Vaišnoriškė – kaimas, nutolęs 17 km nuo Tauragnų ir 13 km nuo Utenos. <…> Tai XIX–XX a. pab. Keturių sodybų etnografinis kaimas. Kompaktiškos sodybos išdėstytos Būkos upelio kairiajame krante. Beveik visi pastatai pastatyti XX a. trečiame dešimtmetyje, kai kaime veikė garinė lentpjūvė.

Labiausiai pasiilgstu gaidžių giedojimo…

(pasakojo Janina Šuminienė (Žilėnaitė), užrašė Bronislava Juknevičienė)

Koks gražus kelias iki Vaišnoriškės! Iš pradžių palei Tauragno ežerą, už Daunorių jau kelias siaurėja, prasideda giria. Net šiek tiek nejauku, nes keliu – jokio judėjimo. Dar truputėlis – ir pasimato Būkos upė. Čia pat ir Vaišnoriškė. Pervažiuoji (bet labiau norisi pereiti) per tiltą ir patenki į nuostabaus grožio ir ramybės kaimą. Tiesa, vasaromis čia žmonių daugiau, nes kaimą mėgsta poilsiautojai, todėl nesistebi spalvotom pavėsinėm ir baidarėm, bet net ir jie netrukdo vaikščioti, gėrėtis, klausytis upės ir miško garsų.

Vienintelė nuolatinė Vaišnoriškės gyventoja Julija Šuminienė (gim. 1938 m.) nuo to ir pradėjo – nuo kaimo garsų ir kvapų…

Maloniausias prisiminimas – gaidžių giedojimas, rytais – dalgio plakimas. Ir duonos kvapas – visada žinai, kuriuos namuos duoną kepa… Dabar to nebėra, tik žoliapjovių burzgimas šeštadienio rytais. Tiesa, už Būkos dar girdisi, kaip gieda vienas gaidys, tas giedojimas iš toli sklinda. Rudenį per daug tylos, net spengia. Esu kaip liūdna vieniša varna, nešanti savo kryžių, ir mano gyvenimas prabėgo kaip ta Būka.

Esu kilusi iš Ginučių kaimo, 1958 m. liepos 19 d. atitekėjau į šitą kaimą už Šumino Juozo. Vestuvės buvo labai paprastos, be trankių iškilmių. Palydėjo tėvai, dėdė, brolis armijoje buvo, kitas brolis tik devynerių metų. Tai tokios ir palydėtuvės. Žuvies, žinau, buvo ant stalo, išėjau miškan, mėlynių pasirinkau, mamytė išvirė uogienės. Mamytė labai sirgo, anksti mirė, 46 metų, jau tada ligonis buvo. Mamytė labai norėjo, kad susikurčiau gyvenimą, sakė, kad jei jau patinka tas Šuminas, nors žinosiu, kad tu jau išėjai. Tėvas pamotę parvedė, tokią negerą. Brolis labai labai kentėjo, pas mane atvažiuodavo, aš jį globojau, mama jam buvau. Su vyru susipažinau šokiuos Ginučių kaime. Kieno namas didesnis, o žmogus geraširdis, dar savo jaunimo turi, tai leisdavo šokti. Draugystė tęsėsi pusantrų metų. Juozas vyresnis buvo septyneriais metais, toks nešpetnas, šokt gerai mokėjo, didžiaakis, rudaakis. Kaip vyresnis, tai ir kombinavo. Draugams sakė, kad mane užsiaugins. Tada man ir 16 nebuvo, kai pirmąkart šokau. Suaugesni kaimo bernai sakydavo, kad mes dar ne mergos, piemenės, dar karvių neatganėm. Tai ir kritau jam į akį. Kitą kartą susitikom, kai man jau buvo 18. Niekada nesigraudenau, geras žmogus buvo, darbštus. Ir mane, ir vaikus labai mylėjo. Nugyvenom lygiai 55 ir pusė metų.

Šitas kaimas buvo be vaikų, dvi šeimos bevaikės gyveno. Trečia sodyba – našlys trečiu kartu ženotas. Nei jokio jaunimo nebuvo. Tėvai sakė, neduok, Dieve, ir tu vaikų neturėsi. Kolūkio nebuvo, visą laiką buvo miškų ūkis. Laukus matuodavo rudenį, matuodavo pavasarį. Gal jie susitraukia? Nežinau, koks čia protas taip nutarė.

Sodyboj buvo pirtis, ūkiniai pastatai, svirnelis jau prie pabaigos, lauko virtuvė, ją pasistatėm vėliau, malkinė, rūsys, šulinys buvo medinis. Namas buvo nemažas, dviejų galų, netvarkytas, bet ant galvos nelyja – tai ir gyvena žmogus. Pradėjom remontuoti savo jėgom. Vyras mokėjo daug darbų. Medis tada buvo aukso vertės. Reikėjo gauti paskyrą, kitaip gi niekaip. Paskyrą gavom, kai vyras perėjo dirbti į Ignalinos miškų ūkį.

Laikėm dvi karves, nors ir negalima. Reikėjo pragyvent, ganyklos miškuose. Žemės čia trūko, tai ir Vyžiuos buvom gavę sklypelį.

Pirtį kūrendavom kas šeštadienį. Pirtį turėjom tik mes ir dar viena šeima. Ateidavo kaimynai. Negi vienas prausies, kai kiti neturi.

Svirne sukabindavo išrūkytą mėsą, nes grūdų jau nebuvo, o dabar ten vaikai miega. Kluono aš jau neatsimenu, kai atėjau, buvo jau sugriuvęs, likę tik pamatai. Vieta išlikus, galima statyt, tik niekam jau nereikia.

