Varniškės II – kaimas 15 km nuo Tauragnų ir 31 km nuo Utenos. 1731 m. Kuktiškių dvaro inventoriuje minimas nuomojamas Varniškių viensėdis. Pirmas pavadinimas buvo Galuežeris, vėliau – Varniškės I, Čiočiai, vėliau Varniškės II, Gusiovka, vėliau Varniškės IV. <…> Tauragnų seniūnijos duomenimis, 2015 m. gyvenamąją vietą kaime deklaravo tik Janina Kriugiškytė (gim. 1958 m.).

Maži Varniškių stebuklai

(pasakojo Janina Kriugiškytė, užrašė Bronislava Juknevičienė)

Kai važiavau į Varniškių (antrųjų, nes iš viso yra keturios Varniškės) kaimą, vienintelė nuolatinė kaimo gyventoja Janina Kriugiškytė sakė laikytis Tauragno. Gal du kartus suabejojau, ar gera kryptimi važiuoju, ypač, kai įvažiavau į miško keliuką, o jis vis žemyn eina… Kur aš nuvažiuosiu? O paskui keliukas pradėjo kilti aukštyn, net baisoka pasidarė: jei sutiksiu kitą mašiną, kaip reikės prasilenkti? Kai kurie kaimo pastatai labai nepatogioje vietoje pastatyti, ant skardžių. Kodėl žmonės čia kūrėsi, kažin, ar kas dabar galėtų paaiškinti? Kiti etnografiniai mūsų rajono kaimai įsikūrę daug patogesnėse ir labiau „aiškesnėse“ vietose. <…> Bet šiaip ar taip Varniškių kaimo istorija skaičiuojama nuo XVIII a. antros pusės, tik sodybų čia buvo viso labo keturios. Kažkada čia įsikūrė pirmieji gyventojai, Vincentas ir Andrius Kriugiškiai – nuo senų laikų Varniškėse gyveno vien Kriugiškiai.

Janina Kriugiškytė nemažai gali papasakoti apie kaimą, išsaugojo daug senovinių daiktų. Sako, kad senų rakandų neišmetė, turi daug. Kieme guli akmuo, kuriuo galąsdavo girnas. Daug įvairiausių rakandų „yra visur iškaišiotų, jei išdėliosi, tai išdėliosi ne sau. Dabar jau niekas neišprašys, kiek išprašė“. Yra tėtės turėta lineika, pakinktai, vežimai, ir jų Janina nesiruošia parduoti. <…> Įvairių rakandų tiek, kad būtų neblogas muziejus, būtų ką pažiūrėti. <…> O pirmiausia – kaimo istorija, pasakojama, deja, jau vienintelės nuolatinės kaimo gyventojos…

Patys pirmieji gyventojai buvo Kriugiškiai. Vienas turėjo Jauniškytę iš Daunorių. Kitas žmoną net nuo Tverečiaus parsivežė, ne visai nuo Tverečiaus, jos motina buvo iš ten, bet kaip tiem laikam, tai jau labai iš toli. Buvo keturios sodybos. Paskutinę, ketvirtą, Kriugiškis Pranas pasistatė jau po karo. Dabar pirmieji namai jau perstatyti. Mūsų trobos vienas galas sukirstas kirviu. Paskui užkuriom atėjo Šinkūnas nuo Taurapilio.

Tėvukas, Vaclovas Kriugiškis (1926–2012) buvo vedęs Genę Eleną (1935–2014) nuo Baluošo, netoli Strazdų kaimo. Tėtė visada norėjo į miestą, tai buvo jo svajonė. Sakė, kad taip atsibodo žemė, net smirda. Gal todėl, kad tarnavo nuo mažų dienų, nuo 14 metų Grašiuos, pas Mačiulevičius, ir tarnavo daug metų. Iš pradžių vargo, buvo sunku, net ir valgyt prastai duodavo. Bet taip mieste ir neapsigyveno…

Vyrai dirbdavo miške, kirsdavo medžius, moterys pavasarį sodindavo pušeles, ravėdavo. Čia dar iki kolūkių. Kolūkin buvo paimti visi ūkiniai pastatai. Paskui vėl buvo miškų ūkis. <…> Tėtė 1955 m. dirbo miške, 1958 m. paskyrė eiguliu, mama prižiūrėjo bites, dar kitur dirbo. Kas kur nutverdavo, ten ir dirbdavo. <…> Paskui, kas mirė, kas išvažiavo. Taip ir likau viena nuolatinė kaimo gyventoja.

