Jonas Bivainis

Užrašė Danguolė GRABAUSKIENĖ

<…> Aš gimiau 1953 metais. Kai vaikas buvau, senojoj troboj bulves laikydavo, pildavo ant molinės aslos, rūsio neturėjo, pakūrendavo žiemą pečių, kad bulvės nesušaltų, o vasarą labai gerai laikydavosi. O šiaip visokių rakandų būdavo prikrauta, vištas laikydavo, malkas sukraudavo. Ir klojimas buvo šiaudais dengtas. Klojimo sienojų galai su kirviu kapoti, tėtė pasakojo, kad, kai statė klojimą, kirvį turėjo, o pielos dar neturėjo. Kol klojimas buvo dengtas šiaudais, jie laikydavo šilumą, būdavo labai šilta, o kai perdengėm šiferiu, jau šalta. Klojimas buvo daug ilgesnis, bet reikėjo remontuoti, tai sutrumpinau, geresnę medžiagą sunaudojau.

Svirnas buvo statytas prie senojo namo, kai vidų kaliau lentelėm, radau užrašą, kad 1935 metais perneštas. Svirne laikydavo grūdus, pildavo į aruodus, viršuj laikydavo lašinius. Svirno stogas yra pusapvaliais medžiais grįstas, kad vagys per stogą neįsibrautų ir neišneštų lašinių.

Kai namą statydavo, medį išpozydavo, vienas medis apvalus, o kad kitas medis gražiai gultų, reikėdavo kito medžio galą kirviu ištašyti kaip mėnulio formos. Tėtė namus statydavo, spinteles padarydavo.

Lovos buvo medinės, dar dabar yra ant senojo namo aukšto padėta. Buvo sunkus medinis ožys, jį naudodavo geležies užtraukimui ant medinių ratų, bet naudodavo ir rugiams blokšti. Pupas kuldavo, o rugius blokšdavo: paima kūlį, atriša, ranka padaužai, kad iš raiščio grūdai išbyrėtų, suriši, užsimoji ir bloški. Iš pradžių kūlys būdavo sunkus, daužydavai, kol girdėdavai, kad byra grūdai. Išblokštais šiaudais dengdavo ir daržines, ir svirnus, o į medinę lovą patiesdavo kūlius, apačioj patiesdavo storą maršką, ant kūlių taip pat austą maršką užklodavo ir užkaišiodavo iš visų šonų, o paskui švelnesnę maršką užtiesdavo. Marškos būdavo namų darbo, austos. Po kiek laiko, kai susiguli šiaudai, susitrina. Juos pakeisdavo, dažniausiai prieš šventes – Velykas, Kalėdas. Pagalvės būdavo plunksnų, jas plėšydavo. Pagalvės didelės, su ranka vis duodavau, suplodavau, nes nepatogu būdavo gulėt. Lovatiesės būdavo visokių spalvų, dar ir dabar seserys jų turi, raštais moterys dalindavosi. Ant langų kabindavo perkeliaus užuolaidas. Elektrą įvedė apie 1960 metus. Kai nebuvo elektros, lempos buvo žibalinės, laukan, pirtin kai eidavom, panoras žibalinis būdavo, dar ir dabar lempų ant aukšto yra sukabinta. Žibalas sveika, plaukams gerai ir nuo visokių parazitų.

