Mūsų visuomenėje organų donorystės tema vis dar kalbama jautriai ir atsargiai. Dažnas žmogus vengia galvoti apie savo mirtį, galbūt todėl yra sunku priimti sprendimą tapti organų donorais. Artimiesiems, išgyvenant netekties skausmą, taip pat būna nelengva nuspręsti, kaip pasielgti su mirusiojo organais, jei velionis prieš mirtį nebuvo išreiškęs savo valios. Ką apie organų donorystę mano, ar pritaria tokiam kilniam apsisprendimui ir kokiais argumentais grindžia savo nuomonę, paklausėme Utenos gatvėse sutiktų žmonių.

SIGITAS

Esu girdėjęs apie organų donorystę, kad kažkur kažkokį sutikimą dėl donorystės parašo, tik tiek aš težinau… Mano metuose kažin ar betiks nors vienas organas. Jeigu žmogus jau devintoje dešimtyje, tai nežinau, kas dar gali tikti. Ir rūkyta, ir išgerta proto ribose, tai savo organų jau nebesiūlyčiau (šypsojosi). Mano aplinkoje nebuvo atvejų, kad kam prireiktų transplantacijos.

LAIMA

Sutikimas tapti organų donoru – sveikintinas dalykas. Aš pati nesu donoro kortelės turėtoja. Geras klausimas, kodėl… Palaikau, bet va kortelės neturiu, nepriėjau dar prie to. Mano aplinkoje nėra buvę atvejų, kad prireiktų transplantacijos. Tikėtina, kad egzistuoja ir juodoji rinka, kurioje organai parduodami. To, ko negali įrodyti, negali ir paneigti. Bet kadangi aš pati esu medikė, manau, kad tai yra seni stereotipai. Kiek žinau, sutikimas tapti organų donoru yra apie pagalbą kitam. Jeigu žmogui konstatuojama klinikinė mirtis, tai kodėl gi ne.

GINTAUTAS

Neturiu donoro kortelės. Tai kad pas mane nėra ką duoti – visi organai nesveiki. Donorystė yra reikalingas dalykas, nes visokių situacijų būna, žmonėms prireikia pagalbos. Man tai tas pats, mane ten išardys ar neišardys… Bet man niekas nesiūlė tapti donoru. Reikėtų didesnės informacijos sklaidos. Galbūt dalis žmonių bijo, kad jų organai gali po mirties nukeliauti ne visai sąžiningu keliu, bet mirusiam juk nerūpi, kur nukeliaus tie organai. Galbūt tai, kad gali greičiau numarinti, labiau baugina. Gali būti ir tokių dalykų, šiais laikais tai visai nenuostabu. Dabar ir vaikai prapuola, ir žuvę kare Ukrainoje… Žmonėms dėl to ir kyla klausimų. O jeigu už pinigus… Nes tai, ko trūksta, ir kainuoja didžiausius pinigus. Kaip artimieji nuspręs po mano mirties, taip ir bus.

SIGITAS

Nesu donoro kortelės turėtojas. Matote, aš esu apsisprendęs savo kūną po mirties palikti mokslui. Tik dar nežinau, ar bus galima tą suderinti. Kam ten pūdyti kūną… Dar ir organus prieš tai norėčiau išdalyti, jeigu galima, bet kažin ar mano kūnas paskui bus reikalingas tyrimams. Dar reikia išsiaiškinti. Noriu viską išdalyti, kad nieko neužkastų, nesudegintų veltui. Jau seniai priėmiau tokį sprendimą. Kažkada, būdamas vaikas, buvau užkasęs negyvą kačiuką ir paskui atkasęs mačiau, kaip jį kirmėlės užpuolę. Nekoks vaizdas, nenorėčiau, kad su manimi taip būtų. Atidavus kūną pasimokys studentai, kažkas tyrinės organus. Tai yra kilnesnis tikslas, kad tyrinėdami organus kažkas mokysis, nei tręšti žemę. Norint išreikšti tokią valią reikia paskambinti į Kauną tokiam profesoriui ir nuvažiuoti susitikti su juo. Iš pažįstamų rato žinau vieną žmogų, kuris nusprendė savo kūną po mirties taip pat paaukoti moksliniams tyrimams. Anksčiau buvo organų trūkumas, studentai neturėjo iš ko mokytis, bet šiuo metu, kiek žinau, yra pakankamai turimos medžiagos. Neaišku, kaip ten bus po kokių 10 metų. Aš nenorėčiau, kad mane gydytų gydytojas, kuris mokėsi vien tiktai iš vadovėlių.

