Nors Bernotiškio ir Meldutiškio kaimus skyrė keliukas, abi vietovės buvo taip glaudžiai susipynę, kad atrodė lyg tai – vienas kaimas. Iš Meldutiškio kilusi Natalija Kairionienė (Stundžaitė) yra suskaičiavusi, kad abiejuose kaimuose kažkada žmonės gyveno net 32-iejose sodybose, kai dabar belikę penkios, o Meldutiškyje tik viena.
Jonas Bilaišis (greta – žmona Aldona) iš visai gretimo Bernotiškio vaikystėje Meldutiškyje ir obuoliaudavo, ir su vaikais nuo kalno žiemą važinėdavo.
Pikti antausiai pasilypėjus ant taburetės
Jonas Bivainis atsimena, kad jį tėvas kelis kartus buvo nusivedęs į tėviškę, į Meldutiškį. Be dviejų galų trobos, būta tvarto, klojimo, šulinio. Didžiulis klojimas, kuriame laikydavo ir arklius, buvo dengtas šiaudais. Jį nuo tvarto skyrė gal šešiasdešimties metrų atstumas. Senojo namo atstatyti neapsimokėjo, tad iš senosios Bivainių sodybos dar tinkamą medžiagą naujam namui Meldutiškyje panaudojo pašnekovo dėdė Dominykas Bivainis, o gryčios lubas į Šiaudiniškį pasiėmė pašnekovo tėvas Vincentas. Senasis Bivainių namas, anot J. Bivainio, stovėjo keturiasdešimt metrų nuo cementinio kaimo kryžiaus. Beje, užėjus madai, tokių kryžių apylinkėje buvo dar du: pas Joną Rakauskąir Deveikių sodyboje.
Pasak J. Bivainio, jo bendravardžio ir bendrapavardžio dėdės kareiviai ar miško broliai paprašė parodyti kelią, ir jis negrįžo. Gal prieš dešimt metų už trijų kilometrų esančiuose Gaideliuose bulviaduobėje buvo rasti kažkieno palaikai. Pagal didelius kaulus Bivainiai spėja, kad jie galėjo būti Jono (buvo didelis žmogus). Giminaičių manymu, jo mirtis gali būti susijusi su tuo metu eitomis pareigomis kolūkyje (gal brigadininko ar pirmininko).
Kitas pašnekovo dėdė, tėvo brolis Antanas, paskutinius savo gyvenimo metus gyveno pas brolį Dominyką. Mirusį iš senatvės rado ant krosnies. J. Bivainis atsimena, kad jo tėvas, mirus Antanui, ėjo pas Dominyką: nusikėlę nuo krosnies, broliai tiesino susirietusį kūną.
Jono Bivainio (greta – žmona Aldona) tėvas buvo kilęs iš Meldutiškio
J. Bivainis pasakojo, kad netoli Bivainių būta ir Meldutiškio dvaro. Žmonės atsiminė, kad dvaro šeimininkė buvo labai mažo ūgio – kad pasiektų prasikaltusiems darbininkams duoti ausų, turėjo pasilypėti ant taburetės. Pašnekovas sakė buvęs dar visai mažas, bet atsimena keletą kartų lankęsis tame dideliame mediniame name, kurio kambariai buvo gerokai erdvesni nei kaimiečių gyvenamosios patalpos.
Janinos Mizeikienės (Stundžaitės) rinktiniais raštais austas audinys gali tikti ir užuolaidai, ir staltiesei, ir užtiesalui
Dvi mokyklos
N. Kairionienė Meldutiškyje gyveno iki 22 metų, kol ištekėjo. Mokyklą lankė Gaideliuose, Antano Bagdžiūno statytoje mokykloje. Pirmoji mokytoja – iš Tauragnų atvažiuodavusi Bronė Juozelskytė. Mokė ir Zosė Vaigivytė (nors N. Kairionienė prisimena tik taip vadinus šią mokytoją, tačiau tikėtina, kad tai galėjo būti Zofija Valiulienė (Vaiginytė), 1957–1969 m. vadovavusi Antalgės septynmetei (vėliau – aštuonmetei) mokyklai – aut.past.). Pirmoji greičiausiai mokė pirmokus ir trečiokus, o antroji antrokus ir ketvirtokus. Mokytojai dažnai keitėsi, pašnekovė ketvirtą klasę baigė pas Balį Rastenį.
