Antakalniai išsidėstę ant kalvų, 10 km į vakarus nuo Užpalių. Šiaurėje ribojasi su Levizarų, rytuose su Traidžiūnų, pietuose su Norvaišių, vakaruose su Rimiškių ir Kuprių kaimų žeme. Pietvakarinėje dalyje kaimo žemė prieina prie Momeniškio ežero. Pietinėje kaimo pusėje telkšo Pakalnio ežeras, šiaurinėje ežero pusėje yra senos, apleistos kaimo kapinės. Auga keletas senų medžių, aplink ganyklos ir ariami laukai. Išliko dalis akmeninės tvoros, vienas nugriuvęs betoninis paminklas ir du akmeniniai obelisko formos kryžiai, pastatyti mirusiems Indrašių giminėms. Viename įkirsti 1896, kitame – 1898 AtA Jurgis Indrašius. Obeliskų viršūnes puošia metaliniai ornamentuoti kryžiai.

Paskutinis palaidojimas – 1945 m. rugpjūčio mėn. miręs Vinco Indrašiaus kūdikis Petriukas, 1,5 mėn amžiaus, gimęs su dvyniu Povilu (gyvena Vilniuje). Kūdikis palaidotas prie akmeninio obelisko formos paminklo su data 1896 m., skirto Gasparo Indrašiaus giminei. Metalinis liaudies meistrų kryžius nuo paminklo viršaus nukritęs ir pastatytas šalia.

Gyventojų surašymo duomenimis, 1897 m. kaime buvo 146 gyventojai, 1923 m. – 73 gyv. (14 kiemų).

Užpalių vaitijos, vėliau dvaro, inventoriuose Antakalniai (Antokalnie) pradedami minėti nuo 1663 m., tačiau pirmųjų gyventojų pavardes radau tik 1765 m. Tuomet gyveno vienuolika šeimų, kurios Užpalių dvarui mokėjo duoklę.

<…>

Nors 15 metų nedidelis laiko tarpas, tačiau kaimo gyventojų šeimose pastebimi ryškūs pokyčiai. 1847 m. duomenimis, Prevelio ūkį tvarko žentas Juozapas Barauskas ir karšina 90 metų sulaukusį Joną Prevelį.

Mirusio Martyno Indrašiaus ūkį perima sūnus Vincentas – 36 m. Jis jau vedęs Teodosiją Indrašiūtę ir 23 m., Norvaišių k. Drauge gyvena keturi jo broliai, sesuo Morta ir motina Barbora Indrašienė. Jurgis Indrašius vedė Barborą Barauskaitę ir jo ūkis susiliejo su Antano Barausko ūkiu. Barausko ir Indrašienės šeimos gyvena vienoje sodyboje.

Iš kaimo gyventojų skaičiaus visai dingsta Juozo Tarvydavičiaus šeima. Atsiranda trys naujos šeimos. Vesdamas Veroniką, į Tadeušo Masiulio ūkį ateina žentas Mataušas Paškonis – 25 m. Jau turi sūnus Vincentą – 5 m. ir Aleksandrą – 3 m.

Vienoje sodyboje gyveno dvi naujos šeimos. Liudvikas Galvydis, Dominyko, – 29 m. su žmona Juozapota – 25 m. turi sūnų Dominyką – 3 m. ir jų uošvis Justinas Urbanavičius, Jokūbo, – 53 m., su žmona Rakele – 49 m. turi sūnus: Juozapą – 24 m., Dominyką – 21 m., Vincentą – 12 m., Izidorių – 7 m. ir dukrą Julijoną – 17 m.

Praeis dar 16 metų po 1863 m. sukilimo ir caro žandarai iš kaimo gyventojų tarpo išplėš ir į Samaros stepes išvarys Justino Namajuškos 7 asmenų ir Mataušo Paškonio 8 asmenų šeimas. Jų valakiniuose ūkiuose įsikurs po dvi rusų kolonistų šeimas. Justino Namajuškos sodyboje gyvens Matviejaus Koverovo ir Sidoro Kublickio, Mataušo Paškonio sodyboje Arsenijaus Rutkovskio ir Nikitos Rutkovskio šeimos. Į Lietuvą 1922 m. sugrįš Čiornaja Padinoje, Novoūzensko apskrityje, Samaros (Saratovo) gubernijoje mirusio Antano Namajuškos (1851–1917) našlė Veronika Namajuškienė ir ten pat mirusio Juozapo Namajuškos (1856–1925) duktė Paulina Remeikienė (gim. 1902). (Abu jie buvo tremtinio Justino Namajuškos sūnūs.) Joms, kaip tiesioginėms įpėdinėms, 1934 m. Žemės reformos valdybos nutarimu buvo perduota 11,5 ha, kolonisto Matviejaus Koverovo sūnų Michailo (Mykolo), Georgijaus (Jurgio) ir Kiprijano (Ciprijono) turėtas ūkis. Jie patys prieš 1915 m. buvo išvykę į Rusiją ir į Lietuvą nesugrįžo.

