Neseniai viešojoje erdvėje daug diskusijų ir įvairių interpretacijų sukėlė Ukmergėje įvykęs atvejis, susijęs su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos veiksmais ir šeima, kurios gyvenimo būdas bei pasaulėžiūra atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Kur yra riba, kai baigiasi tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir prasideda valstybės pareiga apginti vaiko interesus? Vieni įsitikinę, kad valstybė privalo įsikišti, kai kyla abejonių dėl vaikų gerovės, kiti mano, jog institucijų galios gali peržengti ribą ir pažeisti šeimos teisę vaikus auginti pagal savo vertybes. Kada valstybės institucijų įsikišimas yra būtinas siekiant apsaugoti vaikų interesus, o kada jis gali būti vertinamas kaip perteklinis kišimasis į privatų šeimos gyvenimą, „Utenos diena“ paklausė miesto gatvėse sutiktų praeivių.

KOSTAS

Šitie vaikai dabar teises žino, o pareigų nežino, va kame reikalas… Negaliu patarti, kiekvienas turi savo nuomonę, kaip išsiauklėja savo vaikus, taip ir turi. Mokytis mokyklose reikia visiems, aš manau, kad reikėtų laikytis bendros sistemos, bendravimas kitas, geriau negu namie vaikas vienas su tėvais. Kas priklauso, tas priklauso. Jeigu mokslas nustatė, kad skiepai reikalingi, tai skiepytis reikia. Manau, kad jeigu šeimoje kritinė situacija, vaiko teises ginanti tarnyba turėtų įsikišti. Bet kai pažiūri per televiziją, per radiją paklausai, tai vieni tarnybų darbuotojai viršija įgaliojimus, kiti atlieka savo pareigas tinkamai. Reikia padėti žmogui, o ne bausti. Jeigu žmogus nesusipranta per kiek laiko, tai tada reikia vaikus atimti, o pradžioje reikia padėti. Kai mes augome, mokytojų bijojome labiau negu tėvų. Dabar laisvės daug, mokytojai bijo vaikų. Valstybė tokį įstatymą išleido, o žmonės gyvena pagal įstatymą.

RITA

Man atrodo, šeimos reikalas spręsti, kaip auklėti vaiką. Bet jei šeima nusprendžia neskiepyti vaikų, neleisti į mokyklą, tai yra blogai. Aš manau, kad valstybė dėl vaikų atėmimo kartais būna neteisi. Vaiką galima paimti iš šeimos, jei tėvai alkoholikai, smurtauja tarpusavyje, skriaudžia vaikus. Bet būna atvejų, kai išgirsti, kad šeima normali, o vaikus vis tiek paima. Negali būti taip, kad patys tėvai sprendžia, kaip vaikus gydyti ar ugdyti, tai turi spręsti valstybė. Gal tokiu atveju, kaip buvo Ukmergėje, vaikus reikėtų paimti laikinai, kad šeima susivoktų. Žinoma, trauma bus ir tėvams, ir vaikams. Kai auginau savo vaikus, nebuvo vaiko teises ginančių tarnybų. Bet dariau tai, kas priklauso: vaikai ėjo į darželį, mokyklą, buvo tam tikra sistema, kurios laikėmės. Vaikai turi eiti į mokyklą, bendrauti su bendraamžiais.

BIRUTĖ

Valstybė negali kištis į šeimos gyvenimą. Tėvai tam yra, jie turi auklėti vaikus. Jeigu tėvai alkoholikai, nesirūpina vaikais, kaimynai kokį signalą duoda, tai tada, manau, tarnybos turi reaguoti. Tarnybos mato, kaip žmonės gyvena, ar vaikai savo kampą turi, ar neturi, ar jie pavalgę, ar nepavalgę, kaip kieme laksto. O dėl mokyklos lankymo aš esu tokių pažiūrų – mokykla yra mokykla, vaikų darželis yra vaikų darželis – visi tai turime praeiti. Aš taip galvoju. Anksčiau nebuvo vaiko teisių tarnybos ir visi auginome vaikus, žinojome, kad juos reikia leisti į mokyklą. Mano laikais apleistų vaikų nebuvo. Dabar aš dirbantiems mamadienio, tėvadienio tikrai neduočiau. Nes, pasižiūrėkite, per mamadienį, tėvadienį mama ar tėvelis beveik nebūna su tuo vaiku. Mamytė bėga nagus, antakius susitvarkyti ar pagalvoja, kad dar šiemet Palangoje nebuvo. Ne su vaikais į Palangą važiuoja, o palieka močiutei ar gerai draugei pasaugoti. Anksčiau viską darydavome po darbo. Ir šeštadieniai tam būdavo skirti. O dabar – kuo daugiau laisvės, tuo daugiau betvarkės. Tikrai valstybės pinigų neaukočiau ir neduočiau mamadienių ir tėvadienių. Per daug yra laisvės.