Pirtis buvo ten, kur dabar sėdžiauka iškasta, gale sodo, seniai pastatyta, žema buvo, pasilenkęs įeini, prie sienų nesiglaudi. Pirtis statyta, kai tėtė dar buvo mažas. Stovėjo medinė bačka, pripila šalto vandenio, storas vamzdis gal kaip puodelis didumo įkištas į krosnį, per vamzdį sušildavo vanduo. Metalinių bačkų tai nebūdavo. Pirmieji eidavo vyrai, nes karščiau, vanodavosi, garo daugiau. Ir moterims šilumos užtekdavo. Žiemos laiku iki pirties dar pasieiti reikėjo, kūrendavo rečiau, o vasarą tai kas savaitę. Anksčiau šampūno nebūdavo, ūkišku muilu prausdavomės, jo visada būdavo. Turėjo pirtį Lumpickaitės, gale kaimo, bet jos nedažnai kūrendavo. Ne visi turėjo, Veronika Bagdžiūnaitė (Vilūnienė) neturėjo, vėliau pasistatė. Senąją pirtį nugriovėm gal prieš 20 metų. Tėtė pastatė alksninę, naują, bet irgi dūminę. Tik ši aukšta, jau nebereikia eiti susilenkus. Tėtė po karo rado vokišką bačką ir panaudojo pirtyje vandeniui.

Aš prisimenu, kaip studentai iš Vilniaus kiekvieną namą nufotografavo, kažkur Vilniuj tos nuotraukos. Klojimas, daržinė, svirnas, kur dabar medų suku, tvartelis. Tvartai seni, buvo troba, tai ir dienykas buvo, vienam gale stovėdavo karvės, kitame arklys, ėdžios dar ir dabar stovi. Anksčiau rusų laikais dviejų karvių nebuvo galima laikyt, bet šieno kad ir vienai karvei buvo sunku prisišienauti, pagriovius, miško aikšteles šienaudavom. Visi laukai būdavo aparti. Jonas Kairionis toks iš Gaidelių ardavo, būdavo plūgai, Valentas Bagdžiūnas sėdėdavo ant plūgų, o traktorius traukia. Klojimas, prisimenu, buvo nacionalizuotas kolūkio, dar ant durų yra numeris. Čia veždavo rugius iš visų laukų ir kraudavo, prie kluono ir kuldavo, mes, vaikai, ant šiaudų dūkdavom.

Tėtė sėdavo rugius, atsimenu, kaip prie mūsų klojimo arklys sukdavo ratą ir kuldavo.

Atsimenu ir spragilus, tėtė išsikuldavo, dar ir dabar kažkur klojime tie spragilai yra.

Duoną mama namie kepdavo, būdavo duonkepė, ližė, mums, vaikams, visada pagranduką iškepdavo, mama duodavo kryželį uždėt. Kad pelės nepasiektų, už bolkos buvo pririšta lenta, sudėdavo ant jos duonos kepaliukus, lininiu rankšluosčiu užklodavo. Kepdavo kas 2–3 savaites, minkyti padėdavo ir tėtė, sunkus tai buvo darbas. Pečius duonkepis dar yra ir dabar, išlikęs nuo 1943 metų, kai statė trobą. Jame kokie 6 kepalai tilpdavo. Ant pečiaus mama miegodavo, kailiniai kita puse patiesti būdavo. Jauni buvom sveiki, mamos kepta duona būdavo ne tokia kaip dabar, rupesnė, tokia išvalo kaip šluota visas sieneles skrandyje, dabar tai bulvė ar duona prilimpa skrandyje, ten dabar tikriausiai baisi betvarkė. Pagrindinis maistas buvo bulvės, zacirka, kruopų sriubos, rauginti kopūstai, kiauliuką papjaudavo.

Mama ausdavo, dar yra išlikusios staklės, sietai, niekas nesudeginta. Dar ir dabar yra marškų, ne muziejinių, bet paprastų, ir vilna ausdavo, ir šilku, siūlus pirkdavo, maži špulytėm žaisdavom. Žaislų nebūdavo seniau, ratelius iš apskrito medžio išsipjauni, skylutę padarai, vinis sukali, virvutę pririši ir traukdavom, važiuodavom, toks buvo mūsų žaidimas. Visokių mašinyčių pasidarydavom. Niekas žaislų nepirkdavo.

