Šiuolaikiniam žmogui dažnai nebeužtenka tiesiog ilsėtis. Pasivaikščiojimas turi „deginti kalorijas“, kelionė – „praplėsti akiratį“, laisvas vakaras – „padėti tobulėti“, net knyga neretai pasirenkama ne dėl malonumo, o dėl naudos. Psichoterapeutas Dainius Jakučionis sako, kad toks santykis su poilsiu neatsiranda atsitiktinai: jį formuoja ir vaikystėje išmoktos nuostatos, ir šiandienė kultūra, kurioje užimtumas dažnai tampa žmogaus vertės matu. Tačiau išmokti atsipalaiduoti be kaltės jausmo – įmanoma.

Gebėjimas ilsėtis yra svarbi asmeninės gerovės dalis, o Lietuvoje ši tema išlieka gana opi. „Eurovaistinės“ inicijuotas Nacionalinis savijautos indeksas (NSI) rodo, kad tik kas penktas gyventojas savo savijautą vertina kaip labai gerą. Pusė jaučiasi vidutiniškai, o 3 iš 10 – prastai. NSI tyrimas atskleidė ir įdomų paradoksą. Paklausti, ką jiems reiškia rūpinimasis savimi, žmonės dažniausiai įvardija laiką sau, poilsį ir ramybę – tai paminėjo trečdalis respondentų.

„Vadinasi, suprantame, kad poilsis yra savirūpos pagrindas. Tačiau realybėje tam laiko skiria gerokai mažiau žmonių, nei norėtų. Tik 38 proc. gyventojų bent kartais skiria laiko atsipalaidavimui, o trečdalis nenaudoja jokių atsipalaidavimo praktikų. Šis atotrūkis tarp žinojimo ir elgesio rodo, kad poilsis mums vis dar atrodo kaip prabanga, kurią reikia užsitarnauti, o ne natūralus poreikis. Todėl visuomenės švietimas apie tai, kad kokybiškas poilsis yra tokia pat sveikatos dalis kaip mityba ar judėjimas, tampa vis svarbesnis“, – sako Eglė Laskauskaitė, farmacijos ekspertė „Eurovaistinėje“.

Kodėl poilsis sukelia kaltę?

Pasak psichoterapeuto D. Jakučionio, viena iš priežasčių, kodėl daliai žmonių sunku ilsėtis be kaltės, slypi ankstyvose patirtyse.

„Kai kuriems žmonėms vaikystėje tiesiog nebuvo leidžiama nieko neveikti – jiems priekaištaudavo, pabardavo, gal net tinginiais išvadindavo. Taip nieko neveikimas susisiejo su nemaloniu jausmu – ta pačia kalte. Žmogus išmoksta labai paprastą, bet klaidingą lygtį: jei veikiu – esu vertingas, jei neveikiu – kažką darau ne taip. Pagal tai pradedama matuoti savivertė, nors iš tiesų žmogaus vertė nepriklauso nuo to, ką jis padarė ir ko ne“, – aiškina specialistas.

Prisideda ir dar vienas veiksnys – žmogui apskritai sunku išbūti ramybėje su savo mintimis. „Net ir nieko neveikdamas žmogus dažnai vis tiek kažką daro: žiūri į telefoną, kažką skaito, naršo. Kai lieki vienas su savo smegenimis, atsiranda visokių jausmų – ir ne visi jie malonūs. Todėl laiką norisi kuo nors užpildyti“, – sako D. Jakučionis.

Užimtumas tapo statuso ženklu ir pasigyrimu

Įdomu tai, kad požiūris į laisvą laiką istoriškai apsivertė aukštyn kojomis. Praeityje būtent turtingieji galėdavo demonstruoti savo statusą laisvo laiko gausa, pasakoja psichoterapeutas.

„Šiandien viskas atvirkščiai – jei daug dirbi, vadinasi, esi „kažko vertas“. Užimtumas kitų akyse atrodo kaip darbo rinkoje geidžiamų savybių rinkinys: esą tai byloja apie kompetenciją, ambicijas, atsakomybę. Todėl laiko neturėjimas dažnai skamba kaip pasigyrimas, o ne skundas, o poilsis neretai painiojamas su tinginyste ar laiko švaistymu“, – pastebi psichoterapeutas.

Eurovaistinės inf.