Prieš A. Bagdžiūnui pastatant mokyklą, mokykla kurį laiką veikė ir Kairionių namuose (čia lankė pašnekovės mama).
Natalijos Kairionienės (Stundžaitės) austa staltiesė
Nerasti miškiniai
1943 m. gimusi N. Kairionienė atsimena, kaip tėvai per žiemą namuose slėpė du miškinius. Algį ir Petrą. „Anys pusei metų pas mus išbuva. Tai tadu dujai buva bunkery. Bunkeris buva iškastas kamaroj. Kai buva išėjį, apskunde kažkas, kad buva… Bet jau buva grindys kamaroj sudėtas naujas. Dievuliau, atvažiava būda, mašina, karinykai su didžiausiais štrypais klajimų išbade! Atėjį kamaron grindų nepłėšė, saka, naujas grindys – gal nieka nebus…“ – pasakojo meldutiškietė. Duobė jau greičiausiai buvo užversta, bet lentos, laikiusios sienas, likusios. Turėjo ten partizanai ir gultus, mergaitės paprašydavo, kad grįždama iš mokyklos parneštų sovietinių laikraščių.
Tuo metu, kai Stundžios slėpė partizanus, miško brolių, kurie ateidavo nakvoti pas šeimininkus, jau nebeužeidavo – tai buvo penkiasdešimtkažkelintais, kai ginkluotasis pasipriešinimas jau išgyveno savo saulėlydį. N. Kairionienė tik žino, kad vieno iš globotinių žmona buvo kilusi iš Gaidžių (Tauragnų sen.), o jos vyras stojo, t. y. priėmė valdžios siūlomą amnestiją.
Janinos Mizeikienės (Stundžaitės) austas rankšluostis
Pabėgėlio Mikalioko galas
Po karo pas Stundžias užklydo pabėgėlis iš Rusijos. Toks Mikaliokas. Taip jau sutapo, kad ir partizanai tuo metu apsilankė. Šeimininkas priėmė nakčiai ir partizanus, ir tą bernioką – nenorėjo išleisti į tamsą. Ryte atsikėlęs Mikaliokas norėjo eiti savo keliais, bet miškiniai nenorėjo jo išleisti. Priklydėlis ėmė verkti, o šeimininkas ramino, kad palūkėtų – išeis partizanai, tada galės išeiti ir jis. Bet neišėjo. Liko metams kitiems pas Stundžias. Jam bebūnant atsirado jo motina ir krikštamotė – susižinojo per žmones, kur jis gyvena. Tačiau moterys, suprasdamos, kad Mikaliokui pas globėjus tais neramiais laikais yra saugiau nei bastytis po pasaulį, nusprendė jį čia ir palikti. Taip Mikaliokas ir liko. Tačiau negandų debesys ėmė kauptis ir virš jo geradarių galvos – ėmė šeimininką kvietinėtis valdžia. Stundžiai šis valdžios mostas pakvipo Sibiru, juo labiau kad apylinkėse ne vieną stipresnį ūkininką išvežė (Kairionį, Mačerauską). Nebūdamas užtikrintas dėl savo ir šeimos ateities, šeimininkas paprašė Mikalioko išeiti. Mikaliokas išėjo ir jo likimas susiklostė tragiškai – Stundžios sužinojo, kad jų augintinis buvo nušautas Ginučių miškuose.
Bronės Bileišienės (Stundžaitės) austa lovatiesė puošia sūnėno Jono Stundžios namus Sudeikiuose
Skanūs, nes skanesnių nebuvo
Bernotiškyje gimęs Jonas Bilaišis pasakojo, kad dideli ąžuolai augo buvusioje Meldutiškio ulyčioje, taip pat ant Pakalninės kalno ir pakalnėje. Pakalnės apačioje augo labai didelė laukinė obelis. Po jos išpuvusį kamieną landžiodavo vaikai, o obels vaisius nešdavo visas kaimas. Ir skanūs buvo, nes skanesnių niekas neturėjo. Vėliau obelį išvertė melioratoriai. Sodai buvo iššalę. Tik dvarponio Ganzoko buvo likę gal trys labai senos obelys. Ir čia, jei tik būdavo, dar žalius obuolius išnešdavo kaimo gyventojai. O sklypeliuose niekas nesodindavo obelų, nes žemę daržui taupė. „Kai aš augau, jokių sodų nebuva pas mum. Mes jau makyklan ėjam, būdava, Kemešin ežeran nuveinam maudytis, tai Gimžauska buva sodas užveista gal virš šimta abelų. Tai, būdava, mes jau pasivagiam abalių. Einam pra sodų – tai kaip vaikas nepaimsi! Nelabai jau ir drausdava ten… Bet jau gražūs būdava abuoliai!“ – pasakojo J. Bilaišis.
