Istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja dr. Aldona Vasiliauskienė gimė Rokiškio apskrities

Galvydžių kaimo valstiečių šeimoje, iki sovietų nacionalizacijos valdžiusioje 50 ha žemės. 1944 m. suėmus ir ištrėmus tėvą, vieną iš partizanų būrio „Nepriklausoma Lietuva“ organizatorių, ir nuteistą 15 metų kalėti, motina pradėjo slapstytis nuo tremties.

Kadangi Aldona gimė praėjus pusmečiui po partizanų suėmimo, pirmąsyk tėvelį pamatė vienuolikmetė. Nuo 1948-ųjų augo Skapiškyje (Kupiškio r.) pas motinos seserį, kan. Nikodemo Kasperiūno šeimininkę Viktoriją Žiogūnaitę. Skapiškyje Aldona žengė ir pirmuosius žingsnius į mokslą. Paauglę Aldoną traukė muzika. Todėl mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, pasirinkusi kanklininkės specialybę. Nuo 1964-ųjų mokytojavo Vilkaviškio, Pakruojo, Vilniaus rajonų bendrojo lavinimo mokyklose ir neakivaizdžiai studijavo istoriją universitete. Studijas su pagyrimu (tai pirmas raudonas diplomas Istorijos fakultete) baigė 1974 m. Po daugiau kaip dviejų dešimtmečių pedagoginės veiklos jai buvo suteiktos istorijos mokytojo metodininko (1994) ir istorijos mokytojo eksperto kvalifikacijos (1999).

Nuo 1975 m. prasidėjo A. Vasiliauskienės pedagoginė ir mokslinė veikla universitetuose. Dirbo Vilniaus (1975–2004) universiteto Istorijos fakultete vyresniąja darbuotoja, vėliau – pagrindine moksline darbuotoja Religijų tyrimų centre, dėstytojavo Šiaulių (2004–2010) ir Lvovo nacionaliniame Ivano Franko (2006–2008) universitetuose, skaitė specialųjį kursą Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų teologijos katedros magistrams. 1990–2015 metais Aldona Vasiliauskienė buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos (įsteigta 1922 m., veikė iki 1940 m. Lietuvoje, 1956–1992 m. užsienyje, 1990 m. atkurta Lietuvoje) narė ir metraštininkė.

Pirmojoje po studijų darbovietėje, t. y. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Aldonai buvo pasiūlyta rengti spaudai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodekso Pirmojo Lietuvos Statuto, įsigaliojusio 1529 m., knygas. Kaip žinome, jau XIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą, dalį dabartinės Baltarusijos, o nuo XIV a. antrosios pusės iki 1569 m. – ne tik visą Lietuvą ir Baltarusiją, bet ir dabartinės Ukrainos, dabartinės Rusijos ir dabartinės Lenkijos didžiąsias dalis. DLK – didžiausia XV a. Europos daugiatautė valstybė, pasižymėjusi kalbų, tikėjimų ir kultūrų įvairove. Sostinė (bent jau nuo Gedimino laikų) – Vilnius. Darbas su DLK dokumentais reikalavo ir papildomų žinių, gebėjimų, ir įžvalgumo.

Įgijusi senovės dokumentų analizės patirties, Aldona Vasiliauskienė nusprendė gilintis į Antrąjį Lietuvos Statutą (ALS) ir ta tema rašyti disertaciją. Ieškodama jai medžiagos, nuo 1985-ųjų, profesoriaus Stanislovo Lazutkos skatinama ir drąsinama, pradėjo važinėti į Ukrainą. Darbavosi Lvovo, Kijevo, Lucko, Kameneco-Podolsko, Odesos ir kitų miestų bibliotekose, muziejuose ir archyvuose. Dabartinio Sankt Peterburgo, Maskvos, Lenkijos, Ukrainos archyvuose ieškojo Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos dalies. Rasta 40, bet dauguma jų rašyta lenkiškai ar lotyniškai, tik 8 – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kanceliarine kalba, t. y. kirilica. Tuos 8 nuorašus Aldona Vasiliauskienė tyrinėjo ir aprašė daktaro disertacijoje „Antrojo Lietuvos Statuto nuorašai senąja baltarusių kalba (paleografija, chronologija, diplomatika)“, apgintoje 1990 m. Vilniaus universitete.

Dr. Aldonos Vasiliauskienės tyrinėjimų kelią bažnyčių istorijos vaga pasuko susitikimas su į Lietuvą iš Romos 1991 m. atvykusiu kunigu Antanu Liuima SJ (1910–1942–2000) – Lietuvos katalikų teologu, jėzuitu, teologijos daktaru, pirmuoju lietuviu profesoriumi Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Jam prašant, Istorijos fakulteto pritarimu dr. Aldona Vasiliauskienė sutiko tyrinėti katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį ir jo asmenybes. Lemtingą prasmę įgavo svečio mintys: „Šiandien svarbu imtis katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorijos tyrinėjimo; tų darbų, kurių niekaip negalima atidėlioti, kol dar yra gyvi tų įvykių dalyviai ir liudininkai“ („Mokslo Lietuva“, 2006 02 9–22). Apie šį posūkį dr. Aldona Vasiliauskienė taip kalbėjo: „Katalikiška tematika teikė ir tebeteikia daug džiaugsmo: tai tarsi grįžimas į šviesią vaikystę, kur augau apsupta kunigų dėmesio, meilės, reiklumo, ugdoma įstabios kan. Nikodemo Kasperiūno pedagogikos. Šis darbas – tai savotiška duoklė, širdies padėka vaikystei ir išlikęs vaikiškas žvilgsnis į kunigus, surandant juose daug gėrio.“ (Irma Stadalnykaitė, Aldona Vasiliauskienė: nuo Skapiškio iki Lietuvos Statuto ir bazilijonų, Voruta, 2020 07 24).

Nuo 1992-ųjų A. Vasiliauskienė tapo pirmąja intelektualinio katalikų judėjimo tyrėja Lietuvoje, ypač Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Jos iniciatyva akademijoje buvo sukurta Istorijos mokslų sekcija, kuriai vadovavo 1992–2007 metais.

Kanadoje leidžiamuose „Tėviškės žiburiuose“ (1997 04 22) rašyta: „Jos neišsenkamos energijos ir darbštumo dėka visuomenė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Taujėnuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Veiveriuose, Alytuje, Telšiuose, Plungėje, Varniuose, Joniškėlyje bei kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose galėjo išgirsti mokslininkų, pedagogų, teologų pranešimus apie iškilias mūsų tautos asmenybes – Stasį Šalkauskį, Praną Dovydaitį, Mečislovą Reinį, Juozą Girnių, Edvardą Turauską, Stasį Bačkį, Antaną Liuimą, Juozą Prunskį, Paulių Rabikauską, Pranę Dundulienę, Antanę Kučinskaitę.“

Katalikiškos tematikos pranešimus Aldona Vasiliauskienė skaitė Lietuvoje, Latvijoje, JAV, Vokietijoje, Ukrainoje (Černivicų, Donecko, Drohovičių, Lvovo, Odesos, Lucko, Kijevo ir kt.) tarptautinėse mokslinėse-praktinėse konferencijose. Pasak Kazimiero Valiaus („Gimtinė“, 2005 09 1–30), „talentinga, rūpestinga, pavyzdinga, kilni, pasiaukojusi mokslui tyrėja įnešė didelį indėlį į krikščioniškosios kultūros klestėjimą Lietuvoje, nes, anot Popiežiaus Jono Pauliaus II, tikėjimas turi būti skelbiamas nacionaliniame kontekste“.

Aldonos Vasiliauskienės iniciatyva įamžintas prelato Mykolo Krupavičiaus, Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės (Umiastauskaitės), prelato Alfonso Lipniūno ir kitų asmenybių atminimas. 1980 m. publikavo „Pranė Dundulienė: bibliografija”, 1984 m. – „Stanislovas Lazutka: bibliografija”, 1992 m. – jubiliejinį informacinį leidinį „Lietuvių katalikų mokslo akademija” . Pirmosios jos rašytos knygos apie asmenybes: „Kai akademikas kunigas Antanas Liuima SJ prabyla…“ (1995), „Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai“ (1996), „Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas“ gyvenimas ir veikla“ (1998), „Monsinjoras Jonas Juodelis“ (2001)… Aldonos Vasiliauskienės pastangų dėka 2000 m. gegužės 7 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Pranas Dovydaitis (1886–1942) popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas Bažnyčios kankiniu. Būtina pridurti, kad 1994–2006 metais daug nuveikė įamžinant lietuvių ir šveicarų mokslininko, literatūros istoriko ir pedagogo, publicisto, Lietuvos telegramų agentūros steigėjo ir pirmojo vadovo prof. Juozo Ereto (1896–1984) vardą Lietuvoje (1994–2006) ir Šveicarijoje (Bazelyje, 2010), kad talkino įkuriant Lietuvos – Šveicarijos mokslo, informacijos ir kultūros centrą ir kad 2012 m. Friburge išrinkta viceprezidente.

Aldona pirmiausia prisimenama kaip iškili tautos istorijos asmenybė, sugebėjusi prikelti iš praeities užmirštus politikus, dvasininkus, ypač kankinį Mečislovą Reinį ir kitus, įamžindama juos istorijoje. Kaip a. a. Aldonos laidotuvių metu sakė Krekenavos bazilikos rektorius kun. dr. Gediminas Jankūnas, ji „viena pirmųjų ar net vienintelė sugebėjo patekti į Vladimiro centrinio kalėjimo istorinį archyvą Rusijoje, kur buvo kalinamas ir nukankintas arkivyskupas Mečislovas Reinys“. Jos pastangomis Vilniaus Arkivyskupo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Mečislovo Reinio vardas buvo įamžintas jo tremties, kankinystės ir mirties mieste – Vladimire (2012 m.), taip pat ir Lietuvoje… Skapiškyje savo sodyboje dr. A. Vasiliauskienė įkūrė arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo kambarį, sukaupė ukrainistikos knygų kolekciją. 2012 m. Ukrainos Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka čia atidarė nuolatinę parodą „Pažintis su Ukrainos kultūra“. 2007 m. kieme pastatytas koplytstulpis arkivyskupui M. Reiniui tapo savotiška ukrainiečius ir lietuvius siejančia grandimi, pratęsiančia amžių tėkmėje susiformavusias gilias kultūrinio bendradarbiavimo tradicijas. Būtina pridurti, kad Skapiškio sodybą įsigijo 2006 m. laimėjusi pirmąją vietą Čikagoje organizuotame „Lietuvių balso“ konkurse, kuriam pateikė monografijos rankraštį apie M. Reinį. Prieš tai (2000 m.) buvo laimėjusi „Lietuvių balso“ konkurso antrąją premiją. Apie tai ji yra pasakojusi: „Jaučiau, kad konkursą laimėsiu, bet pirmosios premijos (1000 dolerių) nesitikėjau. Už tuos pinigus (dar truputį prisidūrusi) nusipirkau sodybą savo vaikystės miestelyje Skapiškyje. Taigi, ją man padovanojo arkivyskupas M. Reinys. Dėkodama Arkivyskupui, jo garbei 2007 m. pastačiau pirmąjį Lietuvoje Koplytstulpį (tautodailininkas Antanas Ruškys), kuriame įrašyta „Arkivyskupe Mečislovai Reiny, laimink mus visus!“ Turiu būti Jam dėkinga už įvairią globą ir kartu – kuo plačiau skleisti apie Jį žinią tikintiesiems.“

***

Aldona Vasiliauskienė buvo viena iš Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos kūrėjų bei pirmoji jos prezidentė (2000–2008 m.). Nuo 2001-ųjų užsiėmė ukrainistikos studijomis – plačiai tyrė istorinius ir kultūrinius ryšius tarp lietuvių ir ukrainiečių. Be to, kaip Lvovo Ivano Franko universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja, skaitė specialų kursą, buvo to universiteto bibliotekos mokslinio leidinio „Knygotyra ir informacinės technologijos” redakcinės kolegijos narė. 2005 m. jos iniciatyva pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Šiaulių ir Lvovo nacionalinio I. Franko universitetų.

Kadangi visi trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588) buvo reikšmingi ne tik LDK, bet ir visai Europai, Ukrainos istorikai pasiūlė lietuvei mokslininkei parengti iki XIX a. vidurio Ukrainai buvusio svarbaus Antrojo Lietuvos Statuto nuorašams kirilica skirtą monografiją. Ją ukrainiečių kalba 2004 m. išleido Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas, organizavęs teksto vertimą ir finansavęs leidybą. Aldonos Vasiliauskienės monografija buvo pristatyta Lvovo nacionaliniame Ivano Franko ir Lucko universitetuose, vienuoliams bazilijonams, Ukrainos ambasadoje Vilniuje, Šiaulių universitete, kur tuo metu ji ėjo vyr. mokslininkės pareigas. Tai pirmoji knyga, skirta tik kirilica rašytų Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų kalbinei grupei tirti chronologiniu, paleografiniu (pagalbiniu istorijos ir filologijos mokslu, tiriančiu rašto istoriją) ir diplomatikos požiūriu. Tai ir pirmoji lietuviškai parašyta, o po to išversta į ukrainiečių kalbą ir publikuota humanitarinio profilio mokslinė knyga. Monografija ir dabar naudojama kai kuriose Ukrainos aukštosiose mokyklose kaip pagalbinė paleografijos mokslo priemonė.