Vieta sodybom labai nepatogi. Didžiausias gaspadorius buvo Juozas Šinkūnas. 1971 m. kaimas tapo etnografiniu. Į Rumšiškes, muziejų po atviru dangumi, išvežė Šinkūnų klojimą, svirną. Svirne buvo slėptuvė, bet padaryta taip, kad matuok, kaip nori, nepastebėsi, kad slėptuvė vidury. Padaryta karo metais slėptis žmonėm ir galbūt turtui. Kas atvažiuoja, žiūri, matuoja, bet nesupranta, kur slėptuvė. Gudriai padaryta, žmonės buvo sumanūs.

Mūsų kaime, kai pradėjo po nepriklausomybės grąžinti žemę, žmonėm ilgai jos neatidavė, nes etnografinis kaimas. <…>

Turtingiausio gaspadoriaus (valdė 50 ha žemės) sodyboj buvo tvartas, klojimas su jauja, dūminė pirtis. Pirtyje prausdavosi visas kaimas, o aš dar ir dabar pasikūrenu, kai noriu. Jaujoj ir pečius yra, ir kartys, kur viską džiaudavo. <…>

Šinkūnų sodyboj buvo daug gėlių. Palei namus buvo gėlių darželis, aptvertas statinių tvora. Mūsų darželis būdavo palei visą šlaitą. Dabar jau nebeturiu. <…>

Dar atsimenu, gal kai buvo 3–4 metukai, virtuvėj dar buvo asla. Elektrą įvedė 1975 metais, o taip su lempom pasišviesdavom, ir būdavo matos, guliu ant pečiaus ir skaitau, ir pamokas ruošiu.

Visos kaimo moterys ausdavo. Kurion gryčion žiemą nueitum, visos staklės stovi. Augindavo linus, kanapes irgi. Prisimenu, kai braukdavo kanapes močiutė, gal apie kokius 60-us metus dar turėjo kanapių. Naudojo audimui, vadelėm, pakinktam siūti. Šinkūnas buvo kavolis, dar ir taboką augindavo, sukdavo kaimo vyrai visokiuos popieriuos ir rūkydavo. Mes ir Šinkūno šeimyna laikėm avis. Kazimieras Kriugiškis veltinius veldavo, yra ir varinis katilas, kuriame virindavo veltinius. Katilas buvo bendras, daug kas buvo bendra. Ir vytukai siūlam bendri: viena moteris tą turi, kita kitą – ir dalinas, kuriai ko reikia. Bites laikydavo, mes irgi turėjom. Aviliai buvo išskobti iš medžio. Mama prižiūrėjo ir savas, ir urėdijos bites. Dabar tų kaladinių avilių jau nebėra. Gale tvarto stovėdavo. Kiek vaikų bitės sukapodavo! Po tėvo mirties dar turėjau vienais metais bičių, bet širšinai apipuolė ir bitės išnyko. <…>

Žmonės pas mus buvo sveiki, kai susirgdavo, kreipdavos pas Žilėną prie Šeimaties. Jis buvo daktaras, bet nežinau, ar tikras, ar tik taip vadindavo. Žmonės pas jį važiuodavo, sako, kad gydydavo žolėm.

