. Visada buvo slaptas noras grįžti į Lietuvą. Kai pradėjome galvoti apie savo namus, gal ir buvo tas startinis taškas. Atsitiko taip, kad savo namus pradėjome kurti Vyžuonose. Čia gyvena mano močiutė, Vyžuonose lankydavausi visą vaikystę, todėl šis kraštas man gerai žinomas. Čia atitekinau ir vyrą, jis uteniškis.
Dešimtmetis Anglijoje buvo puikus, bet tas etapas baigėsi, dabar jau treti meti, kai esame Lietuvoje.
Vyžuonos – tas kraštas, kuriame norisi būti. Tą jausmą sukelia aplinka, žmonės, gamta, draugai. Čia yra daug jaunų šeimų, kaimynų, su kuriais bendraujame. Kadangi gyvename name, smagu turėti savo kiemą, aplink nuostabi gamta, ežeras. Tai labai didina prieraišumą.
Visą straipsnį skaitykite penktadienio laikraštyje (2026.04.24) „Utenos diena”.