Pristatant minėtą studiją ambasadoje, Ukrainos užsienio reikalų ministras Borisas Tarasiukas akcentavo, kad Ukrainoje gerai žinoma dr. Aldonos Vasiliauskienės aktyvi veikla istorijos mokslo baruose, ir, dėkodamas už ryšių tarp dviejų valstybių stiprinimą, įteikė jai – pirmajai ir iki šiol vienintelei – neeilinį Ukrainos užsienio reikalų ministerijos Garbės raštą, kurie teikiami tik „ukrainiečiams, be priekaištų diplomatinėje tarnyboje dirbusiems ne mažiau penkerių metų“. Metų skaičiaus pakako, bet tautybė ir „tarnyba“ ne ta, todėl paaiškinta, kad lietuvei Aldonai Vasiliauskienei suteikiamas „liaudies diplomatės statusas“ (Mokslo Lietuva, 2006 02 9–22).

2006 m. lapkričio 14 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pasirašė įsaką, kuriuo už išskirtinius nuopelnus Ukrainos valstybei, minint Lietuvos ir Ukrainos diplomatinių santykių užmezgimo 15-ąsias metines, Šiaulių universiteto ir Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto vyr. mokslo darbuotoja dr. Aldona Vasiliauskienė apdovanota Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu. Ji yra pirmoji lietuvė mokslininkė, gavusi tokį aukštą valstybinį apdovanojimą. Įvairiapusė mokslinė jos veikla liudija net tik didelį įnašą į istorijos mokslą, bet ir jos darbo įtaką draugiškų Ukrainos ir Lietuvos santykių plėtotei.

Pirmoji Lietuvoje pradėjo tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo (Rytų apeigų katalikų) ordino istoriją. Garsas apie vienuolius bazilijonus ypač intensyviai ėmė skambėti, kai 2000 m. dr. Aldonos iniciatyva buvo įkurta Lietuvių – ukrainiečių istorikų asociacija. Lietuva – vienintelė vieta pasaulyje, įamžinusi šių vienuolių vardą (netoli Šiaulių yra Bazilionų miestelis). Ordinas, 1617 m. įkurtas Lietuvoje, aktyviausiai įgyvendinęs 1596 m. priimtos Brastos Bažnytinės unijos nutarimus. Tad neatsitiktinai įkurtoji Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacija tyrimams pasirinko temą „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“. Nuo pat asociacijos įkūrimo ši tema neprarado aktualumo ir svarbos keliais aspektais: tai Lietuvoje beveik netyrinėta tematika, Vilnius – bazilijonų ordino lopšys, minėtas ordinas – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. Kaip į dr. Aldonos Vasiliauskienės akiratį pateko Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas? Ant to kelio ją užvedė dabar Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje dirbantis kun. Jordanas Urbonas, 1997 m. paskirtas klebonu į Šv. Bazilijaus Didžiojo parapiją.

Dr. A. Vasiliauskienės vardo klasę buvusioje Bazilionų mokykloje puošė dvyliktokų – Haroldo Gudelio (2014), Gretos Baniulytės (2016), Austėjos Papreckytės (2017) ir Osvaldo Bartkaus (2019) sukurti vitražai, pačiais įvairiausiais aspektais atspindėję vienuolių bazilijonų ir Bazilionų mokyklos bendradarbiavimą.

Ne vieną dešimtmetį autorė daug dėmesio skyrė ukrainistikai, ypač Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai bei vienuoliams bazilijonams, jų veiklai tiek Lietuvoje, tiek ir Ukrainoje atskleisti. 2014 m. lapkričio 23 d. Ukrainoje, Hošivo Kristaus Atsimainymo vienuolyne (Ivano Frankivsko sritis) po iškilmingų šv. Mišių ir koncerto dr. Aldonai Vasiliauskienei buvo įteiktas naujas apdovanojimas – gražus spalvotas medalis, skirtas Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui paminėti. Šį, jau devintą, apdovanojimą įteikė vienuolyno vyresnysis igumenas t. Demjanas (Zinovijus Kastranas) OSBM, apžvelgdamas dr. Aldonos Vasiliauskienės nuopelnus, garsinant Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, skleidžiant žinias apie vienuolius bazilijonus ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Tokiu medaliu apdovanota tik vienintelė lietuvė.

Sveikinimų daug ir įvairių, pvz.: „Lietuvos aido“ redakcija džiaugiasi, kad medalis, skirtas Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui, per mūsų bendradarbę, atkeliavo ir į Lietuvą. „Lietuvos aido“ redakcija sveikina dr. Aldoną Vasiliauskienę su šiuo unikaliu apdovanojimu, laukdama naujų jos straipsnių.“ (https://www.aidas.lt>).

Dr. Aldonos Vasiliauskienės publikacijų statistika įspūdinga: per 200 mokslinių ir per 2 tūkst. mokslo populiarinimo straipsnių, paskelbtų Lietuvos ir užsienio periodikoje. Iš jų apie 500 parašyta ukrainistikos temomis, dalis jų išspausdinta Ukrainoje. Dar vienas jos veiklos baras – per dvidešimt autorinių knygų, 3 bibliografijos, 4 leidinių sudarytoja. Tarp minėtų leidinių ir Ukrainai svarbiomis temomis: „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (2014), „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai“ (2017), „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“ (2021), „Tegul visi bus viena“ (2024). Pastaroji knyga parašyta kasdien kovojant su įžūlios ligos keliamais skausmais. Autorė skubėjo ją rašyti. Mat, 2023-iuosius Seimas buvo paskelbęs Šv. Juozapato metais, o Vyriausybė patvirtinusi Kultūros ministerijos parengtą jo kankinystės 400-ųjų metinių minėjimo planą. Mokslo informacinis leidinys dedikuotas buvusios Bazilionų mokyklos kolektyvui – direktoriui Rimantui Goriui, pedagogams, mokiniams ir visiems darbuotojams. Kodėl toks knygos pavadinimas? Todėl, kad Šventasis Juozapatas – šauklys religinio judėjimo, siekiančio visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, bendravimo ir susivienijimo, kaip galutinio tikslo, kad būtų atkurta vieninga krikščionybė. Pasiaukojančiai vykdė Brastos Bažnytinės unijos nutarimus, paskirtas vyskupu, pasirinko ganytojišką šūkį „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).

Šimtais skaičiuojamos ir dr. Aldonos Vasiliauskienės publikacijos apie Kupiškio krašto žymius žmones, dvasininkus, mokslininkus, menininkus, tremtinius, kraštotyrininkus. Šiai veiklai apibūdinti tinkamiausi žodžiai „kruvinas darbas“, kuriais nusakoma ilgo, kruopštaus, sudėtingo, įtempto ir atsakingo darbo esmė. Neveltui mokslininkė dar 2001 m. buvo įrašyta į Pasaulio žymių moterų bibliografinį žinyną. Leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje? 2015“ rašoma: „Pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje apdovanota ryšių su ukrainiečiais už Ukrainos ribų draugijos „Ukraina – Pasaulis“ Garbės diplomu (2003) ir Aukso žvaigžde (2006). Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas A. Vasiliauskienei kelis kartus teikė Jubiliejinius (Taraso Ševčenkos, Ivano Franko, Michailo Gruševskio) medalius, o 2014 m. vienuoliai bazilijonai įteikė medalį, skirtą Ukrainos Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui. Ukrainos Nacionalinės mokslo akademijos G. S. Skovorodos filosofijos instituto religijotyros skyrius 2013 m. išrinko Garbės nare-bendradarbe. Tai pirmoji lietuvė, kurios mokslinė veikla taip aukštai įvertinta Ukrainoje.”

Aldona Vasiliauskienė 2015 m. apdovanota Palaiminimo raštu iš Šventosios Žemės, kurioje prieš du tūkstančius metų lankėsi, kalbėjo, gydė Jėzus, kartu su savo mokiniais (šventosios vietos dabartinio Izraelio, Palestinos ir Jordanijos teritorijose).

2005 m. rugsėjo 30 d. Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) renginyje, skirtame Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec su kitais vienuoliais bazilijonais įteikė prelegentei ukrainiečių rūpesčiu į Lietuvą atkeliavusį Popiežiaus atsiųstą pergamentą: „Šventasis Tėvas Benediktas XVI iš visos širdies suteikia Apaštališkąjį Palaiminimą Aldonai Vasiliauskienei, melsdamas dieviškųjų malonių gausybės jos 60-mečio proga“ (Voruta, 2006 04 15). Antrasis Palaiminimo Raštas A. Vasiliauskienei įteiktas Svėdasuose tų pačių metų lapkričio 20 d. Jame prasmingi Popiežiaus palinkėjimai: „Jūsų darbštumas ir talentai tebūnie padauginti Tėvynės ir Bažnyčios gerovei.“ Šie du neeiliniai įvykiai Lietuvos mokslo istorijoje be galo pradžiugino Aldoną. Juk tik nedaugelis mokslininkų / pasauliečių gauna Palaiminimo Raštą. Dažniausiai apdovanojami dvasininkai, seselės vienuolės, katalikiškos organizacijos. Be to, reti atvejai istorijoje, kai beveik tuo pačiu laiku gaunami du to paties Šventojo Tėvo Apaštališkieji Palaiminimo Raštai. Išsakydama savo džiaugsmą, Aldona pabrėžė: „Nors sveikinimas adresuotas konkrečiai man, tačiau, manau, kartu skirtas ir visam Šiaulių universitetui, kuriame pastaruoju metu aš dirbu, kuris palaiko ir skatina veiklą, taip pat ir Vilniaus universitetui, kuriame darbavausi.“

„A. Vasiliauskienė nemažai prisidėjo ir prie Vilniaus Švč. Trejybės Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčios veiklos pagyvinimo – joje vis dažniau apsilanko ir lietuviai, lenkai, todėl pagyvėjo ir visos ukrainiečių diasporos Vilniuje veikla“ (A. Guščius, „XXI amžius“, 2005 07 29). 2020 m. iškilmingame renginyje Aldonai Vasiliauskienei buvo įteiktas Tautinių mažumų (Lietuvoje gyvena per 150 tautybių) departamento, atkurto 2015 m. viduryje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Didysis Aukso Garbės ženklas. Apdovanojimui dr. A. Vasiliauskienės kandidatūrą pristatė Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė, Pasaulio ukrainiečių moterų organizacijų federacijos narė Natalija Šertvytienė, ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje garsi gydytoja. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, 0,5 proc. visų Lietuvos gyventojų sudarė ukrainiečiai. Tiesa, tai – ne pirmas departamento dėmesys, parodytas dr. Aldonai Vasiliauskienei: ji Tautinių mažumų ir išeivijos departamento 2005 m. buvo apdovanota sidabro Garbės ženklu „Už nuopelnus”. Literatūros kritikas ir tyrėjas Alfredas Guščius, 2005 m. dalydamasis įspūdžiais, patirtais Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje (XXI amžius, 2005 05 29), rašė: „Aštuoniolika kunigų prie Dievo stalo juk ne dažnai pamatysi! Tiek jų atėjo norėdami nuoširdžia malda padėkoti Dievui už tai, kad Jis leido vienai iš Jį ištikimai garbinančių pasauliečių sulaukti aktyvaus 60-mečio, pasiekti aukštumų moksle, kūryboje.“ Panevėžio vyskupijos generalvikaras kanauninkas dr. Robertas Pukenis – kanonistas, poetas, publicistas – per pamokslą sakė, kad Aldona Vasiliauskienė savo knygomis, moksliniais straipsniais, organizuotomis konferencijomis iš užmaršties prikėlė daug iškilių bažnyčios asmenybių, kad ji „rašo apie tvirto tikėjimo vyrus ir moteris, ir ne bet kaip rašo, o su pagarba ir meile, jos knygos tiesiog spinduliuoja tų žmonių (neretai ir kankinių) sielos grožiu, dvasios stiprybe“.

„Dvasios ambasadorė“– taip dr. A. Vasiliauskienę jos 70-ojo gimtadienio proga apibūdino vyskupas Jonas Kauneckas. Remdamasis netrumpa bendravimo patirtimi (istorikė nemažai laiko skyrė Panevėžio vyskupijos archyvinės medžiagos studijoms), vyskupas pabrėžė, kad mokslininkė yra aukščiausio lygmens diplomatė tarp lietuvių ir ukrainiečių, tarp lotynų ir graikų apeigų katalikų. Be to, Aldona Vasiliauskienė ne vien religinio, bet ir kultūrinio Skapiškio gyvenimo įkvėpėja, aktyvi dalyvė ir metraštininkė. Todėl neatsitiktinai jos 70 metų jubiliejus iškilmingai buvo švenčiamas šiame miestelyje. Daktarė itin džiaugėsi iškilmingomis šv. Mišiomis, kurias aukojo 12 lietuvių bei ukrainiečių kunigų, vadovaujamų vyskupo Jono Kaunecko, džiaugėsi ir Vitos Vadoklytės sumąstytu teatralizuotu šventiniu vakaru, kuriame labai aktyviai dalyvavo visa mokykla.