Ten pat nurodyta, kad iš Rusijos negrįžusių Koverovų seserys Pelagėja Vasiliauskienė ir Ona Charitonovienė gyveno Šeimyniškėlių kaime, Anykščių valsčiuje.

Iš tremtinio Mataušo Paškonio (gim. 1820) gausios šeimynos į Lietuvą 1921 m. grįžo duktė Agnieška Grižienė (Paškonytė) su penkiais sūnumis: Jonu – 26 m., Petru – 20 m., Juozu – 16 m., Jurgiu – 14 m. ir Antanu – 12 m. Jie apsigyveno Tervydžių kaime. Moteris atkakliai reikalavo grąžinti Antakalniuose kolonistų valdomą jos tėvelio ūkį, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Pagal tuo metu galiojančius žemės ūkio ministerijos įstatymus turtas, pagal pirkimo–pardavimo aktus perėjęs į trečiąsias rankas, negalėjo būti nusavintas. Kaip tik taip atsitiko ir su tremtinių Paškonių ūkiu. Jame gyvenęs kolonistas Nikita Rutkovskis turėtą pusvalakį pardavė Nikitai Leonovui, o pastarasis 1888 m. sausio 25 d. – Jurgiui Barauskui, Antano. Kitas kolonistas Arsenijus Rutkovskis savo pusvalakį 1912 m. vasario 4 d. buvo pardavęs Dominykui Vebui, o pastarasis 1914 m. balandžio 20 d. pirktą žemę, iš viso 12 dešimtinių, pardavė Rapolui Urbanavičiui. Ši žemė vėliau perėjo jo sūnui Antanui Urbanavičiui.

<…>

1920 m. sausio 25 d. Antakalnių kaimo ūkininkai surašė prašymą Utenos apskrities valdybai, kad atsiųstų matininką „dėl sodžiaus išdalinimo viensėdžiais“. Rašoma, kad kaimas buvo pradėtas dalinti prieš 1915 m., bet karui užėjus liko nebaigtas. Nurodoma, kad viso kaimo plotas 170 dešimtinių žemės, yra dvylika žemvaldžių ir šeši mažažemiai. 1920 m. birželio 14 d. į kaimą atvyko matininkas A. Slonimskas, darbai vyko sklandžiai ir 1922 m. gegužės 1 d. buvo baigti. Po žemės reformos nuosavybės dokumentus gavo 12 ūkininkų ir šeši mažažemiai. Kolonisto Matviejaus Koverovo palikuonys nebuvo grįžę iš Rusijos, jų 15,32 ha valdas saugojo Užpalių valsčiaus valdyba, o vėliau grąžino 1863 m. į Sibirą ištremto Justino Namajuškos įpėdinėms Veronikai Namajuškienei ir Paulinai Remeikienei.

<…>

Galutinai suvedus žemės reformos duomenis paaiškėjo, kad kaimas iki viensėdžių turėjo 191,73 ha, išsiskirstęs viensėdžiais – 224,06 ha.

Ir viensėdžiuose ne visiems gerai klostėsi. Keletas ūkininkų, patekusių ant smėlėtos žemės, nuskurdo, ėjo kumečiauti arba vertėsi amatais. Gana stiprus ūkininkas Pranas Sunklodas, trobesių statybai iš banko pasiėmęs paskolą, neįstengė jos grąžinti dėl lietingų ir nederlingų metų. Ūkis buvo atiduotas į varžytines ir jį 1936 m. nupirko gretimo Žaibiškių kaimo gyventojas Balys Svilas su šeima, o Sunklodai išsikėlė į Uteną.

