Gimęs Molėtų rajone, didumą savo gyvenimo Adolfas Driukas (1928–2021) praleido Utenoje, tad nieko keisto, kad šį kompozitorių, pedagogą, dirigentą, Utenos miesto garbės pilietį pažinojo ne viena uteniškių karta. Ilgametis Utenos kultūros namų (vėliau – centro) darbuotojas sukūrė ne vieną kolektyvą, jiems vadovavo, o bene garsiausias jo kūrinys, vyrų choras „Aukštaičiai“, skambėjo garsiai visoje šalyje.

Trumpa biografija

Adolfas Driukas gimė 1928 m. gruodžio18 d. Utenos apskrityje, Tiesiūniškių kaime (Molėtų r.).

1936–1942 m. mokėsi Alantos pradinėje mokykloje.

1948–1950 m. mokydamasis Panevėžio muzikos mokykloje (violončelės ir choro dirigavimo specialybė), tuo pat metu mokėsi ir Panevėžio suaugusiųjų vakarinėje mokykloje.

1961–1966 m. Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos technikume įgijo choro dirigavimo specialybę. 1950–1953 m. grojo Tarybinės armijos pučiamųjų orkestre, vadovavo karių chorui ir orkestrui. 1953–1955 m. Kupiškio rajoninių kultūros namų vadovas, mišraus choro ir pučiamųjų orkestro vadovas.

1955–1957 m. Utenos kultūros namų meno vadovas, mišraus choro bei įvairių vokalinių ansamblių ir kanklių ansamblio vadovas.

1957–1967 m. Utenos rajoninių kultūros namų direktorius bei dainų ir šokių liaudies ansamblio meno vadovas ir dirigentas (kanklių, birbynių, skudučių ansamblio vadovas).

1967–1991 m. Utenos muzikos mokyklos akordeono, kanklių ir triūbos klasių mokytojas, akordeonų orkestro, pučiamųjų orkestro „Aukštaičiai“ įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.

Koncertavo Lietuvoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir kt. Kūrė muziką, harmonizavo, aranžavo dainas įvairiems chorams, vokaliniams ansambliams, pučiamųjų bei liaudies instrumentų orkestrams. Su Utenos dainų ir šokių ansambliu, liaudies instrumentų orkestru, akordeonų orkestru, vyrų choru „Aukštaičiai“, trikotažo fabriko mišriu choru ir vyrų VIA „Armonika“ bei kt. kolektyvais dalyvavo visose respublikinėse dainų šventėse, įvairiuose renginiuose, konkursuose, pelnė prizines vietas. Su „Aukštaičių“ choru – visasąjunginės meno saviveiklos apžiūros (1984 m.) laureatas. Respublikinės moksleivių dainų šventės atrankos komisijos narys, visų respublikinių tremtinių ir politinių kalinių dainų švenčių dirigentas. Utenos rajono dainų švenčių vyriausiasis dirigentas.

Unikalus vadovas

Kai Utenos šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ vadovė ir vyriausioji choreografė Roberta Macelienė 1979 m. atvyko į Uteną, kultūros namuose sutiko, jos žodžiais tariant, energingą, emocingą, atsakingą vyrų choro „Aukštaičiai“ vadovą: „Tuomet „Aukštaičiuose“ dainavo per 40 vyrų, kurių balsai skambėjo ne tik Utenoje, bet ir visoje Lietuvoje. Tokių chorų šalyje ir dabar reta.“ Jis labai nudžiugo sužinojęs, kad naujai atvykusioji ruošiasi kurti šokių ir dainų ansamblį, apkabino ją, dėkodamas, jog ši atvažiavo ir nori tęsti jo pradėtą darbą. A. Driukas vertino kiekvieno kolektyvo vadovą, niekada nepamiršdavo pasveikinti per koncertą, jubiliejų proga. „Kiek pažinojau A. Driuką, jis visą laiką, nežiūrint jo metų, buvo emocingas, su nuotaika. Ar tai buvo 1979-ieji, ar maestro 90-metis, jis buvo lygiai taip pat norintis, galintis ir dirbantis vadovas. Tai yra unikumas. Tokie vadovai – retenybė. Vadovas iš didžiosios raidės“, – įsitikinusi R. Macelienė.