Lietuvos katalikų parapijų ir lietuvių dvasininkijos veiklos tyrinėtoja, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikė (1990–2015), Kazimiero Valiaus (Gimtinė, 2005 09 1–30) žodžiais tariant, „talentinga, rūpestinga, pavyzdinga, kilni, pasiaukojusi mokslui tyrėja įnešė didelį indėlį į krikščioniškosios kultūros klestėjimą Lietuvoje.“ Šią mintį papildo citata: „Nei ordinai, nei vardinės klasės, nei kitokie titulai veltui nedalijami. Juos reikia užsitarnauti. Dr. A. Vasiliauskienė vykdo reikšmingą mokslinę, šviečiamąją veiklą. Be Dievo palaimos, be Švč. Mergelės Marijos globos tokie darbų mastai neįmanomi.“ (Rašytojas, Alfredas Guščius, „XXI amžius“, 2014 01 31).

Išeivijos lietuvių visuomenės veikėjo Edvardo Šulaičio žodžiais tariant, Aldonos Vasiliauskienės knygos pavadinimas „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai“ tinka ir visam autorės gyvenimo būdui įvardinti, būtent, dirba įvairiose sferose, dirba ten, kur tik jaučia „pareigą ir reikalą reikštis“, dirba akumuliuodama retą Dievo dovaną: įgimtą galią bendrauti su žmonėmis, norą padėti artimui ir tėvynei“.

Sakydamas homiliją, vyskupas emeritas J. Kauneckas apgailestavo, kad po truputį išeina karta, mylėjusi Dievą ir Tėvynę, ir akcentavo, kad Aldona paliko be galo ryškų pėdsaką, kurio dar ilgą laiką nebus kam pakartoti. Ir visa tai darė, psalmininko žodžiais tariant, „vaikščiodama akivaizdoj Dievo“.

Praėjus 5 dienoms po dr. Aldonos Vasiliauskienės mirties, 2025 07 17 vieningu visų Kupiškio tarybos narių sprendimu jai suteiktas Kupiškio rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas. Skelbta, kad A. V. Vasiliauskienė dar pati pasirašė, kad sutinka būti apdovanota šiuo titulu. Ir tai buvęs paskutinis jos parašas. Garbės piliečio pažymėjimą atsiėmė jos giminaičiai.

„Aldona, Dievas su Jumis“, – šis pedagogo ir kultūros publicisto Juozo Skomskio straipsnio „Šviesoje“ (2014, balandis) pavadinimas labai tinkamas baigiamajam sakiniui.

Turtingiausias ir kartu labai varganas žmogus

Jonas Kauneckas,

Panevėžio vyskupas emeritas

Sudėtinga rašyti apie dr. Aldoną Vasiliauskienę. Ji tikrai gana daug padarė Lietuvai ir ne tik jai. Dėstyti viską, ką ji parašė, nebeverta, nes pakankamai daug visur jau skelbta. Nesinori kartoti minčių, kilusių Jos laidotuvių metu…

Kalbant apie dr. Aldoną Vasiliauskienę, galima nustebinti kiekvieną žmogų. Pirma, ji – labai, labai turtingas žmogus, bene turtingiausia Lietuvoje… Antra vertus, ji – be galo varganas žmogus! Ir abu šie pasakymai yra teisingi, niekas negalėtų jų paneigti. Tik pažvelkite į jos sodybą Skapiškyje: prie namelio dėmesį patraukia jos rūpesčiu pastatyti kryžiai ir koplytstulpiai. Be abejo, jie neatsirado be kelių dešimčių tūkstančių. O knygų, o straipsnių kiek prirašiusi! Ir apie didžiąsias asmenybes – arkivyskupą Mečislovą Reinį, ir apie Lietuvos kūrėją prelatą Mykolą Krupavičių, ir apie daugybę kitų dvasininkų, mokslininkų (bene 20 stambių knygų). Koks jos indėlis į istoriją – pirmąkart atliktas mokslinis Lietuvos statuto tyrinėjimas, remiantis senlenkių, senbaltarusių ir lotynų kalbomis. Visus tuos raštus skaičiuojant, jų autorė turėjo uždirbti šimtatūkstantines sumas. Šiuo aspektu išvada pagrįsta: ji – viena turtingiausių tarp visų Lietuvos žmonių. Bet…

Štai mokslų daktarė rengiasi išvykai į valstybinius ar vyskupijų archyvus ir nedrąsiai teiraujasi, gal kas duos pinigų kelionei, nes jos pačios piniginė tuščia. Nuoširdžiausiu dėkingumu priima kiekvieną auką kelionei! Ir jokiame viešbutyje apsigyventi ar jokiame restorane gausiai ir skaniai pietauti net nesvajoja. Visada džiaugiasi gavusi lovą ar pasodinta prie stalo vienuolyne ar pas kurį nors dvasininką. Šitaip tas „turtingiausias“ visada vargo ir kūrė palaikomas tik išmaldomis… „O kurgi honorarai už autorines knygas?“, – paklausite jūs. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Lietuvoje „ir labai aukšta kokybe pasižyminčių knygų autoriai už savo ne vienerių metų darbą gauna tik „zuikio ašaras“, honorarai už knygas autoriams yra labai maži, o kartais ir išvis nemokami (2017 03 29, <https://balticstudent.lt>). Leidybos praktika rodo, kad dalis autorių sutinka publikuoti savo kūrinį išvis be honoraro, nemanydami, kad būsimoji knyga bus pelninga ar kad jis rašo galvodamas tik apie pinigus. Be abejo, Aldona priklausė šiai autorių grupei. Tik… tik leidybos išlaidas reikėdavo padengti, nuolaidų nėra ir negali būti. Privalu rasti rėmėją / šelpėją. Dr. Aldona Vasiliauskienė paliko dirvonų dirvonus mokslinių darbų! Ir ne tik raštų krūvas. Dabar, kai visi su užuojauta žvelgiame į kankinamą Ukrainą, daktarė buvo tiesiog dvasinė Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios ambasadorė. Nėra Lietuvoje kito tokio asmens, kuris žmonėms būtų paskelbęs tiek daug Ukrainos graikų katalikų kankinių, aprašęs jų darbų ir žygdarbių, įtrauktų net į Vatikano mokslinės akademijos aktus. Tai neįsivaizduojamos kantrybės ieškojimų darbas. Ilgos, nesuskaičiuojamos valandos prie sunkiai išskaitomų rankraščių įvairiomis kalbomis. Ji – nuolatinė mokslinė darbuotoja Ukrainos nacionaliniame Ivano Franko universitete, nepailstanti Bazilionų ordino tyrinėtoja, ji – Lietuvos ir Ukrainos istorikų asociacijos prezidentė. Daktarė sugebėjo įsiskverbti net į Vladimiro kalėjimo archyvus. Apžvelgiant mintyse jos rašytinį palikimą, tampa visiškai aišku, už ką jai įteikta ištisa gausybė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos apdovanojimų.

Kai Lietuva taip dažnai nepagrįstai vadinama žydšaudžių tauta, dr. Aldona Vasiliauskienė pasižymėjo aprašydama žydų gelbėtojus – Lietuvos kunigus. Todėl ji pagerbta ir išaukštinta Izraelio ambasadoriaus pakvietimu į žydų gelbėtojų ar jų giminaičių apdovanojimus žūstančiųjų gelbėjimo kryžiais. Visų jos nuopelnų katalikų Bažnyčiai, Lietuvai ir Ukrainai nešvardysi… Skaudu, kad jos nebėra šalia. Tačiau guodžia mintis, kad Aldona tiesiog išėjo pas savuosius, kur savo skvarbiu žvilgsniu ir ne mažesne, nei čia, žemėje, gyvendama, energija garbins ir šlovins Visagalį Dievą, kurį mylėjo ir kuriuo pasitikėjo eidama nelengvu savo gyvenimo keliu.

Gyvenimas vardan Dievo, tiesiant tiltus tarp Lietuvos ir Ukrainos

T. Pavlo Jachimec OSBM,

Dievo Motinos Ėmimo į Dangų vienuolyno vyresniojo patarėjas,

Ivano Frankivsko rajonas, Ukraina

Kas toji tiltų tarp valstybių vardan Dievo statytoja? Ji – istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja dr. Aldona Vasiliauskienė (1945 07 23–2025 07 12 ), savo gyvenimą kūrusi ant meilės Dievui ir Tėvynei pamatų.

Su dr. Aldona susipažinau 1999 metais. Kaip tai nutiko? Lietuva man, ukrainiečiui, buvo artima nuo 1987-ųjų pabaigos, kai aš, tada dar Sovietų sąjungoje uždraustos Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios Bazilijonų ordino vienuolis ir jų seminarijos klierikas, pradėjau keliones iš Ukrainos į Lietuvą ir atgal – buvau savotišku kurjeriu, slapta gabenančiu Lietuvoje, irgi pogrindyje, išspausdintą religinę literatūrą ir maldaknyges ukrainiečių kalba. 1991-aisiais metais, Ukrainoje dar pogrindyje iššventintas į kunigus, buvau paskirtas Lietuvos graikų apeigų katalikų Švč. Trejybės bažnyčios Vilniuje parapijos dvasiniu vadovu ir atsikuriančio bazilijonų vienuolyno vyresniuoju. Šiame didelių permainų ir visuomeninio ir religininio gyvenimo verpete ir susitikau su dr. Aldona. Iš jos pirmą kartą sužinojau, kad Lietuvoje yra miestelis, vadinamas Bazilionais – iš tų laikų, kai Žemaitijos krašte dar XVIII a. apsigyveno vietos bajorų žemvaldžių pakviesti vienuoliai bazilijonai, kurie įkūrė mokyklą ir bažnyčią Šv. Bazilijaus titulu, prie kurios ir patarnaudavo Lietuvos žmonėms.

Aktyvus mūsų bendradarbiavimas prasidėjo 2000-aisiais metais. Tuomet Vilniuje esanti Švč. Trejybės bažnyčios graikų apeigų katalikų parapija, o taip pat mūsų tikintieji iš Kauno Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos iškilmių proga surengė piligriminę kelionę į atlaidų vietovę – Šiluvą. Programoje buvo numatytas apsilankymas Kryžių kalne, kur, gavus vietos vyskupo sutikimą ir palaiminimą, buvo pastatytas jubiliejinis lietuvio kryždirbio kryžius su užrašu: „Padėka Viešpačiui Dievui už Jubiliejinius metus nuo Lietuvos graikų apeigų katalikų“. Kryžius palaimintas arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus Šiluvoje po atlaidų. Kelionės metu mus visur lydėjo dr. Aldona, kuri, kiekvienai progai pasitaikius, pasakojo susirinkusiesiems, kas tokie graikų apeigų katalikai ir kas yra vienuoliai bazilijonai.

Paskiausiai aplankėme ir Bazilionų miestelį, Šv. Bazilijaus bažnyčią, susitikome su parapijos klebonu Jordanu Urbonu. Ir vėl visa tai – dr. Aldonos dėka. Mat, tuo metu kun. Jordano Urbono prašymu ji tyrinėjo archyvinius duomenis apie Šv. Bazilijaus bažnyčią ir jau tada nepaprastai daug žinojo apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną. Ji – pirmoji Lietuvoje ėmėsi tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją.

Aldona Vasiliauskienė buvo ne tik istorijos žinovė, bet ir giliai religingas žmogus. Lankydamasi mūsų Švč. Trejybės bažnyčioje Vilniuje, ji dalyvaudavo Dieviškojoje liturgijoje, o taip pat ir kitose pamaldose, po kurių mes visada nuoširdžiai ir prasmingai bendraudavome.

Viename iš tokių susitikimų dr. Aldona pasiūlė surengti konferenciją apie Bazilijonų ordiną, pabrėždama, kad tai taip pat būtų pasiruošimas Bazilijonų ordino įkūrimo 1617 m. Didžiojoje Kunigaikštystėje 400-osioms metinėms, – vienuoliškojo ordino, kurio lopšiu tapo Vilnius. Tada atsakiau, kad niekada nieko panašaus nesu daręs ir patirties neturiu, kad nesu istorikas, neišmanau istorijos mokslo. Išgirdusi mano samprotavimus, dr. Aldona atsakė, kad ji tai organizuotų, o aš – padėčiau.

Nors kai kurie mūsų vienuoliai tėvai sakė, kad dar per anksti ruoštis Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrimo 400 metų jubiliejaus minėjimui, nes dar yra daug metų iki sukakties, bet ji atkakliai įtikinėjo, kad darbo labai daug, kad tam reikia nemažai laiko. Aš atsakiau: „Jei Jūs esate pasiruošusi ir imatės šio reikalo, tuomet aš prisijungsiu“.