Meldutiškyje stūkso Pamoliakalnos kalnas. Ten būdavo galima rasti varinčiaus (vaistinio pataiso – aut. past.), žolinio vaisto, daugiausia naudojamo išgąsčiui gydyti (Aldona Kviklienė), vietiniai iš kalno molį pečiams mūryti kasdavo (Jonas Bilaišis). Vaikai čia žemuogiaudavo. Būta ant kalno duobių, akmenuotų vietų. Nuo labai stataus, į mišką besileidžiančio šlaito vaikai važinėdavo slidėmis (Angelė Meiduvienė).
Meldutiškyje, prie Ganzoko stūkso kalnas Pakalninė, kur vaikai važinėdavo tik ant užpakalio, nes su slidėmis dėl statumo niekaip nenuvažiuosi. Vaikai ir akmenis nuo jo ridendavo. Ant kriaušio augo masyvūs ąžuolai. Kai kurie jų nudžiūvę. Dabar tas kalnas eglėmis užsodintas. Didžiuliai ąžuolai, gal dviejų metrų skersmens, žemai nusvirusiomis šakomis vešėjo netoli buvusio dvaro. Juos sunaikino melioracija (Jonas Bilaišis).
„Kai važiuoji in Bagdžiūnus, bais didela pakalna! Tai čia Simanienės tas kalnas. Simanienė Stundžienė gyvena.“ (Aldona Bilaišienė). Nusileidus nuo šio kalno, kairėje yra tokia dirva. Ši vieta kažkodėl turėjo Žydadaržio pavadinimą (Jonas Bilaišis).
Toliau už Ganzoko buvo miškas, pagal čia gyvenusius rusus Jaškas pramintas Jakšiškiais (Jonas Bilaišis).
Tebegyvas namas ir arklio ant žemės patiestas bernas
Angelės Meiduvienės (Stundžaitės) gimtoji sodyba neišliko. Sodybvietėje stovi tik senovinis kryžius, lauko virtuvėlė, ošia senas beržas, žaliuoja kelios pasodintos eglaitės. Pašnekovės tėvas buvo dar mažas, kai nuo krosnies sudegė namai. Tėvas dukrai pasakojo, kad labiausiai jam, kaip vaikui, buvo gaila ne tiek supleškėjusių namų, kiek turėtų saulėgrąžų. Naujus namus statė jau tėtis, kurį tėvai paliko labai anksti. Jis paskui su žmona namus, galvodami, kad iš jų nieko gero jau nebelikę, sena mediena, gal už tūkstantį rublių pardavė kolūkiui, o patys persikėlė į Tauragnus – pasistatė mūrinius namus. Tačiau pasirodė, kad mediniai namai nebuvo tokie niekam tikę – jie ir šiandien stovi Tauragnuose. Pašnekovė 1979 m. senuosiuose namuose dar spėjo atšokti vestuves, paskui juos imta ardyti.
Senojoje sodyboje buvo ir labai geras tėvo statytas rūsys, virš kurio buvo garažas su lauko virtuvėle. Buvo ir senas garažas, senas klojimas, iš kurio vaikai tėvo nupintais krepšiais gyvuliams tempdavo šieną. Pamena tėvą laikius labai gražios rudos spalvos arklį Kaštoną. Jis klausė tik tėvelio. Pas Stundžias atvažiuodavo toks Gintas Indėnas, mėgęs ne tik pajodinėti, bet ir pasigirti galįs joti bet kokiu arkliu. Tėvas leisdavo kurį laiką pamandravoti, o tada Kaštonui paliepdavo raitelį mesti. „Tas tik kojas pastato piestu – ir bernas ant žemės!“ Vėliau Kaštonas susipjovė su kitu kumeliu, arkliui buvo išplėšta papilvė ir teko gražuolį užmigdyti.