Kaimo žmonės spėdavo orus. Va, prie mūsų yra bala. Jei pavasarį vandens tuščia, tai vasara bus lietinga, o jei vandens pilna, atvirkščiai, bus vasara, sausa. Vienas kaimynas, Šinkūnas, kaip koks astronomas, susirašydavo orus: kada kokia temperatūra, kokia audra ar perkūnija. Tada lygindavo, kokiais metais, koks oras.

Jei atvažiuodavo svečių, vaikų prie stalo nesodindavo. Niekada. Gulim ant pečiaus ir žiūrim, liks mum valgyt, ar ne. Jau daug ką iš vaikystės ir pamiršau…

Nostalgija praeičiai

(pasakojo Genė Klimanskienė (Šinkūnaitė), užrašė Bronislava Juknevičienė)

Varniškių kaime gyveno vien Kriugiškiai, kol apie 1904 metus užkuriom atėjo Juozapas Šinkūnas (vedė Grasildą Kriugiškytę). Jis tvirtai čia įsikūrė, plėtė sodybą, dirbo, augino vaikus – nugyveno gražų ir ilgą gyvenimą. J. Šinkūnas mirė 1960 m., sulaukęs 90 metų, jo žmona (buvo vyresnė už vyrą) mirė po metų, išgyvenusi net iki 100 metų. Apie tai ir apie kitus dalykus pasakoja Genė Klimanskienė, buvusi Šinkūnaitė, jų anūkė, Jono Šinkūno dukra, dabar gyvenanti Utenoje. G. Klimanskienė gimė 1947 m., jos prisiminimai yra daugiau apie pačios vaikystę ir jaunystę, tam laikotarpiui jaučia ypatingą nostalgiją. <…>

Gaila, kad Genės Klimanskienės pasakojime jūs neperskaitysit to jaudulio balse, su kuriuo ji pasakoja apie savo šeimos praeitį. O gal pajusit, prisimindami ir savo prabėgusią vaikystę ir jaunystę? Nesvarbu, kokie laikai buvo, bet praeityje visada galima rasti daug šviesių spalvų.

Sodyboje buvo namas dviejų galų, du svirnai, tik vieną tėvo brolis nusivežė, kai išėjo užkuriom, daržinė, klojimas, visi tvartai, tik vienas, vidurinis, sugriuvęs, pirtis bendra viso kaimo. Kai senelis atėjo užkuriom, tai jau buvo sodyba, gal močiutės tėvai statė. Senelis namą atsuko kiton pusėn ir akmenų pamatus sudėjo. Jo tėviškė buvo Šinkūnuos. Senelis buvo biednas, o močiutė bagota, šeimai priklausė 50 ha žemės. Nežinau, kaip čia buvo, kad turtinga už biedno ėjo. Juos supiršo. Senelis pasakojo, kad jie buvo taupūs, pelūnę duoną kepdavo. Pavasarį apsiženijo, rudenį rugių pasėjo, kitais metais jau buvo rugiai, ir duonos savos turėjo. Bet seserys, kol buvo netekėjusios, sau kepdavo pelūnę duoną (su pelais), o seneliui jau gerą. Matot, koks buvo žmonių taupumas. Sako, kad mūsų tėvas buvo turtingas, bet kaime tik vienas Kriugiškis dviratį turėjo. O batviniai tai visų vienodi augdavo. Tai koks čia turtas?

Tėtė buvo ir kalvis, ir taip meistras, nagingas. Lovos buvo medinės, vėliau pirkom geležines. Langai nedideli, užuolaidos perkelinės, mažytės, tik užtraukti langui. Vėliau mama pasiuvo baltas užuolaidas ir išsiuvinėjo. Mama audė, bet aš nemoku, mokiausi, dirbau, tai laiko nebuvo, bet padėdavau siūlus susukti. Mamos daug austų lovatiesių liko. Kaime visos moterys audė. Vyrai dirbo miškų ūkyje. <…>

Labai mėgom gėles, tuoj pavasarį pražysdavo bijūnai visokiausi, augo smidras, zinijos, levukai, gvazdikėliai Šabo, įvairiausi jurginai palangėse. Daug gėlių augindavom, mama juokdavos, kad ko mes čia duodamės, gal durnos.