Taigi, tokia tad buvo pradžia: tada prasidėjo darbas ir pasiruošimas Jubiliejui. Viską, kas vykdavo, ji stengdavosi publikuoti viename ar kitame žurnale arba laikraštyje, o taip pat ir „Parapijos žodyje“ (redaktorius – p. Vasil Kapkan), kuris buvo leidžiamas prie mūsų Švč. Trejybės parapijos Vilniuje. Publikacijų tikslas – gilinti lietuvių žinias apie vienuolius bazilijonus. Jai rūpėjo atskleisti ukrainiečių įamžinimo Lietuvoje būdus ir formas, išsiaiškinti ukrainiečių mini garsinimo centrus Lietuvoje, apžvelgti jų veiklą, aprašyti darbus, garsinant Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordiną.

Pirmoji mokslinė ir praktinė konferencija, skirta Bazilijonų ordino istorijai ir švietėjiškai veiklai Lietuvoje tirti, įvyko 2001 m. lapkričio 8–11 d. Renginys vyko Šiauliuose, Bazilionuose ir Vilniuje. Konferencija buvo skirta ir Bazilionų vidurinės mokyklos 230-osioms metinėms paminėti. Joje dalyvavo Bazilionų mokyklos direktorius, Šiaulių universiteto rektorius, o taip pat istorikai iš Ukrainos, Lenkijos ir Italijos. Iš Romos buvo atvykęs t. Porfyrijus Pidručnyj OSBM, Bazilijonų ordino istorikas. Konferencija turėjo tarptautinės svarbos pobūdį.

Kiekvienais metais panašios konferencijos (iš viso jų buvo 11) vykdavo ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje bei ten, kur yra bazilijonų vienuolynų: Lvive, Bučače, Krechive, Lucke, Voluinės Volodymyre, Lavrive.

Tik istorikės Aldonos Vasiliauskienės įžvalgumo ir atkaklumo dėka 2001 m. šia moksline-praktine konferencija planingai pradėta skleisti visuomenei žinias apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną ne vien Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt. Manau, kad Lietuvoje nėra kito tokio asmens, kuris žmonėms būtų paskelbęs tiek daug Ukrainos graikų katalikų kankinių, aprašęs jų darbų ir žygdarbių, kad jie būtų paskelbti šventaisiais. Tai neįsivaizduojamos kantrybės ieškojimų darbas. Ilgos, nesuskaičiuojamos valandos prie sunkiai išskaitomų rankraščių įvairiomis kalbomis. Kur gebėdavau, stengdavausi pagelbėti vieno ar kito būsimo straipsnio autorei. Padėjau rinkti medžiagą monografijai „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila”: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija” (išleista Romoje, 2014, 680 p.), dalyvavau šio mokslinio veikalo pristatymuose Lietuvoje, Ukrainoje ir Lenkijoje. Po monografijos pristatymo Kyjivo Taraso Ševčenkos vardo universitete, parengiau apžvalginį straipsnį „Kyjivo universitete apie vienuolius bazilijonus ir jų vardą įamžinusią lietuvę“ ir pateikiau jį Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios informaciniam departamentui Kyjive. Mūsų bičiulė Aldona kiekvieną pagalbos gestą priimdavo nuoširdžiai dėkodama ir stengdamasi įžvelgti, kuo ir kaip galėtų man atsilyginti. Svarbiausias atlygis – malda, prašant Dievo sveikatos, visokeriopos apsaugos, sėkmės darbuose.

Atsigręžęs į praeitį ir apžvelgęs buvimo šalia bendramintės Aldonos rezultatus, matau, kaip ji turtino mane praktiniais įgūdžiais skleisti žinias apie vienuolius bazilijonus ir stiprinti tikėjimą tarp žmonių. Aktyviai talkinau 2000 m. pabaigoje įkurtai Lietuvių – ukrainiečių istorikų asociacijai, kurios prezidente ir buvo išrinkta dr. A. Vasiliauskienė, šias pareigas ėjusiai ne vieną dešimtmetį. Stengdavausi į konferencijų organizacinį darbą įtraukti bazilijonų vienuolynus Ukrainoje, atsakingas institucijas Lietuvoje, vadovavau konferencijų sesijoms, tardavau sveikinimo žodį, skaitydavau pranešimus. Mokslininkės Aldonos rūpesčiu 2004 m. buvo pasirašyta Šiaulių universiteto bendradarbiavimo sutartis su Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio filosofijos – teologijos studijų bazilijonų institutu, o 2005 m. – Šiaulių universiteto su Lvovo nacionalinio Ivano Franko universitetu. Sutartys nebuvo popierinės. Jos įgyvendintos praktiškai. Svarbiausia – išleistos trijų minėtų institucijų trys svarbios knygos: Mokslo monografija: Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija. Roma. Analecta. T. 53. 2014. 680 p.; Mokslinių straipsnių rinkinys: Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai. Lvivas. 2017. 324 p.; Mokslo studija: Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus bazilijonų veikloje. Lvivas. 2021. 1112 p. Turėjau garbės ir šiais atvejais talkinti bendražygei Aldonai.

Atmintyje giliai įstrigo pirmiausia pastebėtas jos charakterio bruožas – kiekvieną kartą, kai mokslininkė pradėdavo kokį nors naują darbą, ji visada melsdavosi ir prašydavo Dievą palaiminimo. Konferencijų programoje visada buvo aukojamos Šv. Mišios, kuriose dalyvavo ne tik kunigai, bet ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis, vyskupas Volodymyras Juščakas OSBM iš Lenkijos, vyskupas Irynėjus Bilykas OSBM iš Romos ir kiti. Visi kiti renginiai taip pat prasidėdavo malda ir palaiminimu.

Dr. Aldoną prisimena daugybė Briuchovyčių Bazilijonų seminarijos studentų, nes jos pastangomis buvo organizuoti lietuvių kalbos kursai. Dr. Aldona gerai mokėjo ukrainiečių kalbą, todėl galėjo lengvai versti į lietuvių kalbą ir atvirkščiai. Ji turėjo ryšių su Ukraina dar nuo sovietinių laikų, bendradarbiavo su įvairiais universitetais ir valstybiniais archyvais, nuoširdžiai mylėjo Ukrainą, patyrė nemažai rūpesčių ir kančių, bet tai jos nesustabdė.

Ne kartą buvau liudininkas puikaus jos supratimo ir gebėjimo prakalbinti kiekvieną, nepaisant žmogaus padėties, nes mokėjo bendrauti su Dievu. Ne tik bendravo su Dievu, bet ir labai jaudindavosi matydama, kad šalia esantis žmogus atsainiai, nerūpestingai ir neatsakingai laikosi krikščionims būtinų tikėjimo tiesų ir moralės normų, kylančių iš įsakymų, kuriuos, pasak Biblijos, Dievas pateikė Mozei ant Sinajaus kalno, užrašydamas jas ant akmens plokščių. Dr. Aldona nesidrovėdavo taktiškai įspėti tikintįjį, kad jis elgiasi ne pagal Dievo įstatymus.

Iš pažiūros ji atrodė pasitikinti savimi ir dvasiškai stipri, tačiau, tiesą sakant, jai nuolat reikėjo šilto žvilgsnio, nuoširdaus palaikymo ir užuominos – „Tu ne viena“ arba „Tu darai tai, kas reikia.”

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebono ir bazilijonų vienuolyno igumeno (vyresniojo) pareigas su trumpomis pertraukomis ėjau ketvirtį amžiaus. Todėl būta nesuskaičiuojamai daug kelionių automobiliu iš Lietuvos į Ukrainą ir atgal. Važiuodami melsdavomės ne vieną rožinį, prašydami Dievo palaiminimo planuojamiems darbams, dėkodami Dievui už tai, ką nuveikėme Viešpaties labui.

Didžios mokslininkės, bendramintės ir bendražygės dr. Aldonos Vasiliauskienės dideli ir platūs prasmingi darbai, nuveikti vardan Lietuvos ir Ukrainos, ilgai išliks mūsų visų atmintyje kaip fundamentalus neįkainojamas ir amžinas atminimas ateities kartoms.

Už viską dėkoju Viešpačiui, Jam šlovė ir garbė per amžius!

Greičiau išeina iš šio pasaulio genijai, nes pasaulio blogis užmuša pačius geriausius ir kilniausius žmones

Jordanas Urbonas,

Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaras altarista

Lietuvos istorikų gretose nebėra mokslininkės, eruditės, be galo daug nuveikusios mūsų Bažnyčios istorijos įamžinimui. Prieš mano akis iškyla tauri mokslininkė, kuriai rūpėjo visa Lietuva, jos bažnyčios, parapijos, kunigai ir žmonės, t. y. visų jų istorijos. Aš, kaip kunigas, pavadinčiau Ją italų domininkonės tretininkės ir mistikės šv. Kotrynos Sienietės (1347–1380) vardu. Šv. Kortyna visada be jokių išvedžiojimų sakydavo tiesą, kuri kiekvieną mokė istorijos Tiesos.

Pirmoji mano pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene įvyko kunigaujant Čekiškės parapijoje. Jos begalinio darbštumo dėka atsirado turininga knyga „Akmenuotas patrioto kelias“ apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, filosofijos mokslų daktarą, tremtinį Praną Dovydaitį (1886–1942). Valandų valandos, paleistos archyvuose, ieškant medžiagos minėtai asmenybei prikelti iš užmaršties, virto vietos žmonių pasididžiavimo simboliu. Tik dr. Aldonos Vasiliauskienės dėka Čekiškės šv. Trejybės šventoriuje iškilo signataro vardą įamžinęs kryžius. Tik Ji savo atkakliu rūpesčiu sugebėjo tai padaryti. Ji buvo istorijos Saulė. Gaila, labai gaila, kad tos Saulės nebėra čia žemėje. Liko gilus prisiminimas apie Jos išskirtinį pastabumą ir darbštumą, begalinę meilę tikėjimui ir žodžiais nenusakomą ryžtą Tėvynės sūnų ir dukrų įamžinimui.

Kitas ilgalaikis bendravimas su dr. Aldona Vasiliauskiene man primena Bazilionus, t. y. miestelį netoli Šiaulių. Posūkis į Bazilionus labai aiškiai nusakytas Jos straipsnyje „Vienuoliai bazilijonai Šiaulių krašte“, publikuotame „Šiaulių naujienose“ (2021 05 13). Jame autorė Aldona apgailestauja, kad ne visi Lietuvoje žino apie Graikų apeigų tikinčiuosius unitus, kad kai kurie net aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės juos tapatina su stačiatikiais (provoslavais), apgailestauja, kad netgi Šiauliuose gyvenantys ukrainiečiai ne visi žino apie Bazilionų miestelį, nesusipažinę su unikalia ir sudėtinga Rytų (graikų) apeigų katalikų (unitų) vienuolių bazilijonų istorija… Taigi, ar daug rastume Lietuvoje žmonių, sielvartaujančių tikėjimo klausimais ir pasiryžusių aukoti ne vienerius gyvenimo metus vardan kitų praregėjimo?

Suartėjimas su ukrainiečiais, begalinis atsidavimas Bazilionų bažnyčios archyvų studijoms, mokslinės konferencijos, nesuskaitoma daugybė pranešimų, šimtais skaičiuojami straipsniai, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis publikuoti dvikalbiai solidūs leidiniai atskleidė Jos nepaprastą istorikės talentą atrasti tai, kas užmiršta. Savo pasiaukojamu darbu Aldona sutvarkė tai, kas DIEVO buvo Jai pavesta. Nors ir kęsdama negailestingos ligos skausmus, dr. Aldona Vasiliauskienė spėjo pasidžiaugti publikuota knyga „…TEGUL VISI BUS VIENA“. Šiam mokslo informaciniam leidiniui pasirinktas šv. Juozapato Kuncevičiaus, siekusio visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, šūkis.

Dr. Aldona Vasiliauskienė buvo mūsų laikų istorikų istorikė, kuriai lenkiu galvą. Išėjus Jai, pesimistiškai žvelgiu į ateitį: nebematau žmogaus, kuris taip moksliškai ir pilna tikėjimo širdimi nukreiptų visas savo jėgas Bažnyčios istorijos atvertimui ir tikėjimo skatinimui.

Drąsi, nebijanti kalbėti atvirai dr. Aldona Vasiliauskienė buvo ta istorikė, kuri su meile tarnavo savo gimtajam kraštui ir Bažnyčiai. Ji buvo nuostabiai geraširdė, gebanti aukotis kilniam tikslui ASMENYBĖ.

Dviejų šventovių žmogus, arba mintys apie dr. Aldoną Vasiliauskienę

Kun. dr. Nerijus Pipiras,

Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vikaras

Keista kalbėti apie daktarę Aldoną Vasiliauskienę. Po šiai dienai įprasta, kad jinai kalbėtų, kad jinai tiesiog būtų visur. Pasakytų ne vieną žodį ir išguldytų tiesą tokią, kokia ji yra. Keista dar ir dėl to, kad šios asmenybės niekaip neįsprausi net į specialiai parinktus žodžius.