ŽYDRŪNĖ

Šiaip valstybė neturėtų reguliuoti, kaip šeima turi auklėti vaikus. Tėvai turi spręsti, kada vaikui prireikia medikų pagalbos. Bet mokyklą vaikai privalo lankyti. Esu girdėjusi atvejų, kai iš šeimų paimami vaikai. Iš mano draugės taip pat paėmė vaikus. Ji myli juos, bet turi problemų dėl alkoholio vartojimo. Šiuo atveju ji pati yra kalta, todėl vaikai ir buvo paimti. Tam tikrais atvejais tarnybos turi įsikišti, ypač tada, jei nėra artimųjų, kurie galėtų padėti. Gaila, žinoma, kad vaikai be mamos gyvena. Bet tėvas dirba, nevartoja alkoholio. Man tai nesuprantama, kai moteris geria svaigiuosius gėrimus prie vaikų ir galvoja esanti gera mama. Mano nuomone, tai labai blogas pavyzdys vaikams.

RAMUNĖ

Valstybė turi teisę reguliuoti, kaip šeimai reikia auklėti ir prižiūrėti vaikus. Šeima tikrai negali spręsti, kaip gydyti vaikus, nes neturi medicininių žinių ir pan. Turi būti privalomi sveikatos patikrinimai. Šiuo klausimu valstybė tikrai turi įsikišti. Dėl vaikų ugdymo nepagalvojau. Jeigu tėvai nusprendžia vaiką mokyti namuose, man tai nelabai kliūva. Bet vyresnių klasių mokinių tėvai turbūt nesugebėtų jų ugdyti namuose. Nors, jeigu tėvai pedagogai, tada sugebėtų. Kartais ir mokykla neparengia mokinių taip, kaip mes įsivaizduojame, kad galėtų parengti. Socializacija vaikams svarbus dalykas, kad žmogus galėtų augti, matytų, kaip auga kiti. Apie vaikų atėmimą iš šeimų nekomentuosiu, tai labai rimtas dalykas, nesileisiu į šias diskusijas. Šiuo metu gyvenu Prancūzijoje, aš net nežinau, nesidomėjau, kaip pas mus veikia vaiko teisių apsauga ir vyksta procesai, reguliuojantys šeimos teises bei pareigas auginant vaikus.

VILTĖ

Žiauru žinoti, kad tarnybos atima vaikus iš šeimų. Taip negalima elgtis. Aš manau, kad reikėtų padėti šeimai, vaikams. Reikia aiškintis situaciją, ginti vaiką, o ne jį atimti. Reikia suteikti pagalbą, bet vaiką palikti šeimoje. Jeigu šeima vartoja alkoholį, reikėtų rasti išeitis, būdus, kad šeima nustotų gerti. Problemas galima išspręsti. Tarnyba, ginanti vaikų teises, reikalinga, kad padėtų tiems vaikams, kurių tėvai atsisakė, kad jiems surastų geresnius namus. Man vaikų, netekusių tėvų globos, labai gaila, aš pati ne kartą esu jiems padėjusi.

AKVILĖ

Jeigu šeima nepatenkina vaiko fizinių poreikių, vartoja alkoholį, valstybinės institucijos privalo įsitraukti, išgelbėti vaiką. Ne visi tėvai atsakingai gyvena. Labai sunku kategoriškai vertinti Ukmergėje įvykusį atvejį. Bet mano nuomone, tėvų valia rinktis, ar skiepyti savo vaikus, ar ne. Kiekvieni tėvai renkasi tai, kas geriausia jų vaikui. Dabar daugiau galimybių, daugiau pasirinkimo, kaip auklėti vaikus, todėl kartais tėvai būna pasimetę. Ta pasirinkimų galimybė, laisvė kartais suklaidina. Bet aš džiaugiuosi, kad turiu galimybę rinktis, skiepyti ar neskiepyti vaiką. O į bendrojo ugdymo mokyklas, manau, vaikus reikia leisti mokytis gyvenimo, išmokti prisitaikyti. Manau, kad tam tikrais atvejais tarnybų pagalba yra reikalinga.

Apklaustų žmonių nuomonė yra subjektyvi ir nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.