1922–1944 m. kaimo žmonės gyveno ramų kasdienį gyvenimą, vertėsi žemdirbyste, prisidurdavo įvairiais amatais: kalvio, dailidės, puodžiaus, siuvėjo, batsiuvio; moterys verpė, siuvo, audė, augino vaikus. Nelaimės ir praradimai šeimose prasidėjo į Vakarus nuslinkus frontui. Į kariuomenę pašaukė Justiną Kublicką. Juozą Galvydį (gim. 1905) 1944 m. liepos mėn. nušovė rusų kareiviai, kai jis apžiūrinėjo pamuštą lėktuvą. Apšaudomas bėgo namų pusėn ir krito netoli trobos. Trys jo broliai: Leonas (1910–1946), Petras (gim. 1918) ir Jonas (gim. 1921), slapstėsi nuo mobilizacijos į kariuomenę. Iš pradžių buvo prisišlieję prie Motiejaus Paškonio partizanų būrio, bet greitai iš jo išėjo ir pavieniui plėšikavo, terorizavo vietos gyventojus. 1945 m. pavasarį į kalvę Kuprių kaiman išėjo Vasilijus Kublickas (gim. 1890) ir dingo be žinios. Sūnus Viktoras Kublickas kaime kai kam prasitarė, kad atkeršys Galvydžiams už tėvą, nueis į Užpalius, paims šautuvą ir nušaus Galvydžius. Kitą dieną jis nuėjo į laukus arklio ir buvo užmuštas.

Užpalių stribai, tarp kurių buvo Vasilijaus Kublicko sūnus Aleksas (gim. 1927), pradėjo ieškoti žudikų. Tikėdamiesi surasti besislapstančius Galvydžius, areštavo ir betardydami 1945 m. gegužės 15 d. nukankino jų tėvą Juozapą Galvydį (gim. 1880). Apakinti neapykantos ir keršto broliai Galvydžiai baudė visus įtariamuosius, 1945 m. gegužės mėn. nužudė Norvaišių apylinkės seniūną Maksimą Skariną ir jo pavaduotoją Gasparą Indrašių, 1945 m. liepos 24 d. išsivedė iš Norvaišių pas seserį atvažiavusį Praną Juodelę, kuris dingo be žinios. 1946 m. rugsėjo 15 d. Norvaišių kaime nušovė Eleną Gudienę ir Juozą Telksnį.

Sąrašas aukų gal pailgėtų, atidžiau peržiūrėjus archyvines bylas. O kiek sumušta, apiplėšta ir prigąsdinta visai nekaltų apylinkės gyventojų.

Galvydžių šeimos likimas tragiškas. Kaip jau minėjau, tėvą Juozapą Galvydį nukankino stribai, sūnų Juozą (1905–1944) nušovė rusų kareiviai, Leonas (gim. 1910) buvo įsirengęs bunkerį nedideliame miškelyje Antakalnių kaime. 1946 m. rugpjūčio 28 d. Užpalių stribai su kareiviais apsupo miškelį, į besipriešinančio L. Galvydžio bunkerį įmetė granatą ir susprogdino. Rado automatą PPŠ, vokiškus šautuvus, pistoletą, keturias granatas, 355 vnt. šovinių ir daug prisiplėšto turto.

Jonas Galvydis (gim. 1921) po brolio Leono žūties legalizavosi, bet nesiliovė plėšikavęs ir terorizavęs gyventojų, todėl 1947 m. buvo suimtas ir įkalintas, 1961 m. dar nebuvo grįžęs iš Rusijos. Kalbama, kad vėliau grįžo ir apsigyveno Panevėžyje.

Petras Galvydis (gim. 1918), begirtuokliaudamas ir apsvaigęs nuo samagono, su bendraminčiu Benediktu Svilu (gim. 1922) 1948 m. gruodžio 7 d. vakare, grasindami ginklu, pradėjo reikalauti iš Anupro Paukštės samagono. Kai tas pasakė, kad neturi, Benediktas Svilas iššovė į grindis ir peršovė Petrui Galvydžiui koją. Padedant kaimynui Albertui Barauskui, žaizdą sutvarstė ir sužeistąjį nunešė į Benedikto Svilo klojimą. Paryčiui klojimą apsupo kareiviai ir besipriešinančiam Petrui Galvydžiui kulkos nunešė dar ir kairės rankos bevardį pirštą ir dešinės rankos kaulą. Taip sužalotą nuvežė į Uteną, apgydė, ištardė ir 1949 m. birželio 25 d. nuteisė 25 metams kalėti. Nukentėjo ir jauniausias sūnus Antanas Galvydis (1929–1981), gyvenęs Vilniuje. Jam pritaikė standartinį kaltinimą, kad „dirbdamas garvežio mašinisto padėjėju, tarp garvežių depo darbuotojų sistemingai veda antitarybinę veiklą“, ir 1948 m. gruodžio 16 d. nuteisė 10-čiai metų, Grįžęs gyveno mirė Kaune.