Pamenu, susitikom jos bute Vilniuje. Mane iš karto pribloškė knygų gausa. Pradėjome kalbėti apie Dievo tarną arkivyskupą Mečislovą Reinį, nes buvau pasiryžęs rengti diplominį darbą apie jį. Vėliau kalba išsirutuliojo apie Aukštaitiją, Uteną, Salaką. Neapibendrinčiau kitaip tos patirties, kaip tik mokinių, prabuvusių su Mokytoju, patirtimi, aprašyta Evangelijoje pagal Joną. Ne kitaip ir buvo. Tą dieną ji mane įkalbėjo bandyti dalyvauti mokslinėse konferencijose, rašyti straipsnius, rengti pranešimus tiek apie arkivyskupą M. Reinį, tiek apie Salako bažnyčią. Vėliau susitikom tų pranešimų rengti. Ji jau buvo perskaičiusi mano diplominį darbą ir negailėjo kritikos. Tiksliau – davė gausios pylos. Tačiau dirbom. Net ne po kelias valandas, bet per dienas. Ėmiau žavėtis jos pastabumu ir dėmesingumu kiekvienam žodžiui, skaičiui, loginei sekai – mažmožiams, iš kurių sudėliota istorija. Vėliau, pristatydamas tuos pranešimus, susitikau su daugeliu mokslo žmonių. Visi jie – Aldonos pažįstami, apie juos ji galėjo kalbėti valandų valandas. Ir apie juos, ir su jais. Tai iš tiesų mane žavėjo. Galbūt nuo to prasidėjo mano žingsniai mokslinės disertacijos link. Prisimenu, kaip kartą aš ją pavadinau savo disertacijos motina. Tiesa, tąkart ji nesakė, ar toks įvardijimas taiklus. Tačiau man jis buvo neginčijama tiesa.

Kai prasitariau apie troškimą tapti kunigu, ji žadėjo už mane melstis. Neabejoju, kad šį pažadą įvykdė.

Tiesiog gera buvo ją sutikti bažnyčiose arba klausytis daugybės pasakojimų apie jas, dvasininkus: Šiluva, pamaldumas Pompėjos Dievo Motinai, Skapiškio parapija, Vilniaus Švč. Trejybės (graikų apeigų) parapija ir visi Ukrainos reikalai, Vilniaus arkikatedra ar šv. Mikalojaus bažnytėlė, prelatas Mykolas Krupavičius, kun. Juozas Prunskis, kun. Jonas Steponavičius, Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė, Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys, kurio pėdsakais Aldona tiesiog sekė iki pat tolimojo Vladimiro (prie Kliazmos).

Ji tiesiog žinojo daug ką iš praeities bei dabarties ir mokėjo nė kiek nenutylėdama tiesos autentiškai ją pristatyti. Kitu kampu, nei skandalai… Ir labai norėjo, kad kiti sektų būtent ta tiesa. Laikui bėgant, supratau, kad ji – drąsus ir tiesus žmogus: dar ir šiandien ilgiuosi jos skambučių. O skambindavo kiekvieną kartą, išgirdusi mano sakomą homiliją ar vedamą laidą per Marijos radiją. Ne vien girdavo. Ir pastabų – tokių, kokių reikia, išgirsdavau. Jos būdavo tokios, kokias išsako nuoširdus ir kruopštus bendrakeleivis (kiekvieną kartą už jas atsiprašydavo, nors aš prašydavau, kad to nedarytų).

Galų gale negaliu nepasidalinti jos šypsena. Prieš pat iškeliavimą, aplankęs ją Vilniaus hospise ir suteikęs Ligonių patepimo sakramentą, išreiškiau viltį susitikti sakydamas, kad dar daug bendrų darbų reikia atlikti. Ji šyptelėjo. Viską suprato palikdama lyg testamentą didingą, o svarbiausia – prakalbintą praeitį, ant kurios, tarsi unikalaus pamato, tikrai drąsu statyti visos tautos, Bažnyčios dabartį ir ateitį.

Ir jei būtų man patikėta sunki užduotis, kaip nors trumpai apibūdinti Aldonos gyvenimą, susitikimus su ja, bendrystę, drįsčiau teigti, kad ji buvo dviejų šventovių žmogus: ir tos, prie kurios prisiliečiama, ir tos, kurioje nutylama, garbinama, klūpoma ar tiesiog būnama…

Šviesi tarnystė atminties kelyje: du dešimtmečius trukusi bendrystė

Zita Mackevičienė,

Utenos TAU direktorė

Šviesios atminties dr. Aldona Vasiliauskienė man – žmogus, su kuriuo daugelį metų siejo glaudus ryšys, bendras rūpestis istorine ir dvasine atmintimi, pagarba žmogui, idėjai ir tiesai. Jos mokslinis kelias – nepaprastai platus ir reikšmingas.

Nors gimė Anykščių krašte, o didžiąją veiklos dalį vykdė Šiauliuose ir Bazilionuose, Vilniuje ir Kupiškyje, tačiau ryšys su Utenos kraštu buvo itin gyvas ir prasmingas. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas ją pagerbė sidabriniu Vyčio ženklu „Už nuopelnus“, kuris skirtas už svarų indėlį mokslo ir kultūros srityje bei Utenos krašto šviesuolių atminimo įamžinimą. Jos knygų pristatymai, moksliniai pranešimai ir leidiniai tapo reikšminga Utenos viešųjų erdvių ir bibliotekų kultūrinio gyvenimo dalimi.

Ypatingą vietą dr. Aldonos veikloje užėmė Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo puoselėjimas. Nuo 2003-ųjų, kuomet Utenos rajono savivaldybėje pradėjo veikti Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo komisija, mūsų keliai susipynė labai glaudžiai. Ji rengė pranešimus, publikavo straipsnius, tyrinėjo archyvinę medžiagą, tarp jų – išskirtinės reikšmės arkivyskupo M. Reinio asmens bylą iš Vladimiro kalėjimo archyvo. Šie darbai tapo svarbūs tiek akademinei bendruomenei, tiek beatifikacijos bylai.

Daugailiai, Utena ir Skapiškis – trys centrai, kuriuose ypač gyvai puoselėjamas arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimas. Čia ryškiai susijungė dviejų asmenybių keliai: monsinjoro, kraštotyrininko, visuomenininko Petro Baltuškos (1930–1954–2013) – vietos dvasininko, bendruomenės autoriteto ir dr. Aldonos Vasiliauskienės – mokslininkės, publikacijų autorės, atminties saugotojos. Mons. P. Baltuška padėjo jai publikuoti knygą apie arkivyskupą Teofilį

Matulionį „Nemarus mirtingasis” (1981) ir surinkti medžiagą bei išleisti „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai” (1997), skirtą prelatui dr. Juozui Prunskiui jo 65-erių metų kunigystės ir 90-ies metų amžiaus jubiliejų proga. Monsinjoro ir istorikės bendrystę vainikavo jos parengta monumentali monografija „Monsinjoras Petras Baltuška“ (Utena, 2011), tapusi neįkainojamu Utenos krašto ir Panevėžio vyskupijos dvasinės istorijos dokumentu.

Mūsų pažintis, prasidėjusi 2003 metais, virto gilia ir tvirta bendryste. Nesuskaičiuojami susitikimai, knygų pristatymai, renginiai, parodos, apdovanojimų ceremonijos – visa tai mus artimai jungė. Man iki šiol sunku kalbėti apie ją būtuoju laiku. Dr. Aldonos gyvybingumas, aktyvumas, nepaprastas darbštumas ir mokslinis produktyvumas darė didelę įtaką ir mano pačios gyvenimui. Ji buvo iš tų žmonių, kuriems mokslas nebuvo tik profesija – tai buvo pašaukimas, paremtas sąžine, atsakomybe ir vidine šviesa. Jos darbai tapo tiltu tarp archyvų tylos ir gyvosios bendruomenės, tarp praeities ir dabarties žmogaus. Kaip minėta, ypač reikšminga jos misija – Ukrainos, arkivyskupo Mečislovo Reinio ir monsinjoro Petro Baltuškos atminimo puoselėjimas – paliko gilius pėdsakus Utenos krašto, Daugailių ir visos Lietuvos dvasiniame bei kultūriniame gyvenime.

Asmeniškai man dr. Aldona buvo ne tik kolegė ar bendražygė. Ji buvo artima dvasios sesuo. Jos tikėjimas ir pasitikėjimas, atkaklumas ir ramus vidinis tvirtumas įkvėpė nepasiduoti net tada, kai kelias atrodė neįveikiamas. Šiandien jos nebėra tarp mūsų fiziškai, tačiau jos palikimas gyvas – knygose, archyvuose, parapijose, žmonių atmintyje. Tai palikimas, kuris įpareigoja. Saugoti! Tęsti! Perduoti! Tegul dr. Aldonos Vladislavos Vasiliauskienės gyvenimas ir darbai lieka šviesos ženklu Lietuvos istorijoje, moksle ir žmonių širdyse. Šviesus ir pilnas dėkonių tebūna jos atminimas.

Esu dėkinga likimui…

Nijolė Bagdonavičienė,

Lietuvių kalbos ir etikos mokytoja

Gyvenimas kartais būna labai dosnus dovanodamas malonias akimirkas, staigmenas, susitikimus. Tokią likimo dovaną gavau ir aš, buvusi Skapiškio mokyklos mokytoja. O dovana buvo tokia, kuri išliks visam likusiam gyvenimui, tokia, už kurią būsiu dėkinga amžinai. Tai pažintis su dr. Aldona Vasiliauskiene, ryškia asmenybe, garsia savo darbais, stipria valia, Žmogumi iš didžiosios raidės… Visą tą laiką žavėjausi jos darbštumu, atkaklumu, padrąsinančiu žodžiu.

O pažintis prasidėjo tada, kai ji, įsigijusi sodybą Skapiškyje, užmezgė ryšius su miestelio mokykla. Pirmieji susitikimai buvo nedrąsūs, kuklūs, juk ji mokslininkė, žinoma ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų… Tačiau jos paprastumas, betarpiškas bendravimas, nuoširdi šypsena tirpdė nerimą. Begalinis dėkingumas išlieka mano širdyje už tai, kad, kiek besilankydavo mokykloje, visada atnešdavo gerą nuotaiką, malonius linkėjimus, krūvas dovanų mokiniams ir visai mokyklos bendruomenei. Dažna viešnia būdavo šventiniuose renginiuose, nuoširdžiai jais džiaugdavosi, o, svarbiausia, apie tai paskelbdavo respublikinėje spaudoje. Taip apie Skapiškio mokyklą galėjo sužinoti ir plačioji visuomenė. Dėkinga esu ir už tai, kad mano klasę pasirinko globoti. Tai sustiprino mūsų bendrystę dar labiau… Atsidėkodami stengėmės padėti ir jai, prižiūrėdami sodybą, tvarkydami aplinką, darželį aplink koplytstulpius… O kaip neįvertinti tai, kad eidama į mokyklą ji visada nešė Dievo žodį, stiprino tikėjimą, organizavo susitikimus su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, dvasininkais.

Dr.Aldonai visada rūpėjo miestelio gyvenimas, žmonių likimai, kultūrinė veikla. Rašė daug straipsnių apie tai, taip garsindama Skapiškio miestelį. Artimai bendravo su kultūros namais, režisiere Vita Vadoklyte, jos mėgėjų teatrais ,,Stebulė“ ir ,,Ku-kū“. Su džiaugsmu dalyvaudavo teatrų festivaliuose ,,Pienių vynas“, ,,Pienių medus“, ,,Pienių pūkas“. Argi neturėčiau būti dėkinga už tai, kad tekdavo būti kartu, išgirsti svarų vertinamąjį žodį, nuomonę.

Dar jaučiu dėkingumą ir už tuos nuostabius susitikimus dr. Aldonos sodyboje, namuose, kur vykdavo renginiai, šventės, susibūrimai. Kiek svečių čia būta, tikrai nesuskaičiuosiu, bet visi jie buvo laukiami, pagerbti, pamaloninti. Esu laiminga, kad galėjau prisidėti, pagelbėti, padėti pasirūpinti viešnagių rūpesčiuose. Įsimintini vakarai su Ukrainos vienuoliais-bazilijonais, piligrimais iš Vladimiro prie Kliazmos ir kitais svečiais. Bet labiausiai mane stebindavo dr. Aldonos atviras žmogiškumas, nuoširdumas, gebėjimas bendrauti betarpiškai ir paprastai.

Esu nepaprastai dėkinga už naują patirtį dalyvaujant dr. Aldonos knygų pristatymuose. Pirmasis toks išbandymas buvo monsinjoro Klemenso Gutausko monografijos pristatymas. Vėliau sekė kiti. Skaityti pranešimai Kupiškyje, Utenoje, Zarasuose Įsimintiniausias darbas buvo knygos ,,Vasilijaus Zinko studija ,,Sesuo Rafaila“: istorinis, biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ pristatymas. Su mokiniais parengėme meninę programą apie seserį Rafailą. Kartu keliavome į Bazilijonų miestelį Šiaulių rajone, Uteną, kur pristatinėjome šią knygą. Tai buvo nepaprasta patirtis tiek man kaip mokytojai, tiek mokiniams.

