Moters ar vyro griaučiai guli po ekspoziciniu stiklu Utenos kraštotyros muziejuje? Patarsiu tai, ką pati sužinojau: bandydami atspėti, vertinkite ne kaulų dydį, o tai, kokios įkapės aplink išdėliotos. Ieties antgalis, kirvukas, peilis, antpirštis, segė ar kitas papuošalas bus taikli užuomina, padėsianti atsakyti. Kalbinome Audrių Grinskį, Utenos kraštotyros muziejaus muziejininką-rinkinio kuratorių, ekskursijų gidą.

Esate vienas iš naujesnių muziejaus veidų. Ką veikėte iki tol?

Dirbu neseniai, dar tik pusantrų metų. Esu kilęs iš Biržų rajono. Ten baigiau vidurinę mokyklą, vėliau įstojau į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Kadangi augau tarp senų dvarų, mane visada traukė paslaptys ir įdomybės, išvykos, tad pasirinkau gamtos kelią.

Ilgus metus dirbau valstybės tarnautoju keliose ministerijose Vilniuje – ieškojau darbo pagal diplomą. Darbas buvo kabinetinis, netenkino, savaitgaliais visada važiuodavome kažkur į gamtą, pas draugus, kur jautėmės laisvi. Kai sukūrėme šeimą – žmona vilnietė, auginame dvi dukras – įsikūrėme Molėtų rajone. Prieš dvylika metų nusprendėme, kad reikia kuo greičiau keltis į kaimą. Tai buvo tipiškas pabėgimas iš miesto.

Dabar kasdien į darbą ir atgal važinėjame po 20 kilometrų. Gyvename pusiau vienkiemyje ir tuo džiaugiamės, nors minusų yra: miestas toli, vaikams reikia daugiau dėmesio. Esu šeimos žmogus. Ketverius metus dirbau ekologu Labanoro regioniniame parke, ten irgi išlandžiojau visus užkaborius. Esu savotiškas gamtos vaikas. Vėliau bandžiau staliaus amatą, tarsi tas margas genys – esu nemažai išbandęs. Visada ieškojau darbų, kurie būtų kuo arčiau mano pomėgių.

Autorės nuotr.

Visą straipsnį skaitykite ketvirtadienio (2026.04.30) laikraštyje „Utenos diena„.