Neeilinio darbštumo šviesuolis

Daug metų kartu su A. Driuku Utenos kultūros centre dirbusi poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė kolegą atsimena buvus tikrą meno, kultūros žmogų. Iki Atgimimo A. Driukas buvo rajono dainų švenčių vyriausiuoju vadovu, rūpinosi repertuaru. „Labai rūpestingas, labai kūrybingas ir atsakingas. Tai buvo šviesuolis, neeilinio darbštumo, be abejo, ir talento žmogus“, – sakė R. Katinaitė-Lumpickienė. A. Driukas per ilgą savo darbo laiką Utenos rajone įkūrė daug instrumentinių, vokalinių kolektyvų. Utenos muzikos mokykloje vaikus mokė groti akordeonu.

Net ir sulaukęs garbaus amžiaus, jis visada buvo pilnas naujų minčių, pasiūlydavo savo pagalbą. Ne tik vadovavo kolektyvams, kūrė programas, rūpinosi repertuaru, bet ir kūrė muziką, aranžavo daugybę kūrinių. „Jeigu tau kažkas yra gerai, jis pirmas sužinos, pasveikins, jeigu tau yra blogai, bus pirmas tarp tų, kurie paklaus, kuo gali padėt. Aukštos kultūros žmogus.“

R. Katinaitė-Lumpickienė prisimena A. Driuką pas ją ar kitus kolegas praveriant duris su humoru ir kartais nejaukią situaciją juokais paleidžiant.

Poetė su muzikantu yra sukūrusi vieną dainą. „Mur miau“. Jis turėjo muziką ir jam labai reikėjo žodžių. Dainą atliko Judita Leitaitė su maestro vadovaujamu choru.

Gyvenimo aistra šeimai ir muzikai

Anot A. Driuko dukros Aidos Driukaitės-Vižintienės, tėtis labai mylėjo žmones, muziką. Niekada neatsisakydavo padėti. Jeigu kas įžeisdavo, niekada nelaikė pykčio. Pašnekovę visada žavėjo tėčio noras dainuoti, jo rūpinimasis choristais. Jam buvo trauma, kai pandemijos metu negalėjo koncertuoti. Šeima chorvedžiui buvo svarbi kaip ir muzika, tačiau pastarajai jis dėmesio skirdavo net naktimis (rašė muziką).

„Buvau pats laimingiausias vaikas, kad turėjau tokį tėtį ir jaučiau tokią jo šilumą, – sakė moteris apie tėvą, kurio neteko prieš penkerius metus. – Tėčio man dabar labai trūksta ir jaučiuosi tikra našlaite, nesvarbu, kad man jau netoli šešiasdešimt (juokėsi).“

Nors tėtis buvo labai užimtas žmogus (norėdamas papildyti šeimos biudžetą, jis grodavo ir vestuvėse), dukra sako, kad šeimos galvos dėmesio stoka šeima negalėjo skųstis – vasarą visi važiuodavo poilsiauti į Palangą, Nidą, Krymą, Karpatus, Kareliją, Leningradą.

Muzikos pedagogės A. Driukaitės-Vižintienės tėtis su mama susipažino liaudies dainų ir šokių kolektyve. Genovaitė Driukienė ilgą laiką vadovavo Utenos rajono centrinei bibliotekai. Dukrą sekti tėvo pėdomis labiau skatino mama. Nors atžala lankė baleto pamokas ir norėjo tapti balerina, pati pripažino, kad neturėjo reikiamų duomenų ir būdavo pajuokiama kaip per sunki būti balerina, nes labai mėgo šokoladą. Praktiška mama dukrai sakydavo, kad būdama septyniasdešimties ji dar galės groti, o šokti balete – nebe.

Dukra atskleidė mažai kam žinomą faktą: jaunystėje jos tėtis peršalo ir susirgo ausies uždegimu. Šundaktarių nugydytas, viena ausimi beveik negirdėjo, tačiau jo muzikinė klausa buvo tokia puiki, kad tai jam nesutrukdė susieti gyvenimo su muzika. Tapti muzikantu būsimąjį chorvedį galbūt pastūmėjo gražus mamos balsas.

Pašnekovės tėtis ne tik buvo „didžiulis humoristas“, mokėjo daugybę anekdotų, bet ir krėsdavo pokštus. Pavyzdžiui, parduotuvėje kam nors į krepšį nemačiom įdėdavo kokią nors prekę, kurios pirkėjas kasoje gindavosi neėmęs. Kartą grįžęs namo, A. Driukas, tuomet dar studentas, sulaukė prašymo pagroti vietiniuose šokiuose. Šis, tampydamas armonika polką, sugebėdavo parodyti ir špygas. „Dieve, Dieve, taip groja, kad net špygos matosi!“ – stebėjosi šokėjai. Tačiau prie gero tai neprivedė – kažkas iš pažįstamų priėjęs įspėjo bėgti, nes vietiniai muzikantai iš pavydo ruošėsi virtuozą prikulti.