Dr. Aldona visada dėkodavo už draugystę, bendravimą. Bet didžiausia jos padėka buvo ta, kad ji suorganizavo keliones į Respublikos Seimą. Ten apsilankė mūsų mokyklos mokytojos Regina Stanienė, Auksė Jankevičienė, kurios skaitė pranešimus. Ten teko apsilankyti ir man, kur skaičiau pranešimą konferencijoje pristatant kunigo Jono Steponavičiaus monografiją. Labai gerai prisimenu, kaip dr. Aldona sakė, kad dabar ji tikrai atliko visa tai, ką turėjo padaryti atsidėkodama. Bet už ką dėkodama? Ar už tai, kad bendraudama mums davė tokią patirtį, kurios mes ir nebūtume turėję? Tai mes turėtume būti jai dėkingi… Dėkingi už Skapiškio miestelio ir jo gyventojų garsinimą, už Mečislovo Reinio alėjos atsiradimą, už unikalios sodybos ir parodos apie Ukrainą puoselėjimą, už širdies gerumą ir skleidžiamą tikėjimo tiesą.

Tikrai esu labai dėkinga likimui, kad gyvenime sutikau tokį žmogų, kuris suteikė jėgų daugiau pasitikėti savimi, dvasiškai stiprino svariu savo žodžiu, praplėtė ne tik mano, bet ir aplinkinių akiratį. Miela Aldona, man dar ilgai trūks Jūsų, Jūsų telefono skambučio ir balso:,, Nijolyte, aš atvažiavau į Skapiškį…“

Tikrai esu dėkinga likimui…

Nuoširdžios tarnystės istorijos vingiuose Asmenybė

Eugenijus Bartulis,

Šiaulių vyskupas emeritas

Su gilia meile ir dėkingumu prisimenu dr. Aldoną VASILIAUSKIENĘ.

Ne kartą apsilankiusi Šiaulių kurijoje, ji savo žodžiais, darbais ir nepailstančiu uolumu uždegdavo mane skleisti Gerąją Evangelijos Naujieną. Ji spinduliavo atvira širdimi, karšta Dievo ir artimo meile, o jos trykštanti energija rodė, kad netilpo savyje ir nuolat norėjo priminti visiems:

„Darbuokimės, nes laikas trumpas.“ Dr. Aldonos Vasiliauskienės veikla buvo nepaprastai plati ir prasminga. Ji paliko ryškų pėdsaką, ieškodama medžiagos archyvų ir liudijimų Dievo Tarnų bylose, stropiai rinkdama kiekvieną istorijos trupinėlį, kad būtų išsaugoti šventumo ženklai, išlikę mūsų krašto atmintyje. Jos žingeidumas, mylinti ištikimybė Bažnyčiai ir mokslinis tikslumas prisidėjo prie keleto Dievo Tarnų tyrimų išplėtimo ir liudijimų sutelkties. Ji taip pat aktyviai dalyvavo Šiaulių vyskupijoje rengiant ir organizuojant konferencijas, kurios ugdė tikinčiųjų bendruomenę, stiprino tapatybę, skatino gilintis į Bažnyčios istorijos ištakas ir šiandieną. Kiekvienas jos pranešimas buvo pripildytas nuoširdumo, akademinio kruopštumo ir uolios tarnystės. Daugelį kartų galėjome džiaugtis jos parengtomis knygomis ir jų pristatymais, kuriuose ji su užsidegimu dalijosi tuo, ką tyrė, atrado ir mylėjo. Šios publikacijos tapo ne tik istoriniais liudijimais, bet ir dvasinėmis gairėmis, padedančiomis mums šiandien.

Nuoširdžiai dėkoju Jums, miela Aldona, už gausų rašytinį palikimą, už Jūsų ištikimą meilę Dievui, Tėvynei ir artimui. Teatlygina Jums Dievas ir tesuteikia dalį tarp išrinktųjų. Turiu viltį išvysti Jus Dangaus Tėvynėje ir dar kartą ištarti širdingą ačiū. Nuoširdžiai dėkingas.

Pažintis su išskirtinio darbštumo Bažnyčios istorike – Gyvąja enciklopedija

Kan. Stanislovas Krumpliauskas,

Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas ir Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo parapijos administratorius

Dievo Apvaizda leido susipažinti su a. a. Aldona Pajedaite-Vasiliauskiene, kilusia iš Anykščių krašto. Tai buvo Asmenybė, kurią tikrai privalu vadinti iš Didžiosios raidės.

Galima sakyti, kad dr. Aldona mane įvedė į svarbią kultūros ir mokslo pažinimo sferą. Pažintis įvyko per kun. Virgilijų Liuimą, kadangi dr. Aldona bendravo su JO dėdėmis – Antanu ir Pranu. Antanas Liuima (1910–1942–2000) SJ – pirmasis lietuvių profesorius Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, mokslo akademikas, VDU garbės daktaras (1959 m. Lietuvos katalikų MA atkūrimo išeivijoje iniciatorius ir jos akademikas, 1959–1992 m. centro valdybos pirmininkas, rūpinęsis Lietuvos katalikų MA atkūrimu ir 1991 m. vadovavęs pirmajam LKMA suvažiavimui Vilniuje. Pranas (1919–1945–2005) – vienuolis, apgynęs daktaro disertaciją. Bendravimo su jais dėka, dr. Aldona Vasiliauskienė įgijo polėkį – dirbti, tarnauti Dievui ir Bažnyčiai.

Savo knygoje „Kunigas – žmogus“ (Krumpliauskas Stanislovas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 497) apie dr. Aldoną Vasiliauskienę rašiau: „Išskirtinio darbštumo žmogus. Kuo daugiau pažįsti šį Žmogų, tuo labiau žaviesi neeiliniu dvasingumu, atskleidžiančiu didelius jos talentus: ne tik kruopščiai rinkti medžiagą, saugoti, rūšiuoti, bet ją viešinti – informuoti visuomenę“. Faktai, kad ji yra žymių Lietuvos asmenų: „prelato Mykolo Krupavičiaus, Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio, Dievo tarnaitės Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės, Dievo tarno kunigo Alfonso Lipniūno – atminimo įamžinimo komisijų narė“ yra labai iškalbingi. Aldonos vaikystės aplinkoje buvo kunigų, kurių pasišventimas Dievui bei artimui paliko ryškų pėdsaką jos pasaulėžiūroje. Jų gyvenimo ir veiklos aprašymai – graži jos padėka, įprasminanti Tikėjimo skleidėjų atminimą ir svarbūs liudijimai bei indėliai į Lietuvos Katalikų bažnyčios istoriją. Įdomus faktas: „Lietuvoje vienintelis toks atvejis, kad mūsų „Lietuvos Aido“ bendradarbė dr. Aldona Vasiliauskienė tais pačiais 2005 metais yra sulaukusi dviejų Popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštų: vieną įteikė vienuoliai bazilijonai, antrąjį – Panevėžio vyskupijos dvasininkai.“ Jos veiklą pastebėjo ir kiti Popiežiai, buvo apdovanota „popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Ukrainoje atminimo medaliu (2001 m.), popiežiaus Pranciškaus lankymosi Baltijos šalyse atminimo medaliu (2018 m.)“.

Visų pirma, esu jai dėkingas, kad tiek daug nuveikė mano asmeniui. Ne kartą esu girdėjęs klausiant, kodėl nebuvau represuotas už antitarybinę veiklą. Dr. Aldona, rinkdama medžiagą apie kunigus, buvo gavusi leidimą lankyti slaptus KGB Archyvus, „užmetė akį“ ir į mano bylą, kurioje surašyti visi sakyti pamokslai, išdėstyta visa veikla. Ji nekart klausė manęs, ar noriu sužinoti, kas iš mano artimos aplinkos mane „sekė“. Nesutikau – nenorėjau drumsti sau ramybės: sužinojęs pavardes, galbūt, nejaukiai jausčiausi. Savo surinktą medžiagą Ji pateikė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) komisijai. Išsamiai išnagrinėjus bylą, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu, buvau pripažintas Laisvės kovų dalyviu (2006–09–20, protokolo Nr. 157).

Dr. Aldona, kurios gyvenime didelę įtaką turėjo Skapiškio šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios klebonas kanauninkas Nikodemas Kasperiūnas (1872–1896–1956), daug dėmesio skyrė informacijos apie kunigų gyvenimą ir veiklą rinkimui ir viešinimui, norėdama atskleisti jų švietėjišką veiklą Bažnyčios gerovei. Tai itin originali Jos padėka Bažnyčiai ir Dvasiškijai. Rašydama knygas apie dvasininkus, Ji, turėdama leidimą darbuotis Vatikano ir kitų šalių archyvuose, skrupulingai ieškodavo medžiagos būsimiems leidiniams – buvo pradėjusi netgi rašyti knygų seriją „Bažnyčios šviesa“.

Jos dėka žymių dvasininkų likimai užfiksuoti knygose: „Kai akademikas kunigas Antanas Liuima SJ prabyla…“ (1995), „Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai“ (1996), „Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas“ gyvenimas ir veikla“ (1998), „Monsinjoras Jonas Juodelis“ (2001), „Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos datos“ (2003), „Monsinjoras Klemensas Gutauskas:“ (2004), „Monsinjoras Petras Baltuška: monografija“ (2011), monografija „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (2014; ši knyga, kaip ji sakydavo, pareikalavo ypatingos kantrybės, teko nemažai įdėti darbo ir sveikatos), „Kunigas Jonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas“ ir daug kitų. Paskutinė jos knyga „Tarnauti žmonėms – tai tarnauti Dievui“ apie kunigą Vytautą Rapalį, pastačiusį bažnyčią Visagine, vyko 2025 m. balandžio 3 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Žinodamas jos ligą ir tai, kad ji visai neseniai po operacijos, raginau nevykti į knygos pristatymą, o pailsėti. Gerbdama kunigą Vytautą Rapalį, mano pasiūlymo atsisakė – pristatyme dalyvavo, nors ir jautėsi silpnokai.

Dr. Aldona daug darbo įdėjo siekiant Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio paskelbimo Palaimintuoju pripažinimo. Tuo tikslu ji, ieškodama medžiagos, važiavo į Vladimiro kalėjimą – ten jai buvo leista susipažinti net su slapta kalėjimo archyvine medžiaga. Ji visada pagarbiai minėdavo, kad dėl leidimo patekti į minėtus archyvus, daug pasitarnavo tuo metu buvęs Rusijos Federacijos Lietuvos ambasadorius Antanas Vinkus.

„Džiugu, kad su dr. Aldona sieja ne tik ilgametė bendrystė, prasidėjusi Anykščiuose ir tebesitęsianti iki dabar, bet ir Antalieptė (šioje seniūnijoje esantis Madagaskaro kaimas – arkivyskupo M. Reinio gimties vieta), kuriai ji skyrė daug įdomių straipsnių respublikos spaudoje. „2013 m. liepos 24 d. Skapiškyje vyko iškilmingas renginys, skirtas Pirmosios Piligrimystės Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio keliais, minint jo 60–ąsias mirties metines“, o vėliau dr. A. Vasiliauskienės sodyboje, kurioje buvo apie 200 žmonių, pašventinau Rūpintojėlį šiam įvykiui atminti.“ (Stanislovas Krumpliauskas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 498).

1996 metais Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mokslotyros centro doc. dr. Algimanto Nako iniciatyva organizuota pirmoji mokslo istorikų konferencija (pvz., 2008 m. – konferencija „Mokslo ir Technikos raida Lietuvoje“, vyko Vilniuje). 2009 metais Aldonos Vasiliauskienės dėka, pirmą kartą suorganizuota Anykščių koplyčioje Lietuvos mokslo istorikų konferencijos „Scientia et historia – 2009“ edukacinė sesija, skirta Anykščių Šv. Mato bažnyčios šimtmečiui. Konferencijoje, kuri vyko Anykščių koplyčioje, skaityti įvairūs pranešimai: Doc. Juozas Banionis, VPU Matematikos ir informatikos didaktikos katedros vedėjas, skaitė pranešimą apie Antaną Baranauską kaip matematiką. Konferencija buvo skirta Anykščių jaunimui.

Kunigaujant Anykščių šv. Mato bažnyčioje, Ji dažnai lankydavosi pas mane – daug diskutuodavome. Ją domino mons. Alberto Talačkos gyvenimas, kan. Petro Budriūno, mons. Petro Baltuškos biografiniai duomenys ir kt. veikla.

Kristaus mirties ir prisikėlimo 2000-ųjų metų (33–2033) paminėjimui skirtas piligriminis padėkos žygis, kurio pagrindinis akcentas – ąžuolinis 400 kg kryžius. Piligriminė kelionė pradėta 2006 m. vasarį: per Gavėnią su kryžiumi aplankytos visos 25 Ukrainos sritys. Dr. Aldonos Vasiliauskienės rūpesčiu, Kryžių į Lietuvą atvežė ukrainietis piligrimas Vitalijus Sobolivskis, kuris 2008 m. birželio 14 d. atkeliavo į Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę. Šis įspūdingas kryžius dvi paras buvo ir Anykščių šv. Mato bažnyčioje, žmonės budėjo prie jo, meldėsi.