Sodyboje vešėjo didelis sodas, mama laikė bičių. Tėtis irgi padėdavo kopinėti, tačiau kartą išgėrus šimtgramį, bitėms taip nepatiko svaigalų kvapas, kad kopinėtojui su sugėrovu teko slėptis tualete, o kurį laiką keliu pro įpykusias rainauodeges negalėjo praeiti ir kaimynai.
Šienas, saldainiais išmintas
A. Meiduvienė atsimena tėvus gyvenus taupiai, stengiantis uždirbti iš to ūkio, kurį turėjo, dedant kapeiką prie kapeikos: veždavo į turgų sviestą, paukščių skerdeną (pešdavo neplikytas žąsis, antis, kad oda nebūtų pažeista ir mėsa neprarastų prekinės išvaizdos).
Vaikai padėdavo rauti linus, o kad juos lengviau būtų prikalbinti prie šio darbo, mama leisdavo tai atlikti žaidimo forma: vaikai išsiraudavo sau koridorius, kambarius, takus pas kaimynus – to ploto mamai rauti jau nebereikėjo.
Per vasaros atostogas, nors ir labai tingėdavosi, tekdavo eiti dirbti į kolūkį: atvažiavęs brigadininkas Kuliešius priprašydavo minti šieną. Paskui užveždavo į parduotuvę Sėloje, kur vaikai nusipirkdavo irisų. Po šienapjūtės ar burokų ravėjimo kolūkio moterys vaikams iškeldavo balių: nupirkdavo pyragų, saldainių, kaip paskatinimą įteikdavo kokių dovanėlių. Kartą pašnekovė gavo gintarinius karolius. Vaikai buvo darbo užgrūdinti, nes ne tik kolūkyje dirbo, bet ir namie turėjo plušėti.
Gegužinės nepasidalydavusios merginos
Majava vykdavo pas Steponą Stundžią. A. Meiduvienės bendraamžiai daugiausia buvo mergaitės, bet ir jos rimties vietoje leisdavo karkvabalius.
Kai būdama studentė grįždavo namo iš Vilniaus, gimtajame kieme vykdavo gegužinės. Grodavo juostinis magnetofonas, tačiau iš pat pradžių dainas leisdavo per radiją su plokštelėmis. Dažnai naudojamos adatėlės irgi greitai dildavo, todėl mama jų parveždavo iš Utenos – norėjo, kad vaikai, besiklausydami muzikos, būtų namie. Ir ne tik klausydavosi, bet ir berželiais apkaišytoje aikštelėje trypdavo iki paryčių. Atbirbdavo ir kavalieriai su motociklais iš svetur. O ir panelės ne visos vietinės buvo: Stundžaitės, atbildėdavusios traukiniu iki Saldutiškio, parsiveždavo iš sostinės tarpusavyje smagių gegužinių nepasidalydavusių moksladraugių.
Gegužinės nepasidalydavusios merginos
Majava vykdavo pas Steponą Stundžią. A. Meiduvienės bendraamžiai daugiausia buvo mergaitės, bet ir jos rimties vietoje leisdavo karkvabalius.
Kai būdama studentė grįždavo namo iš Vilniaus, gimtajame kieme vykdavo gegužinės. Grodavo juostinis magnetofonas, tačiau iš pat pradžių dainas leisdavo per radiją su plokštelėmis. Dažnai naudojamos adatėlės irgi greitai dildavo, todėl mama jų parveždavo iš Utenos – norėjo, kad vaikai, besiklausydami muzikos, būtų namie. Ir ne tik klausydavosi, bet ir berželiais apkaišytoje aikštelėje trypdavo iki paryčių. Atbirbdavo ir kavalieriai su motociklais iš svetur. O ir panelės ne visos vietinės buvo: Stundžaitės, atbildėdavusios traukiniu iki Saldutiškio, parsiveždavo iš sostinės tarpusavyje smagių gegužinių nepasidalydavusių moksladraugių.