Svarbūs maestro žmonės

Kai Giedrė Katinienė dirbo Utenos kultūros centre meno vadove, ji akompanuodavo A. Driuko vadovaujamiems kolektyvams. A. Driuką, kurį vadindavo maestro, ji atsimena kaip labai kūrybingą, nuolat turintį minčių ir kūrybinių sumanymų vadovą. Vieną dalyką kuria, o apie kitą jau galvoja, todėl jo asmeniniai jubiliejai, kuriuos pat kukliai vadindavo gimtadieniais, būdavo įspūdingi – susikviesdavo kolektyvus, daug svečių, pats rengdavo programą, kurdavo aranžuotes.

Kamerinis orkestras, kuriame grojo per 20 muzikantų, buvo A. Driuko projektas. Čia grojo muzikantai ne tik iš Utenos, o chorvedys sugebėdavo patraukti skirtingo amžiaus žmones. Maestro sugebėdavo visus uždegti savo tikėjimu, tad šiems nebuvo gaila repeticijoms skirti savo laiko laisvadieniais. Su chorvedžiu buvo gera bendrauti, nes, pasitelkęs humorą, mokėjo rasti kalbą ir su jaunu, ir su vyresniu. Pavyzdžiui, kvartete grodavo ir gimnazistės, ir šešiasdešimtmetės, ir tarpinio amžiaus muzikantės. „Mus jungė muzika. Ir ne tik. Vyravo toks bendravimas, atsipalaidavimas. Nors repetuodavom po darbų, tas laiko praleidimas su juo būdavo labai smagus. Labai užkrėsdavo jo gera nuotaika. Kiekvieną rytą jis man skambindavo: „Labą rytą, Giedrute!“ – juokėsi pašnekovė, pamėgdžiojusi aukštą maestro pasisveikinimo toną su aukštyn einančia nata. Niekada nesiskųsdavo sveikata, paklaustas, kaip jaučiasi, visada atsakydavo, kad labai gerai, nors sveikatos bėdų ir turėjo.

Anot G. Katinienės, A. Driukas parodydavo, kad žmonės, dirbantys kartu su juo, jam yra svarbūs. Per vieną pašnekovės gimtadienį, kai visi ją sveikino, jis lyg niekur nieko sakė vakare ateiti į repeticiją – rimtai dirbsią. Sukaktuvininkė, žinodama, kad maestro neturi feisbuko, o gal pamiršo (kita vertus, ir neprivalo žinoti), ant chorvedžio dėl „netaktiškumo“ visai nesupyko ir atėjo į repeticiją studijoje, kuri dėl savo formos vadinama rankove. Atėjusiąją pasitiko visiška tamsa, tačiau tuoj įsižiebusi šviesa nušvietė staigmeną: stalas nukrautas, maestro sėdi su akordeonu, sukviesti visi kolektyvai… Choro vadovas nepamiršdavo ir neasmeninių švenčių: pavyzdžiui, per Kovo 8-ąją dalydamas natas lyg tarp kitko iš kito instrumento futliaro ištraukdavo tulpių pluoštą.

G. Katinienei su A. Driuku teko daug koncertuoti ne tik Utenos kultūros centre – vykdavo ir kitur. Maestro galvoje nuolat sukosi ne tik nauji sumanymai, bet ir nepasitenkinimas esamų netobulumu, kas lemdavo ir spontaniškus sprendimus. Pavyzdžiui, važiuojant į kokį koncertą, jis sugebėdavo pakeisti programą, perrašyti natas. Atlikėjai, žinoma, tokiais netikėtais pakeitimais paskutinę minutę nelikdavo labai sužavėti…

Merga, apdergtom padalkom…

Muzikantė Audronė Misiukaitė pasakojo, kad su A. Driuku buvo pažįstami kultūroje dirbę jos tėvai, muzikas yra lankęsis jų namuose, kai pašnekovės dar nebuvo šiame pasaulyje. Iš tėvų ji pirmą kartą ir išgirdo esant tokį stiprų meno vadovą, turėjusį stiprų chorą „Aukštaičiai“, kuriam vadovavo kelis dešimtmečius.

Kai Utenoje vykdavo dainų šventės, A. Misiukaitei atmintyje kompozitorius išliko kaip simpatiškas, visada su šypsena, pasitempęs, išskirtinės išvaizdos, savimi pasitikintis dirigentas.