Vienas svarbių dr. Aldonos nuopelnų: ji Lietuvoje buvo pirmoji intelektualinio katalikų judėjimo tyrėja bei metraštininkė, aktyviai dalyvavo Lietuvių katalikų MA veikloje. Dr. Aldonos iniciatyva sukurta istorijos mokslų sekcija akademijoje.

Aldona Vasiliauskienė labai rūpinosi dvasiniu gyvenimu: pašventinau Mokslų Akademijos Vėliavą; dalyvavau visuose Jos apdovanojimuose – LR Prezidentūroje, Ukrainos Ambasadoje. Esu dėkingas Jai, kad, man gulint „Santaros“ ligoninėje, aplankė kartu su Bazilijonų vyskupu ir jo sekretoriumi.

Iki pažinties su Aldona nesidomėjau, o ir Lietuvos visuomenė mažai žinojo apie vienuolius bazilijonus, graikų apeigų katalikus. Susitikimai su jais, bendravimas knygų pristatymuose Kupiškio savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Skapiškio kultūros namuose, Aldonos sodyboje šventinant Koplytstulpį ir Rūpintojėlį, bei renginiuose, skirtuose Dievo Tarno arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimui, praturtino mano žinias. Savo sodyboje ji įrengė įspūdingą mini

ukrainistikos centrą – muziejų, kurį palaimino trys Ukrainos vyskupai. Dr. Vasiliauskienė apdovanota „Ukrainos Respublikos Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu (2006 m., pirmoji lietuvė, pelniusi tokį apdovanojimą)“, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2016 m.). Vyskupas Jonas Kauneckas akcentavo: „Mokslininkė yra aukščiausio lygmens diplomatė tarp lietuvių ir ukrainiečių, tarp lotynų ir graikų apeigų katalikų.“ (Stanislovas Krumpliauskas, Giedrė Mičiūnienė. Kunigas – Žmogus. Indra, 2022, p. 500). Ji mokėjo ir ukrainiečių kalbą.

Man klebonaujant Dusetose, Ji atvykdavo ir čia. Patiko Dusetos, dusetiškiai. Buvo atvykusi į Dusetas pasveikinti rašytoją, žurnalistą Donatą Čepuką. Atvežė jam Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko padėką – palaiminimą, kuriuo dėkojama už didelį indėlį į Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos kultūros istoriją. Ne kartą su parapijiečiais lankėmės Skapiškio bažnyčioje, jos sodyboje.

Dusetų Kultūros centre buvo iškilmingai pristatyta ne tik A. Vasiliauskienės monografija „Lietuva – Ukraina: religija, mokslas, kultūra Vilniaus vienuolių bazilijonų veikloje“, kurioje aprašoma Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino XVI–XIX a. istorija, bet ir organizuota Jos garbingų apdovanojimų, gautų Lietuvoje ir Ukrainoje, paroda. Renginys puikiai pavyko – dr. Aldona liko patenkinta, keliskart net susigraudinusi sakė, kad nė karto nebuvo taip pristatyta jokia jos knyga, kaip ši.

2024 m. spalio 22 dieną Zarasų rajono savivaldybės Didžiojoje salėje vyko istorikės, humanitarinių mokslų dr. Aldonos Vasiliauskienės 445 puslapių mokslinės biografijos „Kunigas Jonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas“ pristatymas. Nuo tada susiskambindavome tik telefonu, daugiau pamatyti Jos nebeteko.

Ji buvo istorijos ir kultūros eruditė. Kartais pasiguosdavo, pabėdodavo įvairiais gyvenimiškais rūpesčiais. Svarbiausia jos būdo ypatybė – nesiskųsti sveikata: nekalbėti apie ligas, vaistus, blogą savijautą. Ne kartą raginau Ją kreipti daugiau dėmesio savo sveikatai, pasistiprinti, aplankyti gydytojus, atlikti tyrimus, tačiau Ji tik numodavo ranka. Pablogėjus Jos sveikatai ir patekus į ligoninę, skambinau klausdamas, kada galėčiau ją aplankyti? Nustebino neigiamas atsakymas: „Nereikia. TIK PASIMELSKITE“. Nežinau, kodėl nenorėjo bendrauti paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Manau, kad Jai buvo skaudu, nes buvome bendraamžiai. Ji visada mielai dalyvaudavo mano įvairių jubiliejų (gimtadienių ir kunigystės) šventėse, stebėjosi išleista „Dusetų Švč. Trejybės parapijos šimtmečiai“ knyga, o ypač knyga „Kunigas – žmogus“, kurios bendraautorė – zarasiškė Giedrė Mičiūnienė. Mano kunigystės šventimų jubiliejaus proga Ji buvo atvykusi į Dusetas ir atvežė LRS narės Rimos Baškienės sveikinimą – padėką.

Aldona buvo tvirto būdo, gal kiek tiesmukiška, atkakliai siekianti savo numatytų tikslų, mokanti planuoti laiką. Nuoširdžiai bendraudama, mokėjo prikaustyti klausytojus – tiek suaugusius, tiek ir jaunuomenę. Būdama reikli sau, mokėdavo šito pareikalauti ir iš kitų: niekada už akių nekalbėdavo, tačiau neretai kunigams ir vyskupams sakydavo pastabas tiesiai į akis, tačiau kartu ir pagirdama, pasidžiaugdama gražiais gerais pavyzdžiais. Ji buvo gilaus tikėjimo: stengdavosi kasdien dalyvauti šv. Mišiose, priimti Šv. Komuniją. Būdama Vilniuje, melstis dažniausiai eidavo į Katedrą. Ypač vertino Kankinių koplyčią, nes jinai skirta Lietuvos kankiniams.

Iki šiol negaliu susitaikyti su mintimi, kad Jos nebėra. Vis atrodo, kad, suskambėjus telefonui, pamatysiu Jos vardą arba, būdamas Vilniuje, aplankysiu Ją bute, kuriame tiek daug nebaigtų rankraščių, iškarpų, straipsnių, o nuo grindų iki lubų pilnos lentynos knygų.

Apie JĄ rašyti nelengva – Ji mūsų krašte buvo ir ilgai dar bus vadinama Gyvąja enciklopedija. Jos gyvenimas ir veikla kažin ar sutilptų į kelis storiausius knygų tomus.

Te Gerasis Tėvas globoja ir džiugina Ją savo Namuose! „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ (Ef 2, 10).

Iki paskutinės akimirkos likusi ištikima savo tarnystei, savo idealams ir savo vidinei tiesai

Kun. Vytautas Rapalis,

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas

Profesorė, daktarė, istorikė – šie žodžiai tik iš dalies apibūdina tai, kas buvo dr. Aldona Vasiliauskienė. Mano gyvenime ji pirmiausia buvo žmogus, su kuriuo siejo gili bendrystė, grindžiama meile Bažnyčiai, pagarba istorijai ir rūpesčiu žmogumi. Mūsų bendravimas augo ne iš formalių pareigų, bet iš abipusio troškimo, kad Bažnyčios istorija nebūtų tik archyvų tyla, o gyvas liudijimas šiandienos žmogui.

Dažnai ji sakydavo, kad istorija nėra vien praeitis, kad tai – gyva sąžinės atmintis. Šios nuostatos ji laikėsi per visą savo mokslinį ir asmeninį gyvenimą. Kaip kunigui, man ji buvo nepakeičiama pagalbininkė, padėjusi susigaudyti sudėtinguose Bažnyčios istorijos vingiuose, ypač kalbant apie persekiojimų metus, dvasininkijos likimus, ištikimybės ir kančios liudijimus. Ji mokėjo ne tik cituoti šaltinius, bet ir surasti jų ten, kur kiti jau buvo nustoję ieškoti – archyvuose, senų laikraščių iškarpose, užmirštose knygose. Šis jos kruopštumas buvo kartu ir meilės Bažnyčiai bei Tėvynei išraiška.

Aldona buvo stebėtinai ištikima parapijietė – tiek Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje, tiek

Žvėryno parapijos bažnyčioje. Ten ji buvo ne titulus nešiojanti mokslininkė, bet paprasta tikinti moteris, tyliai besimeldžianti, kantriai tarnaujanti ir visada pasirengusi padėti. Jos ištikimybė buvo kasdienė, nepastebima, bet labai gili.

Sutelkusi dėmesį kunigams ir skyrusi jiems širdį, ji giliai jaudinosi dėl kiekvieno, skaudžiai išgyveno jų likimus ir troško, kad jų gyvenimai būtų įamžinti. Daug jos inicijuotų leidinių gimė ne iš ambicijos, bet iš pareigos atminčiai. Pirmiausia jai rūpėjo tie, kurie iškentėjo lagerius, tremtis, persekiojimus, bet liko ištikimi Kristui, Bažnyčiai ir Lietuvai. Tokie žmonės buvo jos pasididžiavimas.

Ypatingą vietą jos širdyje užėmė Ukraina ir dvasiniai tiltai tarp Lietuvos ir Ukrainos. Bazilijonų vienuolynas Vilniuje jai buvo ne tik tyrimų objektas, bet gyvas bendros Bažnyčios istorijos ženklas. Ji jautė, kad per šią istoriją stiprėja ir šiandieninė brolystė, kuri remiasi bendra kančios ir vilties patirtimi.

Didelė jos gyvenimo ir tarnystės dalis buvo skirta Lietuvos katalikių moterų sąjungai. Ji šiai organizacijai atidavė ne tik savo laiką, bet ir širdį. Būdama valdybos narė ir garbės narė, ji globojo šią daugiau nei šimtmetį gyvuojančią organizaciją, giliai tyrinėjo jos istoriją, jos sudėtingus vingius ir jautė atsakomybę už jos ateitį. Mūsų bendrystę dar labiau sutvirtino tai, kad jau daug metų esu šios organizacijos kapelionas.

Aldona neskaičiavo nei savo laiko, nei savo jėgų, nei savo asmeninių lėšų. Ji dirbo iki išsekimo, užsibrėžtam tikslui įgyvendinti dažnai aukodama ir savo sveikatą. Jai rūpėjo ne patogumas, o tarnystė. Tai buvo tylus, bet labai tikras pasiaukojimas, kurio daugelis galbūt nematė, bet kuriuo Dievas tikrai džiaugėsi.

Vienas iš mūsų paskutiniųjų pokalbių įvyko jai jau gydantis ligoninėje, sunkios būklės. Ir net tada ji kalbėjo ne apie save, bet apie dar vieną planuojamą knygą. Ji svajojo ją išleisti, ji jau gyveno tuo rankraščiu, kuris, deja, liko jos stalčiuose ir taip nepasiekė leidyklos. Man šis pokalbis tapo labai stipriu liudijimu apie žmogų, kuris iki paskutinės akimirkos lieka ištikimas savo tarnystei, savo idealams ir savo vidinei tiesai.

Ji giliai tikėjo, kad atmintis yra Bažnyčios ir tautos gyvybingumo šaltinis ir kad iš atminties mes mokomės, iš jos darome išvadas ir džiaugiamės. Ji buvo žmogus, kuris saugojo atmintį ne kaip muziejinį eksponatą, bet kaip gyvą jėgą, padedančią tautai ir Bažnyčiai išlikti.

Kaip kunigas ir kaip žmogus esu jai nuoširdžiai dėkingas už bendrystę, už jos neišsenkantį entuziazmą, už jos užsidegimą bendram Bažnyčios ir Tėvynės labui. Mano atmintyje ji išlieka kaip sąžinės istorikė, kaip ištikima Bažnyčios dukra ir kaip žmogus, kuris iki galo gyveno tuo, kuo tikėjo.

Šią bendrystę laikau Dievo dovana savo kunigiškame kelyje.

Modernumu neblizgančios istorikės kelias: ar tikrai?

Lina Dūdaitė-Kralikienė,

Istorikė

Istorikę Aldoną Vasiliauskienę teko garbė pažinti keliais aspektais. Pirmiausia, kaip kolegę, kuri ėmėsi sunkių ir istorikams nepopuliarių temų. Tų, kurios neblizga modernumu, nūdienos istorijos mokslo kontekste neatrodo labai naujoviškos ir patrauklios… Net pritemptos prie istorijos teorijos tendencijų. Todėl buvo jaučiama, kad, nepaisant aktyvios ir produktyvios veiklos, dr. Aldona buvo palikta istorijos meinstrymo šalikelėje.

Jos gvildentos temos, kaip rodo laikmetis, yra labai aktualios. Dr. Aldona gerokai anksčiau nei daugelis kitų pajuto Ukrainos temos svarbumą. Antai, šiandien kalbame apie litvinizmo grėsmę. Tačiau ar patys tinkamai atlikome namų darbus? Ar patys lietuviai suvokiame ir gebame kitiems perteikti, kiek Lietuva buvo svarbi formuojantis baltarusių, ukrainiečių tautoms? Dažnai kalbame apie spaudos draudimo Lietuvoje laikotarpį. Tačiau ar suvokiame jo priežastis ir to draudimo esmę? Slavofilai, kurie dominavo tuometės Rusijos imperijos politiniame gyvenime, manė, kad kai kurios imperijos tautos, įskaitant ir lietuvius, yra lenkų sugadinti rusai, kuriems reikia grąžinti „iskonno russkije korni“. Jei lietuviai, kuriuos nuo slavų, baltarusių bei ukrainiečių skyrė ir kalba, ir tikėjimas, sulaukė tokio spaudimo, tai verta užduoti klausimą, kaip carinėje Rusijoje buvo žvelgiama į ukrainiečių teisę būti tauta? Rusija net šiandien, XXI a., kvestionuoja ukrainiečių teisę į jų kalbą, kultūrą, valstybingumą. Todėl dr. A. Vasiliauskienės tyrimai yra svarbūs ne tik nacionaliniame kontekste. Tai raktas į ukrainiečių tautos išlikimo ir raidos aktualijas.