Iš išblaškytos šeimos Lietuvoje pasiliko tik duktė Vitalija Janulionienė (Galvydytė), kuri gyveno netoli Jūžintų. Galvydžių motina Agota Galvydienė (gim. 1885 Mielagėnų vls., Ignalinos krašte) Antakalniuose negyveno nuo 1945 m. rudens, kai per susišaudymą sudegė jos trobelė. Išvyko pas gimines į Sirutėnų kaimą. Surado ją čia ir 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė į Palajevo rajoną Irkutsko srityje. Į Lietuvą sugrįžo 1956 m.

Benediktą Svilą 1949 m. gegužės 10 d. nuteisė 25 metams, tėvą Balį Svilą (1893–1974) su žmona Veronika Vaškelyte (1895–1989), dukra Aldona (gim. 1925) ir sūnumi Albinu (gim. 1929) 1949 m. kovo 28 d. ištrėmė į Keitūno rajono kolūkį „Bojec“ Irkutsko srityje. Aloyzo (1927–1995), Vytauto (gim. 1931) ir Irenos (gim, 1933) tuo metu nebuvo namuose ir jie liko Lietuvoje.

Likimas buvo palankus Svilams, tėvai ir vaikai 1959 m. vasarą grįžo iš tremties. Netgi 25 metams nuteistas Benediktas Svilas grįžo į Lietuvą ir dabar gyvena Šiauliuose.

Aprimo pokario metų suirutės, senieji Antakalnių kaimo gyventojai liko prie ūkio ir namų, jaunimas veržėsi į mokslus. Lankė netoliese esančias Mažionių ir Norvaišių pradines mokyklas, Užpalių vidurinę mokyklą. Dar anksčiau pedagogėmis tapo Prano Sunklodo dukros Onutė (gim. 1927) ir Aldona (gim. 1929). Onutė Sunklodaitė mokė Utenos, Aldona Dambrauskienė – Kauno miesto vaikus. Jų brolis Antanas Sunklodas (1932–2009), baigęs Vilniaus universitetą, tapo žinomu Utenos ekonomistu. Mokytoja Valė Burauskaitė-Norvaišienė buvo ilgametė Utenos II vidurinės mokyklos mokytoja.

Kazio Indrašiaus sūnus Gintautas (gim. 1937) buvo Šiaulių ir Kauno miestų autoinspekcijų viršininkas, užsitarnavo VRM pulkininko laipsnį, o išėjęs į atsargą sumaniai ūkininkauja Tervydžių kaime, Užpalių seniūnijoje. Prano Indrašiaus sūnus Jonas (gim, 1941), baigęs Kauno politechnikos institutą, dirbo Telšių skaičiavimo mašinų gamyklos vyriausiuoju konstruktoriumi. Vargingai augę Vinco Indrašiaus trys dukros ir penki sūnūs dėl savo darbštumo ir atkaklumo pasistatė puikius namus Garliavoje. Vaižgantas (gim. 1948), Leonas (gim. 1951), Gražvydas (gim.1953) ir Valdemaras (gim. 1955) Indrašiai dirbo Kauno milicijoje. Gražvydas užsitarnavo kapitono laipsnį, jo brolis Valdemaras 1976 gruodžio 3 d. su viršila Isajumi Medvedevu sulaikė ir į skyrių pristatė ginkluotą pavojingą nusikaltėlį. Už tai abu apdovanoti medaliais „Už labai gerą tarnybą“.

Tokia būtų trumpa Antakalnių kaimo istorinė apžvalga.

Vytauto Indrašiaus asm. archyvo nuotr.

Iš monografijos „Užpaliai. I dalis“, Vilnius, 2013

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