Anot pašnekovės, A. Driukas turėjo išskirtinį humoro jausmą, mėgo pašposyt. Ji atsimena, kai 1994 m. Vilniuje pirmą kartą atgavus nepriklausomybę vyko Pasaulio lietuvių dainų šventė. Tuo metu Utenoje veikė daug meno kolektyvų, kuriems buvo suteikta garbė dalyvauti tame renginyje. Tada tarp Utenos ir Vilniaus dar kursavo traukinys, ir vienas specialus reisas buvo skirtas nugabenti saviveiklininkus į sostinę. Gausiame uteniškių būryje važiavo ir A. Driukas, ir A. Misiukaitė. Staiga A. Driukas užtraukė: „Stovi namas pamiškėj…“ ir šoko prie lango. Visi susidomėję irgi sušoko, o vadovas atsisėdo ir ramiai baigė: „Apmuštas apalkom, / Ten gyvena sena merga, / Apdergtom padalkom.“ Visi, aišku, juokėsi. A. Driukas mėgo nei iš šio, nei iš to krėsti tokius netikėtus dalykus.

Mėgo jis ir išdarinėti įvairias grimasas. Ir netgi koncerto metu: „Teko tą patirti, dalyvaujant jo kolektyvuose. Jis išeina diriguoti, o choras labai susikaupęs, susiraukęs, negražiai atrodo. Jis taip sutampydavo lūpas (žiūrovai nemato), o choras jau pradeda šypsotis – ateina ta nuotaika, kuri reikalinga pasirodymui.“

Kad A. Driukas turėjo daug minčių, rodo ir tai, jog pirmajame Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetyje jis iš Utenos savanorių buvo sukūręs karinį orkestrą. Tiesa, kai kurie muzikantai turėjo duoti priesaiką Tėvynei, kad susidarytų muzikantų kolektyvas…

Nuolat kuriančių žmonių variklis

2006 m. A. Driukas meno vadovu ėmė dirbti Sudeikių kultūros namuose. Jis kartu su vietos kultūros darbuotoja Lina Latožiene sukūrė ansamblį, kurį pavadino „Sudeikiečių gaida“. Į šį ansamblį buvo pakviesta ir A. Misiukaitė, grojusi fleita. Anot jos, šis kolektyvas buvo unikalus tuo, kad akustinė grupė akompanavo vokaliniam ansambliui. Pats A. Driukas grojo akordeonu, prisijungė kraštietis operos solistas, grojęs klarnetu, Gediminas Pamakštys, kontrabosu griežė Zenonas Zuika… „A. Driukas buvo nepaprastai kūrybingas ir talentingas žmogus, – sakė A. Misiukaitė. – Tam sąstatui, kuris akompanavo, jis pats rašė aranžuotes, nes dažniausiai dainų akompanimentai būdavo tik fortepijonui. Ir nuolat buvo nepatenkintas, kad kažkas jam neskamba. Mes gaudavom partijas, pradėdavom repetuoti, bet per kitą repeticiją jis atneša naują: „Na va, aš čia dar pataisiau. Šitą paimk, šitą išmesk.“ Pas mane dar yra likęs nemažas pluoštas jo natų su visokiais prierašais: atsiprašymais, linkėjimais, dedikacijomis, kokiu humoriuku ar nupieštu smailiku. Jei atvirai, mus tokie nenumatyti pokyčiai šiek tiek erzindavo, bet jis jau toks buvo. Kartais grojant sakydavom: „Maestro, žiūrėkite, čia neskamba.“ Tada jis pažvelgia į natas, žiūri žiūri. „Ir koks čia durnius taip parašė?..“ – sakydavo ant savęs.“

Sudeikiuose A. Driukas praleido šešerius metus, jo dėka „Sudeikiečių gaida“ pasiekė aukštą lygį, važinėjo į įvairias gastroles.