Jos nagrinėtos katalikų Bažnyčios Lietuvoje temos taip pat neblizga populiarumu ir rėkiančiomis antraštėmis. Tai – vėlgi tylus kantraus darbo pamatas apie sovietmečio ir šių dienų problematiką. Ar tai aktualu? Dažnas, išgirdęs žodžius „Bažnyčia“, „kunigas“, – tik įnoringai suraukia nosį, patogiai pamiršdamas, kad katalikų Bažnyčia – VIENINTELĖ institucija Lietuvoje, kuri priešinosi sovietų ir nacių okupantams nuo pirmosios iki paskutinės minutės. Ir tų dienų didvyrių, kankinių ir tylių istorijos darbininkų istorijos šiandien, kai pradedame skaičiuoti ketvirtuosius karo Ukrainoje metus, tampa vis aktualesnės. Tai – pasipriešinimo teorija ir praktika.

Dėmesio vertos ir dr. A. Vasiliauskienės rengtos konferencijos. Jos tylus ir kantrus darbas tada priminė kovą su vėjo malūnais, t. y. su abejingais klausytojų veidais ir žvilgsniais į temas, kurios retokai gvildentos net sostinėje. Ką jau kalbėti apie provinciją! Neslėpsiu, nemenką įspūdį padarė bandymas visapusiškai analizuoti popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje niuansus: nuo citatų iki religinės muzikos iššūkių.

Atskiras klausimas – jos muziejaus Skapiškyje likimas. Surinkta daug aktualių, įdomių dalykų, kurie įgudusiose ir atsakingose rankose galėtų tapti lobynu. Ar taps? Ar nenuguls istorikės viso gyvenimo triūsas kokiame bibliotekos ar muziejaus kampelyje? Jau dabar aiškėja, kad to dėmesio ir jai gyvai nebuvo per daug, o mirusiai – tai suvis… Ar dr. A. Vasiliauskienės gyvenimo darbų neištiks trumpalaikių projekčiukų likimas: kol buvo kam rūpintis… O kai nebeliko, tai ir…

Tai retorinis klausimas kraštiečiams, kupiškėnams… Kaip ir dėl pavėluoto Garbės piliečio titulo. Šie reikalingi gyviems žmonėms, o ne kaip epitafija ant kapo. Gerbti ir branginti reikia gyvus! Gyviems reikia palaikymo, pagarbos. Juk ne kartą ir pati dr. Aldona patyliukais, su kartėliu savęs klausė: ar visa, ką ji daro – tyrimai, konferencijos, susitikimai, kurių pagrindinė rėmėja ir finansuotoja dažniausiai buvo pati, – yra svarbu? Proginės pagarbos konferencijų, jubiliejų proga formalių garbės raštų forma nepakanka. Ir titulai tokio lygio asmenybei reikalingi toli gražu ne savimeilei pakasyti, o visuomenei parodyti: šios temos yra svarbios, reikalingos, aktualios. Gyventi reikia čia ir dabar! Gerbti, pripažinti reikia čia ir dabar! O už mirusiuosius belieka melstis. Requem aeternam, dona ei, Domine…

Kelios vertybinės reminiscencijos apie Bažnyčios istorikę dr. Aldoną Vasiliauskienę

Vincentas Tamošauskas OFMCap,

Vienuolis pranciškonas kapucinas

Jau senokai, dar iki asmeninės pažinties, neakivaizdžiai pažinojau gerbiamą dr. Aldoną Vasiliauskienę iš spaudos ir jos publikuotų mokslinių, istorinių bei dvasinių straipsnių aktualiomis temomis. Skaitant jos tekstus, buvo aiškiai juntama ne tik profesionali istorijos mokslų daktarės kompetencija, bet ir gili, brandi tikėjimo laikysena, meilė Bažnyčiai, pagarba savai kultūrai, kraštui, tautinei atminčiai ir konkrečiam žmogui. Jos perteikiama istorija niekada nebuvo vien sausa faktų seka – ji alsavo gyva dvasia, moraline atsakomybe ir tarnyste tiesai.

Tiesiogiai su dr. Aldona susitikau vienintelį kartą, tačiau tas susitikimas paliko itin ryškų ir šiltą įspūdį. Tai įvyko 2024-ųjų liepos pabaigoje, Skapiškio sodyboje, prieš man išvykstant į Ukrainą. Jau pirmojo pokalbio metu ji pažadėjo padovanoti savo išleistų knygų ukrainiečių ir lietuvių kalbomis, kurios man buvo reikalingos ukrainiečių kultūrai, jų tikėjimui, istoriniams ryšiams ir pačiai kalbai geriau pažinti. Šis jos gestas nebuvo formalus – jame atsiskleidė nuoširdus rūpestis, atvirumas ir tikras solidarumas su tauta, patiriančia skaudžius išbandymus.

Iš jos dovanotų ir pristatytų knygų dar labiau atsivėrė istorikės platus mokslinių interesų laukas: gilus ir nuoseklus domėjimasis bazilijonų vienuolija, ilgalaikiai tyrinėjimai, rengiami simpoziumai, mokslinės konferencijos, nuoseklus ir itin kruopštus darbas su šaltiniais ir archyvais. Visa tai liudijo ne tik akademinį atkaklumą, bet ir ypatingą gebėjimą matyti istoriją platesniame – Bažnyčios, tautų ir kultūrų dialogo – kontekste. Akivaizdžiai matėsi jos, kaip neeilinės asmenybės, mokslininkės ir tyrinėtojos, platus matymo ir pajautos horizontas.

Ypatingą įspūdį paliko ir pati Skapiškyje esanti sodyba, virtusi savotišku muziejumi ir jaukiu pasibuvimu svečiams ar piligrimams. Tai buvo gyvas kultūros, atminties bei svetingumo centras. Ten pleveno Ukrainos ir Lietuvos tautų dvasia, pagarba istorijai, nuoširdus svetingumas ir meilė žmonėms. Atrodė, kad ši rezidencija jau seniai peržengė asmeninės nuosavybės ribas ir tapo dovana visuomenei, atvira susitikimams, dialogui, pažinimui.

Vėliau teko ligos fiziškai palaužtą dr. Aldoną vežti į Vilnių. Pradžiugino ne tik pati kelionė ir mūsų pokalbiai, bet ir apsilankymas jos bute sostinėje. Tai buvo tikras mokslininkės ir kultūrininkės būstas – erdvė, kurioje knygos nebuvo tik interjero detalė, bet gyvenimo dalis. Atrodė, kad sienos tiesiog „suremtos“ iš knygų, rankraščių, leidinių, liudijančių viso gyvenimo darbą ir pasišventimą mokslui bei kultūrai. Būtent, ten dr. Aldona ir padovanojo man dvi anksčiau žadėtas knygas – tyliai, paprastai, be jokio savęs sureikšminimo.

Rašyti istoriją kaip maldą

Kun. lic. Andrius Šukys

Šio teksto tikslas – prisiminti. Aldutę. Dr. Aldoną. Vasiliauskienę – kaip visuomet prisistatydavo paskambinusi.

Gal tiek ir užtenka.

Prisiminti žmogų, kuris mokėjo rinkti kitų gyvenimus taip pagarbiai, tarsi bijotų sutrukdyti jų tylai.

Pastaruoju metu vis dažniau mąstau apie Ją.

Apie Jos balsą – išdidžiai skambų, aiškų, kiekvieną žodį tokį tikslų, tarsi Jos etosas būtų natūralus gyvenimo lydinys.

Apie Jos laikyseną – griežtą pirmiausia sau, po to ir kitiems.

Turbūt todėl ir norisi rašyti…

Ne apie darbus. Apie būseną, kuri lieka, pasilieka, išlieka.

Aldona gimsta 1945-aisiais. Auga tarp laukų, tarp upelių ir šieno kvapo, tarp žmonių, kurių paprastume slypi tikėjimo tvirtybė.

Iš čia – Jos ramybė.

Tas tylus pasitikėjimas, kad gyvenimas turi prasmę, net kai jos (dažniausiai) nesimato.

Jos gyvenimo praktika – veiksmas ir refleksija, sutverti kartu.

Baigia istoriją Vilniaus universitete.

Rašo, tyrinėja, gina disertaciją. Ir vėl rašo. Daug rašo.

Ir visą laiką lieka arti tų, kurie liudija.

Kunigai, vienuoliai, moterys ir vyrai, sovietmečio tikintieji – žmonės, kurių istorijas kiti dažnai nutyli.

Ji renka jų žodžius.

Renka taip, kaip kiti renka maldą.

Kiekvienas sakinys yra tarsi rožinio karoliukas – be skubos, su pagarba ir nuojauta, kad čia glūdi memoria.

Didelė Jos gyvenimo dalis prabėga archyvuose.

Tose šaltose, popieriaus ir dulkių kvepiančiose vietose, kur istorija slepiasi po parašais, spaudais, išblukusiais rašmenimis.

Ji moka skaityti ne tik tekstą, bet ir tylą tarp eilučių.

Moka iš bylos ištraukti gyvą žmogų.

Iš dokumento – kvėpavimą.

Iš datos – likimą.

Archyvai Ją traukia ne kaip vieta, o kaip būties erdvė, kur viską dar galima išgirsti, jei tik klausaisi pakankamai giliai.

Ir visgi ne tik archyvai, ne tik dokumentai.

Skapiškis – Ukrainistikos muziejus.

Ten sienos kalba, daiktai alsuoja istorija. Šviesa krinta kitaip M. Reinio alėjoje.

Nuolat besilankančios grupės, piligrimai – visi sutinkami dosniai.

Svetingumas Skapiškyje – arbata ant stalo, sparčiai judančios rankos, kurios viską žino.

Ir žmonės – pasitikti – sutikti – išlydėti – perkeisti žmonės.

Jie klausosi taip įdėmiai, kaip Ji klausosi kitų.

Ir tada Jos balsas suskamba – aiškus, tvirtas, įkyriai malonus.

Sako, aiškina, dėsto – žodžiai sklando kaip natūralus dialogas, vedantis klausytoją į gilesnę prasmę.

Joje – pedagogės dvasia: kiekvienas klausimas, kiekvienas atsakymas – tiltas tarp žinojimo ir patyrimo.

Kiekvienas sakinys veda, bet neužgožia.

Ji yra iš tų, kurie mato žmogų iki esmės.

Be patoso, be pretenzijos.

Jos sakinys – tvirtas, be nereikalingų žodžių.

Jos tonas – ne teisėjo, o liudytojo.

Kiekvienas Jos tekstas – atminties darbas: ištikimybė laikui / būdas sugrąžinti vardą, balsą, veidą / būdas pasakyti: esi.

Ji netiki trumpalaikiu įspūdžiu.

Tiki darbu – lėtu, atkakliu, tarsi kasant šaltinį po žeme.

Ir kai ištrykšta vanduo – jis švarus.

Nuo 1990-ųjų Ji aktyviai veikia Lietuvių katalikų mokslo akademijoje.

Rašo apie dvasininkus, parapijas, tiesia tiltus tarp Lietuvos ir Ukrainos.

Apie žmones, kurie išsaugojo tikėjimą, kai viskas griuvo.

Apie tuos, kuriuos sutiko pakeliui.

Apie tuos, kurie kvietė arbatos ir dalinosi savo istorija.

Kartu rašo ir apie mus – tuos, kurie paveldėjo tą tylą, tą atsakomybę.

Tą pareigą prisiminti.

Jos tekstai – ne vien mokslas. Tai gyvenimo etika / tikėjimo geografija / kartais – ir išpažintis / kartais – filosofija, virstanti gyvenimu.

Kiekviena biografija, kurią Ji kuria ir kūrė, tampa mažyte malda už žmogų, už laiką, už tautą.

Gal todėl Jos darbai nesensta.

Atrodo, kad jie parašyti vakar.

Atrodo, kad Ji vis dar čia – prie stalo, pasilenkusi virš teksto, ieškanti tikslaus žodžio / termino / paaiškinimo…

Tokio, kuris nieko neįskaudintų, bet pasakytų viską. Kiek įmanoma – viską.

Kai istorija tampa malda – ji nenyksta.

Kai žmogus tampa šviesa – ji lieka.

Šis tekstas – padėka. Už darbą / mokytojystę / pašaukimą / kantrumą.

Kad būtų daugiau prasmingos tylos, kurios ilgisi dabarties žmogus.

Už šviesą, kuria dar ilgai matuosime laiką: amžinai ir apsčiai.