Tęsiame pasakojimą apie Jasonių kaimą. Šįkart – apie tremtinius, žmonių kaulų kalną, smalėkų pilną durpyną ir naujakurio išgelbėtą kryžių. Užsiminsime ir apie Jasonių dvarą, kuriame šeimininkavo šviesūs bajorai Vilčinskiai, kalbėję lietuviškai.
Trys tremtiniai: kelio meistras, grūdų „vagis“ ir valdininkas
Juozapas Švilpa, „Utenos dienos“ pašnekovo Juliaus Švilpos dėdė, Utenoje prie siaurojo geležinkelio dirbo kelio meistru, turėjo ir namą Utenoje. Anot Juliaus Švilpos, jo dėdės dėka nemažai jasoniškių į karą neišėjo, nes kelio meistras juos įdarbino prie geležinkelio. Vis dėlto okupantams kilo įtarimas, kaip aptarnaujant tokį ilgą ruožą nežuvo nė vienas Juozapo Švilpos pavaldinys – kelio meistrą apkaltino bendradarbiaujant su miškiniais ir pripaišė 25 metus tremties. Laimei, mirus Stalinui, po pusmečio dėdė buvo paleistas, teiškalėjęs kelerius metus.
Tarybinei valdžiai nusikalto ir Juozapo Švilpos brolis, Juliaus Švilpos tėvas. „Kūla dampi, kaip būdava, kūla ir prikrove du vežimus maišais grūdų. Ir veže naktį. Tamsu – ir vienų maišų pamete, a maišai buva suskaičiuoti – tiek ir tiek. Nuveže sandėlin priduot – viena maiša trūksta. Vienu žodžiu – jūs pavaget“, – pasakojo sūnus apie tėvą, kurį suėmė ir įkišo į Utenos kalėjimą. Nuosprendis buvo negailestingas – 10 metų kalėti, kasant Volgos–Dono kanalą. Kaip ir broliui, Antanui pasisekė, kad greitai mirė Stalinas – laisvėn buvo paleistas po pusantrų metų.
Juliaus Švilpos dėdei iš mamos pusės Vaclovui Anavičiui (jis dirbo Saldutiškyje, užėmė geras pareigas) Sibiras tapo kapu. Pjaunant mišką virsdamas medis tremtinį užmušė.
Kapų kalnas, kastuvais kastas
Netoli Švilpų sodybos, už nedidelio miškelio, vadinamo tiesiog beržynu, stūkso neaukštas Pakapių kalnas. Neaukštas jis dabar, o anksčiau, anot Juliaus Švilpos, tai buvo svetimam žmogui sunkiai įsivaizduojama statymė. Kai pašnekovas tarnavo sovietų armijoje (1962–1965 m.), melioratoriai kalną nustumdė. Kalno pavadinimą sufleruoja ant jo rasti žmonių kaulai – akivaizdu, kad ten būta kapų. Yra išlikęs pasakojimas, kad Pranui Švilpai kalnas trukdęs, tad išvaręs moteris kastuvais jį nukasti. Nuo stataus kalno vaikai žiemą leisdavosi rogėmis, o apačioje susidarydavo bala, ant kurios čiuožinėdavo.
Netoli Pakapių kalno, vakarų pusėje, dabar apaugęs beržais liūgso Lieparaistis. Tiesa, praėjus visa keičiančiai melioracijai, šioje vietoje iki kelių vanduo jau nebestovi. Ir paviršius nebeliūliuoja. Išnyko ir spanguolės. Nusausinus raistą ir ištraukus nemažai pušinių smalėkų, durpyne žmonės sodino bulves, burokus.
Per kaimą teka ir Šaltupys – nedidelis upelis, patiesintas melioratorių.
Atstatytas kryžius
Rapolas Masevičius pasakojo, kad kai sovietmečiu platino Avižienių kelią, darbininkai kryžių, stovėjusį prie Danutės Šinkauskaitės namų (kitapus kelio nuo jo sodybos), numetė į pakelės krūmus. Tuomet naujakurys (jis pirko namus iš kaimo senbuvės Malvinos Juodienės 1982 m.) atsiklausė savininkės, ar to kryžiaus neatiduotų. Šiai sutikus, vyras Antalgėje rado seną metalinį, „lauži išmestų“ kryžių. Aprūdijusį kryžių restauravo R. Masevičiaus švogrius Antanas Žala, tuo metu dirbęs laboratorinių elektros krosnelių gamykloje Narkūnuose, paskui geležinę dalį įtaisė ant akmeninės dalies.
R. Masevičiui D. Šinkauskaitė sakė, kad kryžių jos tėvas pastatė savo gimusiam broliui. Tai tikriausiai nutiko 1892-aisiais, nes tokia data iškalta ant kryžiaus. Pašnekovas atstatė kryžių Atgimimo metu (1989 m.), jį skirdamas kaip ir visam kaimui.
Pasak Juliaus Švilpos, ne tik akmeninis-geležinis kryžius priklausė D. Šinkauskaitei, bet ir kiek toliau link Kauno plento stovėjęs medinis kryžius, kurio laikas nepagailėjo.