A. Misiukaitė pastebėjo, kad dėl amžiaus kartais maestro buvo sudėtinga atlikti savo darbą: orientacija nebe ta, kartais koncerto metu pamiršdavo tonaciją… Vis dėlto pašnekovė mano, kad būtent muzikinė veikla varė A. Driuko gyvenimo laivą į priekį: „Aš manau, kad jis buvo iš tų žmonių, kuriuos kūrybinė veikla palaiko, nes kitaip jis būtų miręs. Miręs kaip žmogus ir asmenybė. Čia turbūt yra talentingų ir kuriančių žmonių fenomenas. Pavyzdžiui, dideli aktoriai, režisieriai į pensiją neišeina. Gal vienetai, tačiau Adolfas buvo ne iš tų. Jis laikėsi muzika, ir jo širdis, jo siela buvo jauna.“

Baigęs darbą Sudeikiuose, A. Driukas nenurimo ir Utenos kultūros centre vėl subūrė keletą naujų kolektyvų. Styginį kvartetą išplėtė iki orkestro, kuriame fleita buvo pakviesta groti ir A. Misiukaitė. Anot pašnekovės, maestro energija buvo nesuderinama su jo amžiumi. Muzikantė įsitikinusi, kad jeigu ne pandemija, gabaus chorvedžio gyvenimas būtų klostęsis kitaip, nes jis dar turėjo labai daug minčių ir nerealizuotų planų.

Vien tik geru žodžiu

Rūpestingas, be galo pareigingas ir mylintis muziką, gerbiantis saviveiklininkus, su kuriais visą gyvenimą dirbo, darbštus, inteligentiškas, gabus, talentingas, protingas – vien tik geru žodžiu A. Driuką galėjo paminėti L. Latožienė. Anot jos, chorvedys siekdavo rezultato, bet kaip savo ansamblio į sceną neišleisdavo. Visada bet kokią įtampą ar nepatogią padėtį mokėdavo pataisyti savo šmaikščiu pasakymu.

Vienu metu L. Latožienė gyveno Sudeikiuose, tad, paprašyta tuomečio Utenos kultūros namų direktoriaus Algirdo Palskio padirbėti miestelio kultūros namų koordinatore, ėmėsi kurti „Sudeikiečių gaidą“. Į pagalbą ji pasikvietė A. Driuką (su kuriuo jai teko susidurti įvairių renginių metu), jį pažinojo kaip respublikos mastu pagarsėjusį chorvedį, kompozitorių.

Baneris

Galvoje – vien tik muzika

Savo atsiminimuose, kurie pateikiami Algirdo Meilaus knygoje „Tiesiog Maestro“ (2012 m.), A. Driukas rašė, kad vienintelė jo vaikystės svajonė buvo tapti vargonininku arba tiesiog muzikantu. Nusižiūrėjęs į kaimo muzikantus, pasiimdavo kokią nors skrynelę ir įsivaizduodavo grojąs. O „grodamas“ dar ir dainavo. Tai matydami tėvai Molėtų turguje nupirko sūnui armoniką. Apsidžiaugęs vaikas tol liurlino instrumentą, kol sugebėjo išmaigyti polką ar valsą. Jau po kelių dienų buvo pakviestas groti šokiuose. Grojo pats ir klausėsi kitų muzikantų.

A. Driuko tėvai buvo ūkininkai, tad ir sūnus turėjo dirbti ūkio darbus, tačiau bet kokį darbą bedirbant galvoje sukosi mintys apie muziką, nuolat kažką niūniuodavo.

Tėvai važiuodavo į atlaidus Skudutiškyje, Suginčiuose, Molėtuose, Alantoje, Leliūnuose, Balninkuose. Būtinai su savimi imdavo ir sūnų, kad šis armonikos (vėliau – akordeono) garsais pakermošyje palinksmintų gimines, svečius.

Kad skrebai per prievartą nevežiotų groti šokiuose ir nereikėtų pyktis su tai draudžiančiais partizanais, armoniką teko paslėpti pas kaimynus. Teko ir patiems Driukams slapstytis, kad neišvežtų į Sibirą. Tačiau net ir esant tokioms aplinkybėms, Adolfui muzika nėjo iš galvos. Eidamas į klojimą gyvuliams pašaro, pasiimdavo grėblį, šokdavo su juo, įsivaizduodamas, kad tai panelė, ir dainuodavo polkas, valsus. Tėvai niekaip nesuprasdavo, kur sūnus taip ilgai užtruko. Būdavo ir taip, kad maršo žingsniu nešdamas pašarus gyvuliams, užsisvajojęs praeidavo pro tvartą ir atnešdavo pašarą į gryčią…

Alantos bažnyčioje motinai liepus kalbėti poterius, A. Driukas tik šiaip sau judindavo lūpas – klausydavosi gražios vargonų muzikos. Kartais mama leisdavo užlipti ant viškų, ten stebėdavo, kaip vargonininkas Pranas Martikonis diriguoja chorui. Grįžęs namo mėgdžiodavo vargonininko grojimą ir dirigavimą.

A. Driuką todėl, kad mokėjo groti, jaunimas gerbė, kvietė groti į šokius.