Tėtė dirbo kolūkio kalvėje, nuo 1961 m. miškų ūkyje, bet, kai reikėdavo, ir kalvėje. Prieš žirgų lenktynes net nuo Saldutiškio atvažiuodavo arklių kaustyti. Kiek kartų ir į Kuktiškes važiavo. Ratus aptraukdavo, kauptukus nukaldavo, plūgus pataisydavo, dirbo viską, ką reikėjo ūkiui.

Kaime stipriai ūkiškai visi gyveno. Augino paršus, prieauglį, turėjo po arklį, po dvi karves, laikė paukščių: žąsų ir kalakutų, vištų. Talkos būdavo per rugių kūlimą, kolūkis kombainą duodavo rudenį, klaime kuldavo. Kaimynai ateidavo, dar ir svetimų paprašydavom. O iki kombainų mes turėjom arklinę kuliamąją. Skolindavom visiem. Kažkokio atlyginimo nebuvo, vienas kitam padėdavo, vienas tą turi, kitas kitą, skolina, skerstuvių, medaus būtinai nunešdavo. Kol močiutė buvo gyva, turėjom pora avilių bičių. Mirė močiutė – ir bites išsivedė. <…> Kaime augino kanapes, daržą vienoj vietoj net vadino kanapiniu, ten, kur dabar mūsų sklepas. Iš jų vydavo pančius, virves. Pirtis buvo mūsų, bet eidavo ir kiti, kūrendavo iš eilės kas dvi savaites visi kaimynai. Vandenį semdavo iš šulinio, kur prie pirties, vandens visiems užtekdavo: ir pirčiai, ir gyvuliams.

Tėtė turėjo sąsiuvinį, rašydavo kiekvieną dieną, kokia žiema. Birželį, kai prasidėdavo šienapjūtė, žiūrėdavo, kokios dienos, lis ar ne. Prognozės kartais atitikdavo, kartais ne. Mama būdavo juokias: „Tėvai, tu jau nusenai, nuseno ir tavo kalendorius“.

Nelabai sirgdavom, močiutei pirmas vaistas buvo valerijono šaknis, užpilta degtine. Kai pilvą suskausdavo, ar šiaip koks negerumas, tuoj antpilo šaukštelį išgerdavo – ir praeina. <…>

Labai jaunimo daug būdavo. Kai mes augom, jaunimas gyveno pasakiškai. Jaunimo daug, visur šokiai, gegužinės, skelbimai ant medžių pakabinti. Kirdeikiuos, Stripeikiuos, Ginučiuos, Varniškėse, Vyžiuos – visur būdavo. Autobusų daug, važinėjo patogiu laiku, ir visi buvo pilni. <…> Mano mergavime gegužinės prasidėdavo vakare 22 val., bet darbų dar nebūdavom pabaigę, tai išsiruošdavom tik apie 23 val. Ryte šokdavom ir iki penkių, paskui namo, nėra kada atsigult, nes prie darbų reikia eit. Sunku nebuvo – jauni, linksmi. Daugiausia jaunimo būdavo Vyžių kaime. Ten buvo net 30 sodybų. O kas dėl draugysčių, tai ir palydėdavo, būdavo ir iki durų, ir užsirakini, ir neįsileidi… <…>

Velykoms kiaušinius dažydavom tik svogūnų lukštais, nudažydavom mažiausiai 20, kad visiems užtektų. Kaimynai sueidavo, padauždavom. Per Kalėdas iš Utenos turgaus tėtė atsiveždavo pirktinių žaisliukų eglutei, puošdavom ir saldainiais. Nebuvo metų, kad eglutės nepapuoštų. Ratelių eidavom, šokdavom, dainuodavom su mergaitėm. Draugių ateidavo ir iš Strazdų.