GENADIJUS

Anksčiau duodavau kraujo, bet dabar nebeduodu. Gyvenimas toks: skraidome, skubame gyventi. Apie organų donorystę nemąsčiau. Aš mąstau apie tokį dalyką – susideginti. Ir kad vaikai mano pelenus į jūrą išbarstytų. Kad jau labai daug kapų pas mus… Mes, lietuviai investuojame į kapus daugiau, negu skiriame gyviems. Užsienyje – kryžiukas, žolytė, ir viskas, o pas mus – ohoho. Kažkokia nesąmonė. Jei mes į kariuomenę investuotume tuos pinigus, tai pas mus būtų galinga kariuomenė. Apie organų donorystę, kaip pagalbą gyviems, nemąsčiau. Čia toks įdomus klausimas, taip paprastai nesumąstysi. Reikia pagalvoti.

DAIVA

Aš esu medikė. Visada esu už donorystę. Norint tapti organų donoru reikia išsiimti kortelę, užpildyti prašymą. Bet nelabai tikėčiau, kad žmonės dažnai kreipiasi norėdami išreikšti tokią valią. Aš pati neturiu donoro kortelės, bet mano artimieji visi žino, visiems esu pasakiusi, kad jeigu kažkas nutiktų, norėčiau, jog mano organai būtų paaukoti jų laukiantiems. Dar laiko yra, galbūt įsigysiu ir kortelę.

SANTA IEVA

Manau, jeigu organai gali išgelbėti gyvybę, tai esu tik už tai. Dar neturiu donoro kortelės, nes kol kas turiu siekį kuo daugiau padovanoti kraujo, o paskui bus matyti. Manau, kiekvienas bijo, kad organai gali būti parduoti. Dingsta vaikai, dingsta žmonės, čia yra realu. Bet kur bet kas gali kažką padaryti. Eisi prietemoje, ir kažkas gali pagalvoti, kad tu esi tinkamas donoras. Mano aplinkoje, ačiū Dievui, nėra buvę atvejų, kad reikėtų transplantacijos. Reikėjo tik kraujo, tai nuo to ir prasidėjo mano donorystė. Duodu kraujo nuo 18-os metų, šiuo metu esu 25 kartus tai dariusi. Jau beveik 15 metų, atmetus nėštumo, vaiko auginimo laikotarpį, esu kraujo donorė.

RENATAS

Puiku, kad kažkas kažkam dovanoja ir išgelbėja gyvybes. Aš neapsisprendęs. Gal dėl kažkokio savo turimo įsitikinimo. Jei kažkas labai laukia, jis gauna tai, ko labai laukia. Kai aš kažko labai noriu, man kažkas iš aukščiau padeda tai gauti. Nesibaiminu tapti donoru dėl savo įsitikinimų, bet šiek tiek prisilaikau. Šiaip aš esu už donorystę, pritariu tam. Jeigu atsitiko avarija ar kita nelaimė, tai visi organai gali būti geri, galima išgelbėti kitam gyvybę. Mano aplinkoje nėra buvę atvejų, kad prireiktų transplantacijos. Šiuo momentu dar apie donorystę negalvoju, po 10 metų gal ir galvosiu.

LAIMA

Sutikčiau tapti donore, bet kortelės neturiu. Nežinau, kur kreiptis, kad ją įsigyčiau. Turiu giminėje žmogų, kuris sakė, kad kaip Dievas mus sutvėrė, tokie ir turime sulįsti į žemes. Na, aš tai ne tokios nuomonės, nes man atrodo, jeigu gali padėti žmogui, tai kodėl gi ne. O jeigu man reikėtų arba vaikui, anūkui, aš norėčiau, kad man padėtų. Todėl reikia pirmiausia pagalvoti apie save. Yra žmonių, kurie galvoja, kad organai iškeliauja ne visai sąžiningais keliais, jog vaikus vagia ir atiduoda žydams, kad kraują paimtų. Gali prisigalvoti visokių nesąmonių, bet čia reikia vaizduotę turėti. Aš manau, kad donorystė yra skaidri ir kilni, norėčiau, kad daugiau žmonių turėtų tokį patį matymą. Be abejo, turėti tokį matymą nepakanka, reikia ir priimti sprendimą tapti donoru. Mažoka informacijos apie tai, gydymo įstaigose mažai apie tai informuojama.

Apklaustų žmonių nuomonė yra subjektyvi ir nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.

Daugiau skaitykite čia.