Turbūt beveik kiekvienas Lietuvos pilietis turi panašią istoriją. Tėtis per pietus pradeda pasakoti, kad „Vakarai mus parduos“. Mama atsiunčia „WhatsApp“ žinutę su vaizdo įrašu apie „tikrąją“ Ukrainos karo priežastį. Senelė įsitikinusi, kad skiepai – pasaulinio sąmokslo dalis. Kaimynas garažo kieme aiškina, kad gynybos mokestis – tai elito pinigų įsisavinimas, o ne tavo saugumas. Pirmas instinktas – ginčytis. Pateikti faktų. Parodyti šaltinius. Įrodyti, kad tai melas. Ir beveik visada tas pirmas instinktas situaciją tik pablogina.
„Atpažinti dezinformaciją galime visi, taip tapsime stipresni kaip visuomenė“, – Lukas Andriukaitis
Logika prieš emocijas
Naujausi dezinformacijos tyrimai aiškiai parodo: melagienos prikimba ne dėl loginių argumentų, jos prikimba dėl emocinio atpažinimo. Žmogus tiki ne todėl, kad turi įrodymų – jis tiki todėl, kad ta žinutė pasako tai, ką jis ir taip jautė. Kad valdžia atitrūkusi. Kad jo niekas negirdi. Kad jis paliktas vienas. Ir kai tu jam pateiki faktų, tu kovoji ne su faktais – tu kovoji su jausmu, o jausmas visada laimi prieš šaltus faktus. Štai kodėl prie virtuvės stalo logika neveikia ir vertėtų pagalvoti apie kitokią metodiką.
O ką galima padaryti?
Pirma taisyklė – nepradėti kovos. Kai mama atsiunčia konspiracinį vaizdo įrašą, ir tu jai atsakai „mama, čia visiška nesąmonė, ar tu net netikrini?“, tu jai pasakai du dalykus vienu metu: kad tas, kas atsiuntė, kvailas ir kad tu už ją gudresnis. Net jei taip ir yra – ji uždarys duris, kitą kartą tiesiog tau nepersiųs. Bet patikės tokiomis istorijoms ir toliau, tik tyliau.
Antra taisyklė – pradėti nuo klausimo, ne nuo atsakymo. „Kodėl tau ši žinutė atrodo svarbi?“ „Kas ten, tavo nuomone, tikra?“ „Kaip tu manai, kodėl jie tai sako?“ Tai ne manipuliacija. Tai tikras pokalbis, kurio žmogui dažnai trūksta. Daugelis vyresniosios kartos žmonių paprasčiausiai neturi su kuo kalbėti apie pasaulyje vykstančius procesus. Televizija jiems kalba viena kryptimi, socialiniai tinklai juos puldinėja, bet niekas jų neklausia, ką jie patys mano.
Trečia taisyklė – pripažinti tikrą skaudulį. Beveik už kiekvienos melagienos slypi tikra problema. Kai tėtis sako „valdžia mums meluoja“, jis dažnai turi omenyje, kad jam atrodo, jog jis nesvarbus. Kai mama bijo skiepų, ji dažnai bijo dėl anūkų. Kai senelis pyksta ant NATO, jam dažnai skauda, kad valstybė, kurią jis stato visą gyvenimą, atrodo, gyvena be jo. Tas skaudulys yra tikras. Net jei žinutė, kuria jis išreiškiamas, yra melas. Pripažinti skaudulį nereiškia sutikti su melu.
Ketvirta taisyklė – nesiekti laimėti vieno pokalbio. Niekas nepakeičia savo pasaulėvaizdžio per vieną vakarienę. Tyrimai rodo, kad žmonės keičia nuomonę tik tada, kai informacija ateina iš pasitikimo žmogaus, palaipsniui ir ne tada, kai jie jaučiasi puolami. Tu nesi „Google“, tu esi sūnus, dukra, anūkas. Tavo įtaka veikia per metus, ne per minutes. Geriau pasėti vieną klausimą, į kurį žmogus pats grįš galvoje, nei laimėti ginčą ir prarasti pokalbio kanalą.
Penkta taisyklė – pasirūpinti šaltiniais, kurie iš tikrųjų pasieks. Jei mama žiūri tik vieną „YouTube“ kanalą, jokie LRT faktų tikrinimo straipsniai jos nepasieks. Bet jei jai atsiųsi vaizdo įrašą, kuriame žmogus, panašus į ją (tos pačios kartos, turintis panašų akcentą, panašiai gyvenantis), paaiškina ką nors paprastai ir ramiai, tai turės galimybę. Tas pats principas galioja ir tėvui, kuris vairuotojo darbe klausosi konkretaus podkasto. Reikia ne kovoti su jo informacijos šaltiniu, o pasiūlyti šalia kažką, kas kalba ta pačia kalba, bet teisinga kryptimi.
Šešta taisyklė – saugoti save. Yra žmonių, kurie nepersigalvos. Yra šeimos narių, su kuriais tas pokalbis tampa nuolatiniu kovos lauku. Tu neturi pareigos kiekvieną Velykų stalą paversti dezinformacijos seminaru ir karo lauku. Kartais geriausia, ką gali padaryti – nutylėti, pakeisti temą, išlaikyti ryšį. Ryšys yra vertingiausias dalykas. Jei jį prarasi, prarasi ir bet kokią galimybę paveikti ateityje.
Ir septinta taisyklė (gal pati svarbiausia) – prisiminti, kad tu pats nesi atsparus viskam ir visada. Kiekvienas iš mūsų tiki kažkuo, kas nėra tiesa. Kiekvienas renkamės informaciją, kuri patvirtina mūsų pasaulėvaizdį. Skirtumas tarp „mūsų“ ir „jų“ dažnai yra ne protas, o aplinka, kurioje augome, ir kanalai, kuriais gauname žinias. Truputis nuolankumo padeda labiau nei daug argumentų.
Pradėkime nuo savęs
Lietuva nuo pat 1990-ųjų kuria apsaugą nuo dezinformacijos savo piliečiams įstatymais, reguliuotojais, faktų tikrintojais, savanoriais. Visa tai būtina. Bet realus mūšio laukas dažnai yra ne televizijos studija ir ne „Facebook“ komentarai. Jis būna prie virtuvės stalo, „WhatsApp“ pokalbių grupėje su tėvais, automobilyje pakeliui pas senelius. Ten nėra reguliuotojų. Ten nėra elfų. Ten esi tu. Ir tai, ką tu ten darysi, turi daugiau įtakos, nei galvoji.
Kartais geriausia, ką gali padaryti – nutylėti, pakeisti temą, išlaikyti ryšį. Ryšys yra vertingiausias dalykas. Jei jį prarasi, prarasi ir bet kokią galimybę paveikti ateityje.