Pagrindinis valgis per Kūčias būdavo silkė, dar mama virdavo maišymą su baravykais. Kalėdom privirdavo mėsos ir visada būdavo raugintų kopūstų sriuba. Kleckelius, bulkas, duoną kepdavo namie. Mama, kol galėjo, kepė pati, pirktinės duonos ar bulkos ant stalo nebuvo. Iškepdavo keturis kepalus, užtekdavo dviem savaitėm. Valgis mūsų namuos būdavo įvairus: virdavo mėsą, visokias sriubas, kepdavo miltinius ir bulvinius blynus pečiuj. Kai būdavo pasninkas, iš ruginių miltų darydavo girą. Tirštumas nugriebdavo, patrindavo svogūnų su druska, išvirdavo bulvių. Kai penktadienį parvažiuodavom iš darbo, prašydavom tokio valgio. Vaikystėj man labiausiai patikdavo burokų sriuba. Burokų, ne burokėlių! Mama paraugdavo burokų, ir iš jų virdavo sriubą. Turėjom molinę skavaradą, išvirdavo čielas bulves su lupynom, tada supjaustydavo, užpildavo spirgais ir pečiun. Skanu! Kai būdavo svečių, vaikai pavalgydavo atskirai. Ir močiutė neidavo prie stalo: „A kų aš čia sana veiksiu?“

<…> Kai augau, jau buvo visokių medžiagų. Štapelio labai gražaus būdavo. Labai puošnią vilnonę ružavą suknelę turėjau, klostuotą, batelius ant kulniuko, kai buvau 14–15 metų, nupirko. Pasipuošdavau per atlaidus. Per atlaidus ir dieną būdavo šokiai, o jau vakare tai būtinai.

Kuo išskirtinis Varniškių kaimas? Nebuvo jokių vagių, niekada nieko nepaėmė. Gali duris atdaras palikt. Nei svirnai, nei klaimai neužrakinti. Būdavo, parvažiuojam, durys šluota užremtos. Kibirai, įrankiai kieme palikti. Svogūnus mama ant priesvirnio supildavo, nakčiai skuduru apdengdavo, niekada niekas nedingdavo. Labai draugiškas kaimas. Kai kalėdodavo kunigas, būtinai būdavo vaišės. Kalėdodavo šeštadienį, visi būtinai turėdavo būti namie, visi sueidavo pas Kriugiškį. <…> Kaimynai susidėdavo baliui, o tėtė veždavo kunigą.

Dar labai gerai prisimenu mokyklos laikus. Nuo pirmos klasės jau buvau šokėja. Stripeikiuos buvo jaunos mokytojos, visada šventėms vakarėlius su šokiais suruošdavo. Naujų metų sutikime leisdavo ilgai švęsti, iki 24 valandos. Tėvai atvažiuodavo pasiimti. Ir Šeimaty, kai nuėjom ten mokytis, irgi jaunos mokytojos. Nei jokio gėrimo, nei muštynių. Dabar gal jau kitokie vakarėliai… Ir aš nežinau, ar jaunimui taip gera, kaip buvo mums…

Kaimuose, kurie dabar vadinami etnografiniais, gyvenę žmonės saugojo ir augino mišką, ruošė medieną, buvo puikūs kalviai ir dailidės, audėjos ir sumanios šeimininkės. Niekas geriau už juos nežinojo vietų, kur auga baravykai ar tiltai voveraičių, mėlynių ar spanguolių plotų.

Ar dabar etnografiniai kaimai – tai muziejai po atviru dangumi? Ar dabar čia varstomos sodybų durys? Atsakymas būtų toks pat, kaip ir kalbant apie kitus kaimus. Ir visai nesvarbu kaimo statusas. Etnografiniai kaimai gal geriau atspindi mūsų krašto praeitį, istoriją ir tradicijas, todėl jie neturėtų būti tušti. Kas, kaip ir kokiu turiniu juos užpildys, – čia jau kita tema.

Parengė Daiva Čepėnienė

Daugiau skaitykite čia.