Augindavo avis, kirpdavo žirklėm, specialiom, jos ir dabar užkištos už bolkos ant pečiaus, kad nerūdytų. Problema būdavo sukaršti. Prieš Alius būdavo karšykla, dar ir aš važiuodavau, reikėdavo išmėtyt gabaliukais vilną, kad nebūtų kietų, susivėlusių gumulų. Mama veldavo veltinius, pati verpdavo. Dar ratelis yra, labai gražus, tėtės padarytas. Mama ir megzdavo, mokėjo siūti, sau pasisiūdavo, prieš mirtį sakė, kad mane ilgai minėsit geru žodžiu, nes kai užadydavo, užlopydavo, tai nelabai pažinsi, beveik nesimatydavo.

Kai kiaulaitę užaugindavo ar veršiuką, tai zagaskotan Utenon pėsti nuvesdavom, pernakvodavom pas tėtės pažįstamus, karvė pasiganydavo, paskui ryte nuvesdavom. Kiaulę tai nuveždavo, būdavo padarytas katukas, įvarydavo kiaulę ir tada arkliais veždavo.

Jaunimo kaime būdavo, vien mūsų kaime keturios moterys, iš aplinkinių kaimų 16–17 vyrų susirinkdavo, pievas pjaudavo dalgėm, suveždavo į Lumpickaitės daržinę, kadangi buvo didelė, ją nacionalizavo, o žiemą atvažiuodavo rogėm, sukraudavo šieną ir veždavo Gaidelių fermon.

Kaime būdavo gegužinės Jono Dindos klojime, beržiukais apstatydavo, kad šalinių nesimatytų, ir ant pado šokdavo. Mes tik pasižiūrėt nueidavom, buvom maži. Kai kas jau motociklus turėjo, atvažiuodavo į gegužines, grodavo akordeonas, kai kada ir smuikas. Jaunystėje ir aš dar armonika pagrodavau. Dabar jau ir armonikos nebeturiu. Užtat sūnus muzikantas.

Turėjom arklį, kolūkių laikais paėmė, davė vieną penkioms šeimoms, su arkliu būdavo problema, visiems jo reikėdavo. Paskui mūsų arklį atidavė Tauragnų mokyklai.

Šuliniai iškasti dar tėtės, tėtė turėjo kalvę, daug ką nusikaldavo, o norint iškasti, reikia didelio ožio, viskas kasta rankom, suleista septynios triūbos, žemę reikėdavo kibirais ištraukti. Su vyšnios šakele ieškota vandens, šakelę neši ir linksta toj vietoj, kur vandens yra. Tėtė buvo nagingas, pats skiedras drebulines ir alksnines droždavo, dar ir dabar yra ta aparatūra, kur buvo pasidaręs, ir šulinių žiedams daryt formos išlikusios.

Tėvukas mirė 1986 metais, mama, 1923 metų gimimo, mirė 83 metų (2006 m.), buvo kilusi iš Šiliniškių kaimo, netoli Kirdeikių. Užaugom keturi vaikai: seserys Vilhelmina ir Jolanta, brolis Alvydas.

Dabar sodyba pasikeitusi. Pusė senosios trobos viduje išbetonuota, plytelėm išklota, dar yra gerų rąstų, bet kiti papuvę, grizų išgraužta, senųjų rąstų šitoj pusėj nesimato, langų čia nebuvo, įdėjau du tokius, kaip anoj pusėj, užtat tokie maži. Vasarą čia labai gražu, apšienauju visur. 1992 m. pastačiau kryžių, o 1995 m. – stogastulpį. Stogastulpiui skulptūrėles išdrožė Stasys Karanauskas. Buvo Atgimimo laikotarpis, tai ir nusprendėm, kad reikia prie namų pastatyti. Ant kryžiaus užrašiau „Dievui ir tėvynei“, o ant stogastulpio – „Žemės ir visatos dievui – garbė, o žemėje – ramybė geros valios žmonėms“.

Iš knygos „Rytų Aukštaitijos etnografinių kaimų slėpiniai“

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ

Autoriaus ir Jono Bivainio asm. archyvo nuotr.