Suolas ir stalai, sukalti iš lentų, dar spintutė, etažerė – va ir visi baldai. Užuolaidos iš marlės, kad nebuvo kitokių. Paskui aš jau nusimezgiau vaikus supdama. Norėjau, kad būtų gražiau. Paduškos atsineštinės, plunksninės, kaldros namie pasiūtos. Dėdavo ar ne vilnos ir labai labai tankiai susiūdavo, gal kas gaudavo ir medvilnės. Aš pati jau neaudžiau. Audė kaimynystėj, tai nusipirkdavau. Dar ir dabar turiu austinių. Aš jau ir neverpiau. Nebe tie laikai, jau pokaris buvo. Spintutės ir etažerė papuoštos karpiniais. Ir virš langų išsigalvojau užtiest. Vyras girdavo: „Na, ir gražiai padarei!“ Aš daug siuvinėjau, staltieses, takelius išsiuvinėjau. Atėjus neradau gėlių darželio, gal kada ir buvo, bet aš neradau. Ne visi darželius turėjo, darbų gi pilna būdavo. Aš kai atėjau, tai vis po rūtą, po rūtą, ir atsirado darželis. Pirmiausia pasisodinau bijūnų, diemedį.

Drabužiai, apavas jau iš parduotuvės. Kaime guminiai batai, bažnyčion ar kur išvažiuot turėjom vieną eilę. Tai ne dabar. Vaikai privežė, kur man juos dėt? Man tiek nereikia. Ligų didelių nebuvo, nesirgom nei patys, nei vaikai. Jei pakosti, tai medaus, pieno iššutini, avietinės, liepžiedžių. Pati prisirinkdavau, vėliau jau vaikai. Dujinę viryklę pirmą įsigijom tik 1971 m., kai atvežė, pastatė, aš dar bijojau ugnį uždegt. Lygintuvai žarijom. Prisimenu ir naudojau, kol elektros nebūdavo. Paklodės lininės ir užvalkalai, tai tik kočiodavau, net dunda. Linui kočėlas labai geras daiktas, tik blizga, net raštai visai kitokie. Turiu lininį rankšluostį, gal dar močiutės, bet lygintuvu išlyginus visai ne tas.

Žmonės augino viską, tikriausiai sėjo ir linų, ir kanapių. Kuo gi rengdavos? Aišku, kad austiniais, kol kitokių nebūdavo. Ir verpdavo, ir ausdavo, ir siūdavo moterys pačios. Viena močiutė, gal 1902 m. gimimo, labai tvarkinga, nuoširdi, kanapių pasisėdavo tarp bulvių, sakė, jai reikia raiščiam. Prisimenu ją, balta skarele apsigaubusią. Ypač po pirties ji man graži būdavo, pasakodavo ir pasakodavo. Skarelė išlyginta, nė raukšlelės.

Šitam kaime bites laikydavo. Aviliai pačių daryti. Mes neilgai turėjom, nespėdavom per darbus. Man vaikai, jam darbas. Nemokėjom mes su jom draugaut.

Per šventes mūsų kaime (Ginučiuos) vaikų prie stalo nesodindavo. Arba išeidavom, arba ant pečiaus sėdėdavom. Vaišinas, o mums ant pečiaus paduoda. Nėra čia ko žiopso, sakydavo. Dėdė gyveno čia pat, už upės. Kai susitikdavo, kalbėdavo visą dieną, atrodo, kaip iš Paryžiaus atvažiavęs. Dėdė turėdavo žąsų, dovanų atnešdavo po didelį kiaušinį. Oho, kokia dovana būdavo! Prieš Velykas išsivalydavom visus kampus. Dažydavom šienu, pirktinių jokių dažų nepirkdavom, nes bus netikra. Šventės būdavo tikros, jei Velykos – tai tris dienas švęsdavo. Sekmadienį iki pietų jokių darbų, net išeit niekur neleisdavo. Poterius kalbėk, tėtė liepdavo, bet po kaimą niekur.

Kai atitekėjau į Vaišnoriškę, radau pirkaitėj ant sienos kabančią tokią lenktą eglės šaką, vyro tėvas pagal ją spėdavo orus. Gal ji kaip pakrypdavo ar susiglausdavo, gal lietų pranašavo. Neįsiminiau tada. Gailiu dabar, kad jos neišsaugojom. Mes gi puolėm viską naujai pertvarkyti. Atėjus radau kačergas, pušinę, išvalyt pelenam, ližes, sietus, statines, kaip ir kiekvienoj pirkioj. Duoną mokėjau kepti, skanią iškepdavau. Mane nuo 12 metų jau mokė kepti. Tėtė padėdavo minkyti, ant ližės į pečių pašaudavo, aš dar nepakeldavau. Tėtė žinojo, kiek malkų pakrauti, kiek laiko kepti. Beržines malkas čėdydavo tik pečiui. Kepdavau 5 kepalus, užtekdavo bent dviem savaitėm. Išsikepdavau ir pagranduką. Argi dabar yra tokios duonos? Kad ir brangiausia, bet skonio joje nėra. Duonos kvapą ir dabar jaučiu. Ir atsigavėjusių varpų gaudesį, atrodo, girdžiu. Mamytė liepdavo žegnotis ir skaičiuoti, kiek kartų suskambės varpai. Žmonės buvo tokie geri, jokio pavydo, šmeižto ar apkalbų. Šitame kaime žmonės man pasirodė šalti. Gal kad aš turėjau daug vaikų (augo trys sūnūs ir dukra), gal pavydėjo. Ateidavo tokia kaimynė Paulina, sakydavo, oi, kaip tau, Julia, gerai, kad tu vaikų turi. Ir mylėjo mano vaikus.